Daugybė žmonių dar ir dabar mena jaukius vakarus patogiai įsitaisius ant sofos ir akylai žiūrint anuomet rodytą vieną įdomiausių pasakojimų apie prieškario Kauno gyvenimą.
Prieš nepriklausomybės atkūrimą transliuotame Vytauto Sirijos Giros romano „Raudonmedžio rojus“ motyvais 1981-aisiais režisieriaus Broniaus Talačkos sukurtame penkių serijų filme, rodos, netrūko nei meilės scenų, nei tų laikų realijų. Maža to, vaidino ir visas aktorių žvaigždynas.
Teatro ir kino aktorė J.Onaitytė filme įkūnijo Kauno turtuolių dukros šokėjos Anitos personažą ir dažnoje scenoje vairavo labai stilingą, prabangų ir Lietuvos keliuose itin retai sutinkamą „Opel Admiral“ kabrioletą.
„Likus maždaug pusmečiui iki pasiūlymo filmuotis dažnai sapnuodavau, kad vairuoju, didinu greitį, kol galiausiai su mašina pakylu virš kelio ir skrendu. Pabudusi vis prisimindavau tą sapną ir supratau, kad labai noriu išmokti vairuoti“, – prisiminė J.Onaitytė, visiškai netikėtai netrukus sulaukusi kvietimo filmuotis „Raudonmedžio rojuje“.
Jai pabrėžė, kad filmuojantis reikės vairuoti, todėl paklausė, ar ji turi vairuotojo pažymėjimą. Kai aktorė atsakė neigiamai, jos perklausė, ar bent moka vairuoti.
„Prisipažinau, kad niekada net nemėginau vairuoti. Ir tuomet man pasakė, kad pats automobilio savininkas prieš filmavimą pamokys, kaip tai daryti“, – nusišypsojo aktorė J.Onaitytė, apie tai pasakodama Tarptautinės teatro dienos išvakarėse.
– Iš kur filmavimui anuomet buvo gautas prabangus automobilis? – paklausiau aktorės J.Onaitytės.
– Jį paskolino vienas kolekcininkas. Ta mašina buvo sutvarkyta ir prižiūrėta. Pamenu, kaip susitikome su savininku Kaune, aikštelėje prie upės, ir man parodė, kur yra stabdžiai, pavaros, greičio pamina. Kurį laiką sukome ratus tuščioje aikštelėje.
Jau per pirmą prisėdimą prie vairo nudaužiau buferio gabaliuką ir labai dėl to išgyvenau, o savininkas mane ilgai ramino, aiškino, kad tas nudaužimas esą buvo jau iš anksčiau, aš nesmarkiai bakstelėjau besisukdama.
Galiausiai automobilis vėl buvo sutvarkytas ir leidomės į filmavimus.
– Filme buvo net kelios scenos, kai važiuojate.
– Galbūt tik taip atrodo, kad labai toli ir ilgai važiuoju, o iš tikro pavažiuodavau tiek, kiek reikėdavo kameroms užfiksuoti. Baisiausia būdavo tuomet, kai reikėdavo centimetrų tikslumu sustoti prieš kamerą. Tai padaryti buvo sudėtinga. Kai Kauno pakraštyje važiavau nuo kalno ir tuo pat metu turėjau plėtoti dialogą, buvo nelengva.
Kai po daugelio metų vėl pamačiau tą sceną, pamaniau, kad anuomet buvau labai drąsi.
– Dabar aktoriai vaidina uždarytose gatvėse arba automobiliai apskritai užkeliami ant automobilvežio. Kartu ir vairuoti, ir filmuoti dialogą turėjo būti sudėtinga?
– Būtent. Bet tai buvo jaunystė, daug kas dar nepatirta. Kaip sakoma, kol nenusidegini, tol esi labai drąsus. Tuomet man viskas atrodė labai paprasta, taip gera vairuoti. Man tai priminė tą sapną, kuriame skridau.
O dar automobilis buvo toks prabangus, be stogo. Taigi išsipildė mano sapno svajonė. Aišku, tekstą išmokdavau anksčiau, dar prieš vairavimą, tam turėdavome daugiau laiko.
Nors filmavome Kauno pakraštyje ir eismas nebuvo intensyvus, pakalnėje reikėjo staigiai pasukti į dešinę. Išsigandau, kai pastebėjau iš kairės atlekiantį kitą automobilį. Atsisukusi pamačiau išsigandusį V.Masalskio veidą. Greitis nebuvo didelis, bet vis tiek neramu. Bet eismo, kiek pamenu, tuo metu niekas nestabdė.
– Kokios reakcijos sulaukdavote iš kartu su jumis važiavusio V.Masalskio? Kiek jis tuo metu padėjo vairuoti?
– Buvo kelios scenos, kai reikėjo labai tiksliai sustoti tam tikroje vietoje, tai Valentinas, ištiesęs savo koją, laikė ją ant stabdžių.
Manau, kad jam buvo neramu šalia, kartais burbėjo, kodėl turi vairuoti žmogus, kuris nemoka to daryti.
– Paminėjote, kad sapne skridote automobiliu ir tas skrydis buvo malonus. Bet filme viskas baigėsi tragiškai, kai įkūnytas personažas žuvo avarijos metu?
– Taip, tiesa. Bet viskas vyko už kadro, kitaip tariant, avarija nebuvo rodoma. Vėliau tik kiti personažai apie ją kalbėjo. O sapne tas skrydis buvo labai geras pojūtis.
Manau, kad sapnas buvo toks pranašiškas kvietimas filmuotis ir vairuoti automobilį. Kartais taip prisikviečiu vaidmenis, būna, kad kokia nors idėja kirba mano galvoje, ir štai sulaukiu atitinkamo vaidmens.
– Ar vėliau kine, kituose filmuose jums dar teko vairuoti? Apskritai gyvenime turėjote nuosavą automobilį?
– Ne, tik tiek, kad dirbdama teatre vėlesniais laikais išsilaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti ir įsigijome tokį labai seną, parūdijusį vadinamąjį „kupriuką“ – ZAZ-965. Sovietiniais laikais ilgai turėjome šitą automobilį.
Tuo metu gyvenau Kauno Vilijampolės rajone, „kupriuku“ nuvažiuodavau iki turgaus. Jis kartais gesdavo, o man tekdavo prašyti pagalbos, kad apsipirkusi turguje galėčiau sugrįžti namo.
Bėgant laikui mano noras vairuoti baigėsi skausmingai, kai išvykome į tuometę Jugoslaviją, kur kartu su kitais Lietuvos menininkais ir mokytojais turėjome turistinę kelionę. Turėjome leistis nuo Belgrado per dabartinę Juodkalniją prie Adrijos jūros, į Cherceg Novio kurortą. Tik vėliau išgirdau, kad mes važiavome pavojingiausiu kalnų keliu.
Kelionės metu įvyko žiauri avarija, kai priekyje išniro sunkvežimis, vežantis metalo plokštes. Kelios jų buvo atsilaisvinusios ir, užkabinusios autobusą, jį perrėžė. Kraupios avarijos metu žuvo žmonės...
Po šio įvykio dar ilgai susigūždavau nuo pralekiančios sunkiasvorės mašinos. Tuo metu tikrai nemąsčiau apie vairavimą, jei būčiau vairavusi ir būtų pralėkusi tokia mašina, nežinau, kaip būčiau išlaikiusi vairą.
Kai šis nesmagus pojūtis nuslopo, apsigyvenau Kauno senamiestyje, iki teatro nueidavau pėsčiomis, dėl to net nereikėjo turėti automobilio. Taip ir bėgo laikas, gal ir vairuotojo pažymėjimo galiojimas baigėsi, reikėtų perlaikyti...
Bet nedrąsu, nes esu ta, kuri gali net ruošdamasi vaidmeniui ar atlikdama buities darbus nugrimzti į gilius apmąstymus. Juk vaidmens kūrimas nesibaigia uždarius teatro duris, jis tęsiasi visą parą, kūrybiniai atradimai įvyksta netikėtose vietose. Tuomet daugelį veiksmų atlieku automatiškai, bet tai būtų sudėtinga daryti prie vairo, nebent turėčiau 50 metų vairavimo patirtį. Dėl to man vairuoti pavojinga.
– O kaip jūs keliaujate, gal yra kas visur nuveža?
– Pasigendu mašinos vasarą, kai norisi kur nors keliauti. Juokaudama galiu pasakyti, kad vienintelis mano važiuojantis daiktas – lagaminas su ratukas. Kai turėjau šeimą, vyrą, jis vežiodavo. Mėginau trumpai vairuoti, bet labai nedrąsiai, o dabar važinėju viešuoju ir keleiviniu transportu.
– Nors esate vilnietė, po studijų teko persikraustyti gyventi į Kauną. Ar išvažiuojate pasivažinėti viešuoju transportu po skirtingus laikinosios sostinės rajonus?
– Taip, bet tai padaryti mane buvo privertusios aplinkybės, kai ieškojausi buto. Tuomet teko susipažinti su Kaunu, tiesa, tai buvo prieš kokius 15 metų. Daugiausia apsiribodavau ta Kauno dalimi, kur teatras, namai, bet ieškodama naujo būsto pažinau ir daugiau Kauno.
Nors ir vilnietė, ištikima Kaunui esu nuo 1976-ųjų. Taigi jau tapau beveik kauniete!
– Ar dažnai aplankote sostinę?
– Taip, labai dažnai ten vykstu autobusu arba traukiniu. Ten gyvena mano mama, kuriai greitai bus 91 metai. Kelionėse kartais skaičiuoju paskutinius kilometrus ir pagalvoju, kaip gerai būtų turėti automobilį, nereikėtų tampyti krepšių ir sutaupyčiau daug laiko.
– Tai gal dar turite užmačių įsigyti nuosavą automobilį?
– Užmačių turiu, kartais pasvajoju, bet juk tuomet reikės ir garažo arba vietos, kur tą automobilį laikyti. O kur dar padangų keitimas, techninė apžiūra, draudimas ir taip toliau...
Taigi automobilis – prabangos daiktas. Bet tie užmojai įsigyti automobilį labai reti. Kažkada man dukra pasakė: „Jau tu, mama, tai nesvajok apie mašiną ir nesėsk prie vairo.“
– Ar yra Kaune maršrutų, kuriais mėgstate pasivaikščioti?
– Gyvenu Šilainiuose, po čia ir „blūdiju“. Netoli yra Šilainių dvaras, kurį mėgstu aplankyti. Daug metų po šį rajoną važinėjau dviračiu, nors anksčiau čia nebuvo dviračių takų. Dabar jų daugėja, tačiau jau praėjo noras važinėti, perleidau estafetę anūkei.
– Kaip įvertintumėte viešojo transporto ir keleivinį susisiekimą autobusais, traukiniais?
– Buvau ilgai nevažiavusi traukiniais ir prieš kelerius metus vėl į juos įsėdusi net aiktelėjau, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. O kokie traukiniai buvo sovietmečiu, net baisu prisiminti. Dabar keliauti – vienas malonumas.
Ir autobusai vis gerėja, nors keliauti viešuoju transportu ne visuomet patogu, kartais jie ne laiku stabdo, galima gauti traumų. Sėdu ir į taksi – tai vienas greičiausių ir patogiausių būdų kur nors nuvažiuoti.
– Jus atpažįsta daugelis Lietuvos žmonių. Ar keliaujant pašnekina kiti keleiviai, prisimena jus iš vaidintų filmų ir spektaklių?
– Uždavėte gerą klausimą, nes iš tiesų kelionės atsiperka dėl susitikimų su žmonėmis. Tai tikrai atperka tuos ilgus kilometrus, nes pati mėgstu stebėti žmones. Viena važiuodama automobiliu ką tu pastebėsi?
O važiuodamas autobusu gali žiūrėti pro langą arba bendrauti su kitais keleiviais. Žmonės, be abejo, ir pasisveikina, ir užkalbina, tik dabar gal jau mažiau, nes pati mažiau rodausi televizijoje. Vyresnė karta mane atpažįsta, o jaunimas nelabai žino, nebent kas vaikšto į teatrą.
– Kokie tie keliautojai ir kokias jų nuotaikas pastebite? Kaip, jūsų akimis, keičiasi mūsų visuomenė?
– Atkreipiau dėmesį, kad kai dabar einu per perėją, daugelis vairuotojų maloniai praleidžia. Tai mane labiausiai džiugina kalbant apie vairuotojus – jie tapo mandagesni ir atidesni.
O kalbant apie keliones, manau, kad pati kelionė daug ką nulemia, kartais ji visus suartina. Pastebėjau, kad keleiviai skiriasi net pagal miesto rajonus, – vienur jie mandagesni, dėmesingesni nei kitur.
Gal dabar mažiau susiraukusių, piktų keleivių. Nors pastarasis laikas sunkus – ir koronavirusas, ir karas... Dažniausiai bendros nelaimės vienija žmones.
Džiaugiuosi vienu – kad per pandemiją oras tapo švaresnis, nes taip dažnai neskraidė lėktuvai, keliuose važinėjo mažiau mašinų. Dažnai ir pati ieškau gamtos, gryno oro, miško, laukų, jūros...
– Tai gal tiktų gyventi ten, kur daugiau gamtos ir žalumos, užmiestyje?
– Tiktų. Todėl dažnai, kai tik galiu, nuvykstu į Veliuoną, ramų miestelį, kur tik retkarčiais pravažiuoja viena kita mašina, šalia Nemunas.
Teko su dukra būti Nidoje per patį auksinį rudenį, tikrą bobų vasarą, o oras toks grynas! Kai grįžau į Kauną, dar ilgai ieškojau, kur rasti tokio gryno oro. Gal todėl ir įsikūriau Šilainiuose ant kalno, kur dažni keturi vėjai.
