O jei naudota mašina dar yra ir patikima, tai smagu ne tik širdžiai, bet ir piniginei – tiek „Longo LT“, kurios aikštelėje ir parduodamas šis 2019 metais pagamintas „Civic“, specialistų vertinimu, tiek ir asmeniniai vairuotojų atsiliepimai internete patvirtino, kad šis modelis yra itin patikimas.
Iš nedidelio gedimų sąrašo, priskiriamo konkrečiai dešimtos kartos „Civic“, galima išskirti nebent degalų siurblio gedimus, vaizdo kameros ir kitų elektronikos įrenginių trikdžius, blogai veikiantį elektrinį (jei toks yra) bagažinės durelių atidarymą – visa tai toli gražu nėra kritiška.
Ir kad ir kaip norėtųsi pateikti daugiau informacijos apie silpnas šio automobilio vietas, panašu, kad su dešimta karta japonų gamintojas į rinką pateikė tikrai iki galo išbaigtą ir patikimą automobilį. Bet, žinia, niekas nėra be trūkumų.
Tad akivaizdu, kad hečbekas bus ne toks patogus įsėsti nei aukštesnis krosoveris ar SUV. Ir nors su šia karta nebeliko Europoje siūlyto „Tourer“ universalo, maksimali, net 1580 l talpinanti hečbeko bagažinė yra įspūdingo dydžio ir prilygsta mažiausiai klase didesniems automobiliams.
Taip pat Europoje buvo galimas ir kur kas mažiau populiarus sedanas, JAV buvo siūlomas ir dviejų durelių kupė. O štai mano bandytas hečbekas maloniai džiugino ne tik įspūdingo dydžio bagažine, bet ir itin daug vietos ant galinių sėdynių – automobilis puikiai tiks kaip šeimyninė mašina.
Žinoma, su sąlyga, kad jums tiks tik priekinių ratų pavara, kadangi visi varantys ratai „Civic“ nebuvo galimi. O štai jei reikia „automato“, tai teks susitaikyti, kad su benzininiais motorais komplektuojama kintamo perdavimo „CVT“ transmisija. Ir nors atsiliepimuose ji giriama kaip gana patikima, tačiau jos veikimas yra gana specifinis ir sunkiai suderinamas su sportišku automobilio charakteriu.
Kalbant apie motorus, tai „Civic“ buvo siūlomas su trijų cilindrų 1 l 129 AG turbobenzininiu motoru, taip pat kur kas galingesniu 182 AG 1,5 l varikliu (JAV rinkoje šio variklio „Si“ versijos galia siekė daugiau kaip 200 AG). Na, o galingiausias buvo net 320 AG 2 l „Type R“ motoras, komplektuotas su mechanine pavarų dėže ir priekinių ratų pavara.
O mano bandytoje versijoje – 1,6 l dyzelinis motoras su mechanine pavarų dėže (galėjo būti komplektuojamas ir su hidrauline automatine transmisija. Bet kokiu atveju, nors iš 88 kW (120 AG) didelės energijos nesitiki, bet 300 Nm pasiekiantis motoras maloniai nustebino savo gana smagiomis dinaminėmis savybėmis, o vidutinės degalų sąnaudos neturėtų viršyti 6 l/100 km.
Kalbant apie važiavimo savybes, tai „Honda“ inžinieriai pasidarbavo iš peties – tiksliai suderintas vairo mechanizmas, pavaros perjungiamos itin trumpa svirtimi, o sportišką charakterį užtikrina stangri pakaba. Beje, amortizatorių standumą bent jau bandytoje versijoje buvo galima keisti mygtuko paspaudimu – visas arsenalas azartiškam ir uždegančiam važiavimui.
O dar be reikalo abejojau dėl galimo triukšmo salone – visgi žemas ir efektyvus kėbulas užtikrina mažą aerodinaminį triukšmingumą. Aišku, garso izoliacija nėra ideali – visgi tai „Civic“, o ne klase aukštesnis „Accord“ (Europoje šis modelis buvo nebeparduodamas nuo 2015 metų) – bet tikrai nenusipelno išskirtinės kritikos.
Tad kaip ir rašiau – sėdęs prie šio automobilio vairo supratau, kokiu automobiliu norėčiau važinėti kasdien. Ir net su baziniu dyzeliniu motoru jis puikiai atskleidė savo smagias dinamines savybes (visgi optimalus pasirinkimas būtų 1,5 l motoras). O stabdytų nebent tik gana paprasta multimedijos sistema, su nedideliu ir ne itin greitai veikiančiu ekranu – standartas japoniškiems automobiliams, tačiau Europos gamintojai siūlė kur kas pažangesnes sistemas.
Daugiau apie naudotą „Honda Civic“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.
