Išklausęs milicininko vestus vairavimo kursus Dailės institute 1964-aisiais J.Varnas įgijo teisę vairuoti motociklą, o netrukus – ir automobilį. Nuo to laiko menininkas aktyviai ir važinėja.
„Pirmoji mano transporto priemonė buvo motoroleris „Vespa“, kurį nupirko tėvai. O pirmasis vairuotas automobilis buvo zaporožietis. Tais laikais norint greičiau įsigyti automobilį reikėjo turėti pažinčių.
Kitu atveju oficialiai užsirašius į eilę reikėdavo laukti dešimtis metų. Kadangi turėjau draugų tuometėje Prekybos ministerijoje, medžioklės karaliams rašydavau įvairius raštus, gamindavau medalius, man išskirdavo tai vieną, tai kitą automobilį“, – prisiminė J.Varnas.
Jis juokėsi prisiminęs, kad po penkerių metų automobilio vairavimo ir vėl kreipdavosi į valdininkus su prašymu skirti naują automobilį.
„Taip pavykdavo užsisakyti naujausius modelius. Dailininkų sąjungoje taip pat buvo ilga eilė norinčiųjų turėti automobilį – profesūra, jauni dailininkai. Kadangi jie neturėjo pinigų, norėdavo senų modelių „Žiguli“. Bet aš norėdavau pačių naujausių automobilių ir man pavykdavo tokiais važinėti. Po 5 metų turguje juos parduodavau už didesnius pinigus, nei įsigydavau“, – neslėpė dailininkas.
Daugybę automobilių pakeitęs menininkas dabar važinėja talpiu šešerių metų senumo „Renault Kangoo“, kuriuo jau įveikė 35 tūkstančius kilometrų. Tai jau antras tokios markės ir modelio karikatūrininko automobilis – dabar važinėja baltos spalvos, o prieš tai buvo geltonos. Juo menininkas labai patenkintas, mat, kaip pats sako, ši mašina labai gerai traukia.
„Juokingiausia, kad beveik visi mano vairuoti automobiliai buvo raudoni. Man visada patikdavo ryškios transporto priemonės. O dabar užtenka pažiūrėti į automobilių aikšteles – dažniausiai stovi pilki automobiliai.
Žmonės dabar mėgsta tamsesnių spalvų mašinas, bet man tokios nelabai patinka. Juk yra tiek daug gražių gelsvų, rusvų, oranžinių automobilių. Labai norėčiau oranžinio, tik už spalvą reikia daug mokėti“, – apgailestavo dailininkas.
– Kaip automobilius renkasi menininkai? – pasiteiravau J.Varno.
– Man patinka šis automobilis, jame nereikia važiuoti susirietus, gali aukštai sėdėti ir viską matyti. Be to, ir aikštelėje jį lengva pastebėti, nereikia klaidžioti tarp automobilių. Vasarą galima lengvai susiguldyti sėdynes ir miegoti.
Sunku pasakyti, ką vairuoja menininkai, matyt, kiekvienas automobilį renkasi pagal turimų lėšų kiekį. Tie, kurie važiuoja į plenerus, mėgsta, kad automobiliai būtų talpesni, galima prikišti drobių, įsimesti palapinę. Dabar juk visokiausių automobilių pilna. Bet, pavyzdžiui, prie Dailininkų sąjungos net nėra kur jų statyti, visur mokamos vietos, į kiemą neįleidžia. Taigi vilniečiai dažniausiai atvažiuoja troleibusais.
– Ką jūs pats vežiojatės savo transporto priemonėje? Gal kartu keliauja ir jūsų darbai?
– Yra tai, kas priklauso: gesintuvas, vaistinėlė, vilkimo lynas. Kad nebūtų bėdos kelyje. Kiti mėgsta šiuos daiktus pasiskolinti tik tuomet, kai važiuoja į techninę apžiūrą. Be šių privalomų daiktų, mano automobilyje yra visokių skudurų, bet to, ko nereikia, nesivežioju. Bagažinėje turiu dėžių ir krepšių prekėms susidėti, kai žmona išsiunčia į parduotuvę savaitei nupirkti maisto produktų.
– Vairuojate jau kelis dešimtmečius. Kada jums buvo maloniau važinėti po Vilnių – anuomet, kai gatvėse sutikdavai tik vieną kitą automobilį, ar dabar, kai jų gausybė, bet kartu ir technika smarkiai patobulėjusi?
– Žinoma, kad geriausia, kai gatvės tuštesnės. Spūsčių metu apskritai stengiuosi niekur nevažiuoti, o jei pakliūvu, tenka pakentėti. Kantrybė tokiais atvejais yra privaloma, juk niekur nedingsi. Pasaulio šalių didmiesčiuose vairuotojai spūstyse sėdi ir po kelias valandas, prasidarę langus ar dureles vairuotojai šnekasi, flirtuoja, o pas mus didelių spūsčių nėra.
Aišku, neduok Dieve, papulsi į avariją. Štai važiavome į parodos atidarymą Kaune ir kitoje kelio pusėje į Vilniaus pusę buvo įvykusi avarija, dėl jos buvo užtvertos abi eismo juostos. Dėl to nusidriekė kilometrinė automobilių eilė. Grįžtant atgal avarija įvyko jau priešingoje pusėje, važiuojant į Kauną. Ir vėl didžiausia automobilių eilė.
Kalbant apie anuos laikus, prisimenu, kai Anykščiuose turėjome vasaros praktiką ir vienas mano dėstytojas po ilgo laukimo eilėje nusipirko naują volgą. Jis buvo žvejys, su juo valtimi išplaukdavau į ežerą.
Toje jo volgoje pavarų rankenėlė buvo prie vairo. Atvažiavus prie telkinio jis išsitraukė movas, gražiai uždengė kai kurias automobilio salono detales. Prisimenu, kaip ištarė: „Išvažiavau iš Vilniaus 4 valandą ryto, kad būtų mažiau automobilių.“ Juokingiausia, kad tokiu metu Vilniuje jis buvo galbūt vienintelis važiavęs. Tai buvo kiti laikai, žmonės labai sunkiai įsigydavo automobilius ir labai pagarbiai su jais elgdavosi. Bet man maloniau važinėti dabar.
Prisimenu, kaip važinėjant motoroleriu mane buvo sustabdžiusi autoinspekcija. Milicininkai pareiškė, kad viršijau greitį, važiavau neva apie 80 kilometrų per valandą greičiu.
Mano „Vespa“ motoroleris net į pakalnę, pučiant vėjui į nugarą, išspausdavo daugiausia 70 kilometrų per valandą, tad tikrai negalėjau važiuoti greičiau. Pareigūnams liepus mokėti baudą pasiūliau jiems imti mano motorolerį ir važiuoti. Pasakiau, kad jei pasieks 70 kilometrų per valandą greitį, atiduosiu motorolerį. Galiausiai mane paleido, paraginę važinėti atsargiau. Tais laikais buvo nemažai pasipinigautojų, pakrūmėse gaudančių kelis rublius.
– Kokiu vairuotoju save laikote?
– Esu pakantus ir atidus, mandagus, tikrai ne akiplėša. Vairuodamas tiek metų niekada nebuvau greitas. Daug mano pažįstamų žmonių, kurie lakstydavo, atsidurdavo ligoninėse, atsitikdavo ir siaubingesnių įvykių, sudaužydavo automobilius. Save galėčiau pavadinti kelių džentelmenu!
Prieš vairuotojo pažymėjimo gavimą perskaičiau labai įdomią verstinę čekoslovakų lenktynininko knygelę. Joje buvo nurodytos trys pagrindinės saugaus eismo taisyklės, kurių laikantis galima važinėti saugiai. Pirmoji taisyklė nurodo, kad niekas neskuba, antroji – visi savo vietose, trečioji – jokių netikėtumų kelyje. Tai yra labai šventos taisyklės, jei visi jų laikytųsi, keliuose būtų gerokai saugiau.
– Jūs jų visuomet laikotės?
– Tikrai laikausi. Stengiuosi apsižvalgyti, staigiai neišlėkti į gatvę, neviršyti greičio, kontroliuoti situaciją. Per tiek metų tik kartą turėjau avariją, kai man užskersavo kelią pilietis, išsukęs iš šalutinės gatvės. Nors stabdžiau, gerokai trinktelėjau vairuotu „Žiguli“ automobiliu į kito automobilio šoną.
Daugiau rimtų avarijų per visą vairavimo laikotarpį neturėjau, nebent smulkių brūkštelėjimų pats patyriau automobilių stovėjimo aikštelėse. Kai važinėjau po Čikagą, amerikiečiai sakė, kad tokie „randai“ automobilį puošia. Jie nekreipia dėmesio į smulkius pabraižymus.
– Šiais laikais tik spėk sekti Kelių eismo taisyklių pokyčius – kartais kas nors pasikeičia net ne kas metus, o kas sezoną. Ar jūs spėjate susipažinti su visomis naujovėmis?
– Kažkiek reikia sekti. Keičiasi ir taisyklės, ir lenteles nukabina, o vėliau vėl užkabina. Bet pagrindinės taisyklės juk nesikeičia, nebent smulkmenėlės. Matyti, kurie kelyje nesusigaudo, jiems kiti pypsena. O aš nusiperku vis naują Kelių eismo taisyklių knygelę, permetu akimis. Dabar keliuose – begalybė ženklų, daugeliui vairuotojų tiek jų tikrai nereikia. Nors, žinoma, kartais kažkam gali prireikti.
– Jei pieštumėte tipiško Lietuvos vairuotojo karikatūrą, kokia ji būtų?
– Šiuo metu mūsų vairuotojai jau mandagesni, nors, žinoma, dar yra akiplėšų. Dėl vienos blogybės norėjau paskambinti ir į policiją – kai kurie vairuotojai vengia rodyti posūkių signalus arba juos įjungia tik tuomet, kai atlieka manevrą. O juk reikia rodyti posūkį iš anksto, įspėti kitus eismo dalyvius.
Pasitaiko ir tokių, kurie mėgsta nardyti tarp automobilių, nors mieste jie niekur nenulekia, susitinki prie tos pačios sankryžos. Blogai, jog kiti važinėja neturėdami vairuotojo pažymėjimo, jiems atrodo, kad viską moka ir žino. Visokių vairuotojų pas mus yra – ir labai geranoriškų, paslaugių, ir chuliganų, palydinčių piktu žvilgsniu, sukeliančių avarines situacijas.
Kai važiuoju, žmona man priekaištauja, kodėl aš tiek daug kitų vairuotojų praleidžiu. Bet jei vairuotojui sudėtinga išvažiuoti iš šalutinio kelio, kodėl jo neįleisti? Sustoji, gražiai mirkteli, žmogus pravažiuoja. Mandagumas puošia.
– Gal esate kelyje sutikęs vieną kitą politiką, atkreipęs dėmesį į jo vairavimo stilių ir vėliau nupiešęs karikatūrą?
– „Lietuvos ryto“ dienraščiui esu nupiešęs daugybę piešinių įvairiausiomis temomis. Jei koks politikas ką nors iškrėsdavo prie vairo, žinoma, nupiešdavau.
– Ar važiuojant peizažai, Lietuvos gamta jus įkvepia piešiniams?
– Ne, dažniausiai važiuoju iš vieno taško į kitą. Važiuoju tik su tikslu, o šiaip trintis nelabai mėgstu. Pavyzdžiui, jei važiuoji į Klaipėdą ar Palangą, ir pati 3 valandų kelionė nusibosta, lekia vaizdelis, per daug žvalgytis negali.
– Į kokias nuotaikingas situacijas kelyje pats esate patekęs?
– Prieš keletą metų važiavau iš Kauno į Vilnių ir mus dideliu greičiu pralenkė vienas greituolis. Pasakiau žmonai, kad jis turėtų įkliūti policijai, ir privažiavę prie Gerosios Vilties žiedinės sankryžos Vilniuje pastebėjome, jog jį tikrai sustabdė pareigūnai.
Bet tuomet ir pats nepastebėjau, kaip pervažiavau sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Pavažiavus gal 100 metrų tie patys pareigūnai jau vijosi mane...
Apgailestavau, kad užsižiūrėjau, kaip pareigūnai sustabdė pažeidėją, prisipažinau, jog labai blogai pasielgiau. Džiaugiuosi, kad pareigūnai į situaciją pažiūrėjo geranoriškai.
Kitas įdomus nutikimas įvyko Pavilnyje, kai kartu automobilyje vežiau ir tris sesutes. Tas rajonas prasiplėtė ir keliais kilometrais buvo perkeltas greičio ribojimo ženklas. Sustabdę pareigūnai pasiteiravo, kur taip lekiu. Jie informavo, kad pasikeitė ženklai, ir už tokį mano pažeidimą teks mokėti 300 eurų baudą. Pasijuokiau, kad kartu su manimi važiuoja trys sesutės, tai kaip tik po 100 eurų išeis.
Kai padaviau savo vairuotojo pažymėjimą, į jį pažiūrėjęs pareigūnas manęs paklausė: „Ko gero, ir Leniną vežiojot?“ Juokais atsakiau, kad Lenino vežioti neteko, bet Nadeždą Krupskają paveždavau. Taip mums pajuokavus pareigūnas atidavė vairuotojo pažymėjimą, nenubaudė. Taigi tokių nuotykėlių kartais ištinka kelyje.
