– Koks buvo jūsų pirmasis susipažinimas su automobiliais ir technika? – paklausiau A.Mazuronio.
– Dar lankydamas vidurinę mokyklą svajojau apie vairuotojo pažymėjimą. Bet teko karčiai nusivilti, mat kurį laiką buvo galima laikyti egzaminus nuo 16 metų, o prieš pat man sulaukiant tokio amžiaus tvarka buvo pakeista ir teko laukti pilnametystės. Taip mano svajonė dar dvejais metais nutolo.
Aš taip norėjau vairuotojo pažymėjimo, kad kursus pradėjau lankyti likus dviem mėnesiams iki savo 18-ojo gimtadienio. Praėjus dviem dienoms po gimtadienio ėjau laikyti egzaminų ir vairuotojo pažymėjimą pavyko gauti iš pirmo karto!
Tėvai tuomet man perleido savo turėtą senesnį automobilį – geltonos spalvos „Žiguli“ antruką. Su juo įgijau smagios vairavimo patirties. Vieną kartą įkaliau į kitą tėvuko automobilį, kitą kartą neįvažiavau į garažą, o sykį teko įlėkti ir į griovį.
Vis dėlto automobilis buvo tvirtas, pagamintas iš rimto metalo, todėl atlaikė visus šiuos iššūkius.
Kai jau turėjau didesnės vairavimo patirties, studijų laikais, trečiame ar ketvirtame kurse, vėl tėvuką pavyko įtikinti perleisti jau naujesnį jo vairuotą automobilį – „Audi 100“, kuriame buvo sumontuota dujų įranga.
Kai baigiau mokslus ir įsidarbinau, nemažai važinėjau tarnybinėmis mašinomis: „Hyundai“, „Mazda“, „Ford“. Gal jos ir neatitiko mano poreikių, bet tokios tuo metu buvo įmonės galimybės.
– Pagal išsilavinimą juk esate statybų inžinierius. Ar teko dirbti ir su statybine technika?
– Kranu dirbti neteko, nors turėjau reikiamus pažymėjimus, kurie leido prižiūrėti bokštinių kranų veiklą. Bet teko dirbti „Bobcat“ krautuvais ir žemės ūkio technika.
Statybose visuomet būdavau arba meistras, arba statybos darbų vadovas. Vis tiek traukdavo prie technikos ir būdavo įdomu išbandyti skirtingą.
– Kokių nuosavų automobilių įsigijote po studijų?
– Dabar važinėju benzininiu „Škoda Kodiaq“, prieš tai šeimoje turėjome „Škoda Superb“. Giminėje esame pamėgę šios markės automobilius. Mums tai yra puikus kainos ir kokybės santykis.
Maža to, juose gali patogiai sėdėti aukštesni žmonės. Ir degalų sąnaudos džiugina. Tenka apgailestauti tik dėl to, kad šios markės automobiliai pabrango, tačiau vis tiek lieku ištikimas „Škoda“.
Nors mano automobilio liežuvis neapsiverčia vadinti visureigiu, jis turi keturis varomuosius ratus, o tai ypač aktualu ir naudinga žiemą. Be to, tokiu automobiliu važinėti gerokai saugiau.
Manasis turi ir kablį, o jis būtinas, nes šiltuoju metų laiku labai mėgstame važinėti dviračiais. Juos prisitvirtiname prie automobilio ir važinėjame po visą Lietuvą. Juk mūsų šalyje daug gražių takų, parkų. Išvykstame pakeliauti ir po Europą, bet dažniau važiuojame automobiliu, o ne skrendame, nes dėl gausios penkių asmenų šeimos tektų labai daug išleisti skrydžių bilietams.
– Ar jūsų žmona Laura taip pat vairuoja?
– Taip, ji labai mėgsta vairuoti. Kaip ir aš, ji norėjo vairuoti nuo pilnametystės. Mes dažnai kelionių metu keičiamės prie vairo. Kadangi vyresnysis sūnus taip pat turi vairuotojo pažymėjimą, kartais vairuoja ir jis. Kartais dėl to, kas vairuos, netgi užverda kova.
Tačiau mūsų vairavimo stilius labai skiriasi. Žmona turi savybę palaikyti labai mažą atstumą tarp automobilių, o man tenka nuolat tai priminti.
Kai vairuoja sūnus, man, tiesą sakant, sunkiai laiko nervai. Bet suvokiu, kad visi turi savo vairavimo stilių, mes vairuodami nuolat tobulėjame. Kadangi sūnus į Lietuvą grįžta tik vasarą, nes studijuoja užsienyje, vairuoja rečiau. Bet ten jis taip pat važinėja automobiliu, tad jo vairavimas tobulėja.
Mums visiems smagu kartu važiuoti, diskutuoti. Technologijos taip patobulėjo, kad vairavimas dabar kelia gerokai mažiau streso ir kur kas daugiau malonumo.
– Kiek per metus vidutiniškai nuvažiuojate kilometrų?
– Apie 30 tūkstančių. Viskas priklauso nuo to, kokios būna išvykos. Pavyzdžiui, per vasaros atostogas galime vienu kartu įveikti ir 7 tūkstančius kilometrų. Mėgstame aplankyti vietas, kuriose dar nebuvome.
– Ar kelyje jūsų nepainioja su labai į jus panašiu broliu Roku?
– Ne, be to, mes vairuojame kitokius automobilius – jis važinėja „Toyota“.
– Ar su juo ir tėčiu padiskutuojate apie mašinas?
– Taip, mūsų šeimoje yra susidarę du flangai – nors brolis ir tėtis anksčiau važinėjo „Škoda“, dabar vairuoja „Toyota“ ir ėmė propaguoti šios markės automobilius, o aš toliau aktyviai pasisakau už „Škoda“.
Apie tai diskutuojame per kiekvieną šeimos šventę, vienas kitam laidome juokelius ir replikas.
– Ar tikite elektromobilių ateitimi? Nuo 2035-ųjų Europos Sąjungoje (ES) bus uždrausta prekiauti naujais dyzeliniais ir benzininiais automobiliais. Ką apie tai manote?
– Tikiu, kad ES turi būti lyderė, bet manau, kad ši data – per ankstyva. Elektra yra ateitis, nors dėl jos ekologiškumo galima ir pasiginčyti.
Be jokios abejonės, elektromobiliai yra ekologiškiausia transporto priemonė, bet reikia pažiūrėti į visą automobilio gyvavimo ciklą, pagaminimą, panaudotų baterijų utilizavimą ir kiek reikia atitikti kriterijų, kad tas utilizavimas būtų atliktas tinkamai.
Manau, technologijos dar nėra taip patobulėjusios – juk jei reikia pusvalandį laukti, kol įsikraus automobilis, keliavimas tampa ne toks patogus, reikia kruopščiai planuoti laiką. Atkreipkime dėmesį ir į infrastruktūrą, įkrovimo vietų skaičių. Taigi labai drąsu taip greitai uždrausti kitokius automobilius.
– Kokiu vairuotoju save laikote?
– Ne visai drausmingu, gal šiek tiek chuliganišku, bet proto ribose. Tačiau bėgant metams to chuliganiškumo vis mažiau. Kartais neįsipaišau į greičio rėmus, bet manau, kad keliai nusėti ir beprasmiais greičio matuokliais.
Kai autostradoje pamatau krūmuose paslėptus trikojus greičio matuoklius, mane tai piktina, nes tokiuose keliuose apskritai reti eismo įvykiai. Dėl to man kyla labai daug klausimų, koks yra tikslas. Kartais atrodo, kad vairuotojai, kaip sovietmečiu, medžiojami iš krūmų. Tai prisiminti labai nejauku ir nemalonu.
– Dažnai įkliūvate pareigūnams dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo?
– Kiekvienas susitikimas su policininkais būna nuotaikingas. Aš džiaugiuosi jų darbo kokybe, bendravimu, humoro jausmu. Iš 100 kartų 99 gali su jais pajuokauti, žmogiškai pabendrauti net ir esant sudėtingai situacijai.
Viskas priklauso nuo to, kaip pats priimi situaciją. Svarbu turėti geras emocijas, o kadangi aš esu optimistas ir labai mėgstu humorą, dažniausiai viskas išsisprendžia taikiai.
Prisimenu, kartą sustabdė pareigūnai, nes viršijau greitį. Kaip tyčia, prieš kelias dienas buvo sustabdytas parlamentaras Petras Gražulis ir iškeikė pareigūnus visokiais žodžiais.
Pareigūnai su savimi kaip tik turėjo laikraštį, kuriame buvo aprašytas minėtas įvykis. Pažvelgę į laikraštį jie manęs pasiteiravo, ar aš esu toks pat kaip ir mano kolega. Pradėjau atgailauti, atsiprašinėti ir už jį, ir už save. Laimė, situaciją pavyko išspręsti be baudų, bet taip jau nutinka, kad kartais už kitus kolegas tenka išklausyti moralų ir prisiimti atsakomybę.
– O kelyje pats konfliktuojate su kitais vairuotojais?
– Tenka, bet po vieno atvejo stengiuosi daugiau į jokias konfliktines situacijas neįsivelti.
Kartą kelyje elgiausi šiurkščiai, kai spūstyje vienas žmogus mėgino persirikiuoti, o aš jo neįleidau įsivaizduodamas, kad niekur spūstyse nenuskubėsime ir visiems reikia važiuoti savo juosta. Aš jam netgi signalizavau, vienas kitam mojavome per langus.
Ironiškiausia, kad po kelių dienų tą patį žmogų sutikau sporto klube, jis prie manęs priėjęs pasakė: „Klausyk, kodėl tu taip elgiesi? Dirbi politiku, važiuoji su vaiku, aš taip pat važiavau su vaiku. Ką tu tokiu elgesiu pasiekei?“
Tada susimąsčiau, buvo labai gėda, nesmagu. Grįžęs viską papasakojau žmonai, vaikams ir nuo to karto nebuvo nieko panašaus.
Dabar pareigingai praleidžiu kitus vairuotojus. Juk kartais tas neįleidimas iš tiesų būna absurdiškas, parodantis blogąsias mūsų savybes.
Prie vairo reikia būti ir atsakingam, ir kultūringam. To žmogaus aš atsiprašiau, žinau ir jo vardą, ir kur jis dirba, dar ir dabar dažnai mieste susitinkame. Galima sakyti, net tapome draugais.
