Dar ir dabar V.Mačiulis mena Arvydo nuoširdumą. Toks jis buvo ir liko. A.Sabonis pirmasis auksiniais „Žalgirio“ laikais turėjo baltos spalvos „Volga“, o kai išvažiuodavo rungtyniauti su rinktine, ją palikdavo kam nors iš jaunesnių krepšininkų ar savo draugams.
„Tik A.Sabonio mama Milda Sabonienė man skambindavo ir prašydavo: „Vidai, pasakyk Arvydui, kad jis taip automobilio nedalintų, juk tokia brangi mašina, dar sudaužys... Tėvas sako, kad gali užkalti ir variklį! Tu jam esi autoritetas, gal tavęs paklausys.“
Bet aš nesutikdavau Arvydui ką nors dėl to sakyti, maniau, kad tai yra ne mano reikalas“, – prisiminė V.Mačiulis ir pridūrė, kad pats niekuomet iš A.Sabonio automobilio nesiskolindavo, nors per gyvenimą važinėjo įvairiausia technika.
– Koks buvo jūsų susipažinimas su automobilių pasauliu? – paklausiau V.Mačiulio.
– Kai esi vaikas, didžiausia svajonė būna pačiam kada nors atsisėsti prie vairo. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau studijuoti žurnalistikos ir mane pakvietė dirbti Kauno rajono laikraštyje.
Turėjau pasiūlymą dirbti ir Lietuvos radijo Kauno redakcijoje, bet pasirinkau rajoninį laikraštį, nes redaktorius man iškart davė motociklą su priekaba, vadinamąjį „Emka“. Iš Raudondvario važinėdavau į Kauną, kur buvo redakcija.
Buvo galima važinėti ir autobusu, bet kam keliauti juo, jei gali motociklu? Taip išsipildė mano svajonė.
Niekada nepamiršiu, kaip važinėjau IŽ motociklu, kuris turėjo vieną ydą, – sustojęs ir vėliau pradėjęs judėti, stipriau pasukus rankeną, iš pradžių važiuodavo ne į priekį, bet atgal. Būdamas jaunas važiavau į komandiruotę, o Laisvės alėjoje eismą prižiūrėdavo toks policininkas Jonas.
Greta sankryžos buvo gėlių klomba. Kai pradėjau judėti, motociklas staiga atbulas skrido tiesiai į tą gėlyną. Visa tai pamatęs policininkas riebiai rusiškai nusikeikė ir ištarė: „Visko mačiau, bet kad IŽ ir apskritai motociklas turi atbulinį bėgį, to dar nebuvau matęs.“ Kadangi atsimušiau ne į kitą mašiną, o į gėlyną, manęs nenubaudė.
Po kokio mėnesio tuo pačiu motociklu nuvažiavau daryti reportažo į vieną kaimą, bet kolūkio pirmininkas atsisakė kalbėti, nes esą buvau pernelyg kritiškas.
Taigi sėdau ant motociklo ir, pajudėjęs atbulas ir apsisukęs, ruošiausi važiuoti toliau. Ir tuomet iš pastato išbėgęs kolūkio pirmininkas šūktelėjo: „Kiek tau laikraščio redaktorius sumokėjo, kad įtaisė netgi atbulinį bėgį?“
Vėliau po ilgo laukimo ir pinigų taupymo 1974-aisiais turėjau galimybę nusipirkti „Žiguli“. Tik spalvą buvo sunku išsirinkti.
Buvau skaitęs, kad Amerikoje į avarijas rečiausiai patenka geltonos spalvos automobiliai, todėl būtent tokios spalvos ir nusipirkau. Koks man buvo nenusakomas džiaugsmas! Didelių avarijų su juo neturėjau, tik kartą, neužtraukus rankinio stabdžio, automobilis pariedėjęs atsirėmė į pušaitę.
Taigi vairavau „Žiguli“ pirmuką, penktuką ir vienuoliktuką, „Moskvič“, vėliau atsirado ir kelios „Audi“, „Opel“, o dabar važinėju „Ford Kuga“. Džiaugiuosi, kad jos spalva – tokia pat kaip ir krepšinio kamuolio. Man ilgai reikėjo laukti šios spalvos automobilio.
Kai pradėjau dirbti televizijoje, mums trūko automobilių, tik vyriausiasis redaktorius važinėjo „Moskvič“, o mes į filmavimus vykdavome UAZ sunkvežimiu.
Kadangi prie vairuotojo buvo tik viena vieta, o kartu važiuodavo ir operatorius, ir redaktorius, priekaboje pasistatydavome dvi kėdutes ir įsikabinę į šonus lėkdavome. Keista, kad neiškrisdavome.
Kai kartą nuvykome į Raudondvarį, kur vyko karvių melžėjų konkursas, susirinkusieji iš mūsų juokėsi. Juk ant to sunkvežimio dar buvo užrašyta „Kauno televizija“. Iš tiesų būdavo juokinga, kai lipdavome per bortą, pastatydavome koją ant rato ir taip išlipdavome.
– Ar mėgstate meistrauti? Galbūt pats sutvarkote automobilį, kai jis sugenda?
– Ne. Aš niekada neturiu laisvo laiko – neturiu nei šeštadienių, nei sekmadienių, nei poilsio dienų, nes visur dalyvauju, turiu daug darbų.
Džiaugiuosi, kad turėjau gerus kaimynus, kurie padėdavo prižiūrėti automobilius. Pats gal tik ratą ar žvakes mokėjau pasikeisti.
Nors didelių avarijų neturėjau, sykį Jonavos gatvėje prieš mano „Žiguli“ važiavo kranas, o jame buvo įtaisyti kabliai, kurie prilaikė bortą. Nerodydamas posūkio vairuotojas staiga pradėjo sukti į dešinę ir ne tik užkirto skersai man kelią, bet dar ir kabliu užkliudė mano automobilį ir sutrupino priekinį stiklą.
Pats buvau kaltas, nes važiavau per arti, bet krano vairuotojas labai atsiprašinėjo. Išsiskyrėme be policijos, bėda tik ta, kad stiklo reikėjo ilgai ieškoti, atsarginių detalių tais laikais trūkdavo.
Tuomet „Žalgirio“ krepšininkas, kamuolio varymo virtuozas Vitoldas Masalskis (68 m.) pagelbėjo, nes žinojo, kur ir ko ieškoti. Nuvykome į Vengriją ir susiradome.
– Ar atkreipdavote dėmesį, kokiais automobiliais važinėjo žalgiriečiai?
– Seilę varvindavau! Kiekvienas turėjo automobilių numerius su savo marškinėlių skaičiais. Štai Raimundo Čivilio (1959–2000) automobilį puošė skaičius 7, kitų – kitokie.
Dažnas policininkas, pamatęs tuos krepšininkų numerius, net nestabdydavo. Kai jau gavau savo pirmąjį „Žiguli“, ant jų buvo skaičius 16. Kadangi Sergejus Jovaiša (68 m.) turėjo kitokius numerius, aš jam siūliau pasikeisti, nes man tokie nebuvo reikalingi, bet tais laikais valdžia neleisdavo pakeisti.
Bene labiausiai visi pavydėjo Valdemarui Chomičiui (63 m.) – nežinau, iš kur jis gaudavo, bet turėjo specialios įvairiausių raštų, spalvų juostelės, kuria apklijuodavo savo automobilį. Dėl to seilę varvindavau ne tik aš, bet ir kiti – į jo automobilius ne vienas gatvėje atkreipdavo dėmesį. Tik mobiliųjų telefonų tais laikais niekas neturėjo ir negalėjo nufotografuoti.
Žinoma, auksiniais „Žalgirio“ laikais krepšininkams taip pat nebuvo lengva įsigyti automobilių, nors gaudavo stipendijėlę ir algą. Kiti iš užsienio kelionių parsiveždavo prekių, kurias čia parduodavo. Nelengvai sutaupę jie nusipirkdavo automobilių.
O ką dabar vairuoja krepšininkai, dėmesį atkreipiu rečiau. Įprastai dabar kokia nors įmonė suteikia jiems automobilius ir jie visi vienodais važinėja į treniruotes. Gal išskirtiniais automobiliais daugiau kas atvažiuoja į rinktinės treniruotes ar varžybas.
– Anuomet su krepšininkais į varžybas esate keliavęs ir autobusu. Kaip atrodė tos kelionės?
– Neduok Dieve, prisimenu 1982-uosius, kai su „Žalgiriu“ keliavome iš Kauno į Minską. Buvo blogos oro sąlygos, lijundra, mintyse ne vienas kalbėjome poterius, kad tik nenuslystume nuo kelio, nes autobusą mėtė į visas puses. Sėdėjome suspaudę kumščius, kad tik laimingai nuvažiuotume. Keliaudavome ne tik autobusais, bet ir traukiniais.
– Jūsų anūkės Salomėjos vyras – žinomas krepšininkas M.Grigonis. Ar tenka pakeliauti kartu su juo?
– Prisimenu 2016-uosius, kai Marius turėjo išvykti į Ispaniją, o aš nespėjau padaryti su juo interviu. Turėjau nuvežti jį į Vilniaus oro uostą, todėl pasiūliau jam vairuoti mano „Ford Kuga“, o aš tuo metu išsitraukiau kamerą ir filmavau jį laidai „Krepšinio pasaulyje“.
Marius niekuomet nesivaikė automobilių, nenorėjo pasirodyti ir visuomet pirkdavo tokį, kuris yra prie širdies. Grįžęs žaisti į Lietuvą pirko automobilį iš savo bičiulio krepšininko Tomo Dimšos (29 m.).
Salomėja išmoko važinėti su mano „Opel“, anūkas Justas – taip pat. Aš šalia jų sėdėdavau. Esu atlapaširdis, ypač artimiesiems, ir man nieko negaila.
– Matyt, tiek dešimtmečių kūręs laidą „Krepšinio pasaulyje“ ir dirbęs rungtynių metu jau gerai pažįstate kelią iki šalies arenų ir sporto salių?
– Beveik niekada nesinaudoju navigacija. Tik kartą vėlavau į Uteną, kai ten atidarė sporto areną, tad įsijungiau navigaciją. Automobilis šiais laikais pats tuoj galės nuvežti – tik pasakyk jam, kur važiuoti.
– Ar važiuodamas automobiliu per radiją klausotės krepšinio transliacijų?
– Taip. Prisimenu, anuomet Baltarusijoje nusipirkau automobilį ir jame nebuvo radijo imtuvo. Važiavau iš Vitebsko ir galvojau, kad įveikdamas tuos 500 kilometrų išprotėsiu. Grįžęs guodžiausi žmonai, kad dar taip sunkiai keliauti nėra tekę. Aš negaliu be radijo. Manęs žmona paklausė, ką dariau, tai atsakiau, kad kalbėjau su savimi, pasakojau, kaip man sekėsi. Taip norėjau, kad mane kas nors sustabdytų, paprašytų pavežti, bet niekas nesustabdė.
Juk kai esi tokios profesijos žmogus, tau viskas rūpi – aš negaliu be žinių, muzikos. Kai kartą keliavau iš Vilniaus į Panevėžį ir mano „Ford“ automobilyje neveikė radijas, taip pat buvo sunku. Tik vėliau susivokiau, kad juk turiu telefoną, tad jį įsijungiau ir taip klausiausi.
– Koks apskritai esate vairuotojas?
– Prisimenu laikus, kai turėjau reikalų su autoinspekcija. Iš pradžių pareigūnai mandagiai pakalbindavo, atpažindavo, palinkėdavo laimingo kelio, pasiteiraudavo ko nors apie televiziją.
O kai televizijoje tapo matoma daugiau žinomų veidų, situacija pasikeitė.
Atsimenu, vesdavau „Sekmadienio rytą“, kur pareigūnams ar nepavyzdingiems vairuotojams tekdavo ir kritikos. Sykį sustabdę policininkai pasakė: „Vidai Mačiuli, per televiziją kitus kritikuojate, o kaip pats kelyje elgiatės?“
Kitą kartą naktį laidai kalbinau Kęstutį Marčiulionį (45 m.), kuris turėjo išvykti į Jungtines Valstijas.
Grįžtant namo apie pusę trijų nakties sustabdė pareigūnai ir liepė papūsti, nors tuo metu nebuvo alkotesterių ir reikėjo pūsti į veidą. Atsakiau jiems: „Neįžeidinėkite manęs. Aš ne tik negėręs, bet šiandien net nevalgęs.“
Tuomet jie pradėjo mane kamantinėti, kodėl važinėju naktimis. Galiausiai paskambinau jų viršininkui ir viską išklojau. Viršininkas mane pagyrė, kad esu drąsus ir jam paskambinau. Jis žadėjo pirmadienį surinkti visus uniformuotus kolegas.
Taip su pareigūnais atsisveikinome, bet vėliau policininkai man už tai pradėjo keršyti ir stabdydavo visomis įmanomomis progomis.
Kai buvo mano 50 metų jubiliejus, gimtadienis buvo nufilmuotas, vėliau šventė parodyta per televiziją. Kitą dieną, sekmadienį, po pietų Utenoje vyko moterų krepšinio Žvaigždžių diena, į kurią važiavau. Sustabdę pareigūnai pasiteiravo, kur keliauju. Atsakiau, kad į krepšinį, o man tuomet pareiškė, jog esą matyti, kad vakar švenčiau.
Nustebau, iš kur jie žino apie mano gimtadienį. Pareigūnas tada atsakė: „Žino visa Lietuva, kad šventėt.“
Nors buvau negėręs, pareigūnai bandė įtikinėti, esą justi kvapas, ir davė pūsti į alkotesterį. Iš pradžių atsisakiau tai daryti, nes jie atsinešė kažkokį nuvalkiotą vamzdelį, todėl pareikalavau naujo.
Tą dieną buvo bjaurus oras, o aš į automobilį susipyliau kažkokio langų apiplovimo skysčio, kuris skleidė smarvę. Supratę, kad minėtas kvapas ir yra to skysčio, pareigūnai puolė atsiprašinėti ir paleido.
Visur skubėdamas kartais nespėju nusiskusti barzdos, ir vieną tokių kartų skubėjau į Vilnių. Prisipažinsiu, kad vienoje rankoje laikiau barzdaskutę ir skutausi, kol už Elektrėnų sustabdė vilniečiai pareigūnai ir pasiteiravo, kodėl vairuodamas kalbu telefonu.
Rodydamas jiems savo barzdaskutę atsakiau, kad tai ne telefonas ir kad Kelių eismo taisyklėse neparašyta, jog negalima laikyti barzdaskutės. Tąkart viskas baigėsi laimingai – juokdamiesi pareigūnai ištarė: „Na, ir linksmuolis krepšinio pasaulis...“
