Maždaug dešimtmetį – nuo 1995-ųjų iki 2005 metų buvo laikas, kai daugelio vairuotojų automobilių daiktadėžėse būdavo įvairiausių Lietuvos ir pasaulio atlikėjų kompaktinių diskų. „Mango“, „Bavarija“, „Delfinai“, „Junior“, „69 danguje“ ir daugelio kitų popmuzikos grupių dainos dar ir dabar ne vienam kelia ilgesį.
Iš Klaipėdos kilusi Lietuvos merginų popmuzikos grupė „Mango“ susikūrė 1998-ųjų pradžioje, ir jau tais pačiais metais visa šalis mintinai žinojo jų singlą „Pavasariniai žiedai“. Po dešimtmečio grupė iširo, o 2014-ųjų viduryje vėl susibūrė, tačiau jau kitokios sudėties ir kitu pavadinimu – „Man-go“.
Šios grupės lyderė R.Petrauskytė-Paulauskienė atvira – praeities sėkmės ir nesėkmės jau priblėsusios, svarbiausia gyventi dabartimi.
„Dažniausiai į praeitį sugrįžtame ir prisiminimus traukiame tuomet, kai susitikusios bendraujame su Viktorija Perminaite. Tuomet juokiamės iš daugybės smagių prisiminimų, o liūdėti juk nėra ko“, – įsitikinusi R.Petrauskytė-Paulauskienė.
Ji prisimena dažnas ir kartais labai varginusias keliones anuomet, taip pat savus automobilius, kuriuos teko vairuoti. Atlikėja greitai suskaičiavo, kad prie vairo sėda jau 23 metus, mat teisę vairuoti įgijo 2000-aisiais. „Nuo to laiko vairavimas tapo mano gyvenimo būdu, važinėju kiekvieną dieną“, – tikino R.Petrauskytė-Paulauskienė.
– Rima, ar buvo laikas, kai už gautą honorarą po gausybės koncertų galėjote įsigyti bet kokį automobilį? Kitaip tariant, uždirbdavote tiek, kad dėl pinigų nereikėdavo sukti galvos renkantis pirkinius?
– Ne, tokio laiko tikrai nebuvo. Tuomet viskas rėmėsi į kiekybę. Kodėl buvo populiarūs tie muzikiniai turai, kurie prasidėdavo ketvirtadienį ir baigdavosi sekmadienį? Dėl to, kad tekdavo važinėti nuo vienų kultūros namų iki kitų ir visur susirinkti šiek tiek pinigų.
Dabar viskas gerokai pasikeitę. Juk užtenka suorganizuoti vieną koncertą arenoje ir, jei jis pavyko, pusmečiui esi apsirūpinęs. O anuomet labai daug keliavome po visą Lietuvą, kad susirinktume kuo daugiau tų pinigėlių.
– Kita vertus, matyt, tos kelionės su grupe buvo ne vien darbas, juk tai turėjo tapti savotišku reiškiniu? Ką jums reiškė tie koncertiniai turai, o galbūt smagiau koncertuoti didelėje arenoje?
– Iš tiesų geriau vienas koncertas arenoje, tuomet jis būna kokybiškesnis – gražesnė programa, apšvietimas, dideli ekranai, daugiau kokybės. Žinoma, Lietuvoje jau yra renovuotų kultūros namų, bet dar yra ir tokių, kurie taip ir liko netvarkyti nuo senų laikų.
Ten neišspausi jokio grožio ir kokybės, kad ir kaip stengtumeisi. Man smagu, kad į didelę areną dabar suvažiuoja žmonės iš visų šalies regionų, – tai irgi turi žavesio.
Esu dėkinga prodiuseriui Mindaugui Bendžiui, kad mums pačioms daug nereikėjo vairuoti, nes jis vežiodavo į koncertus. Vėliau buvo pasamdytas vairuotojas. Taigi nereikėjo pačioms ir vairuoti, ir koncertuoti.
Taip išvengdavome visiško išsekimo, nes netrūkdavo didelio nuovargio, kai kartais įlipęs į automobilį ir iš vieno koncerto važiuodamas į kitą jau nežinodavai, kur dainuosi toliau.
– Kokį pirmąjį nuosavą automobilį įsigijote?
– 2000-aisiais tapau pilnametė, galėjau išsilaikyti egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. Iki tol būdavo įprasta po miestą važinėti viešuoju transportu, maršrutiniais mikroautobusais. Bet visuomet svajojau turėti nuosavą mašiną, ją įsigijau tuo metu tradiciniu būdu – parvairuotą iš Vokietijos.
Juk tada buvo mažai automobilių salonų ir rinktis iš ten atrodė didžiulė prabanga. Apie tai mes net nedrįsdavome pagalvoti.
Pirmoji mano mašinytė buvo gražios salotinės spalvos „Opel Corsa“. Ji apie 2001–2002 metus buvo pirkta telefonu, nes tais laikais dažnas mūsų turėjome draugų, kurie iš Vakarų parveždavo tas mašinas. Mane patikino, kad jos būklė labai gera, mašina tvarkinga.
O kai parkeliavo į Lietuvą, jau ją nusipirkusi pamačiau, kad ji – visa murzina. Iškart nuplovusi pamačiau užrašą „Rotes Kreuz“ (liet. Raudonasis Kryžius). Tai buvo Vokietijos Raudonojo Kryžiaus mašina, kuria daug važinėta po kaimus ir kaimelius, automobilio būklė buvo tragiška. Ji buvo nudėvėta iki paskutinio siūlo!
Norėdama išvažiuoti iš aikštelės vos pasukau jos vairą... Vėliau mėginome automobilį perdažyti, tvarkyti, bet tai buvo tarsi juodoji skylė, į kurią krito pinigėliai, o norimo rezultato taip ir nepasiekėme, nes joje reikėjo keisti viską. Juokingiausia, kad ir to Raudonojo Kryžiaus užrašo mums niekaip nepavyko paslėpti.
Iki šiol tas automobilis man kelia daug emocijų, nes taip laukiau savo pirmosios mašinos, o pinigų karjeros pradžioje daug neturėjau. Už paskutines santaupas įsigijus automobilį teko nusvilti.
Nors mūsų grupė susikūrė 1998-aisiais, reikėjo įdėti labai daug darbo, kad galėtume užsidirbti. Juk ir koncertų iš pradžių nebuvo daug. Vėliau, kai prasidėjo mūsų didieji koncertai, jau galėjau sau leisti nusipirkti kitokią mašiną.
– Ką vairavote vėliau?
– Likau ištikima „Opel“ markei ir važinėjau jau alyvinės spalvos „Opel Vectra“ sedanu. Nors buvo graži mašinytė, bet degalų rijikė. Aš ja netgi bijodavau toli važinėti, nes reikėdavo godžiai maitinti.
Dar vėliau prasidėjo „Volkswagen Golf“ era – turėjau ir antrosios, ir trečiosios kartos „Golf“. Ir pastarasis nuolat gesdavo, kartais dėl to kildavo kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, važiuodavau gatve ar autostrada ir jis staiga užgesdavo, o aš toliau riedėdavau.
Tai būdavo pavojinga naktimis, nes užgesdavo ir šviesos. Iš pradžių buvo juokinga, vėliau – baugu.
Kai pagerėjo laikai ir finansinės galimybės, 2017 metais šeimoje įsigijome hibridinį „Toyota Prius“ ir jis mus sužavėjo. Šį automobilį pirkome iš automobilių salono, tiesa, ne naują, o naudotą, bet prižiūrėtą, su aiškia istorija. Kai pradėjau lauktis antrosios dukros, su vyru nutarėme, kad mums reikia didesnės mašinos.
Taigi jis 2020 metais nuvažiavo į automobilių saloną ir net nepasitaręs nupirko visiškai naują „Toyota C-HR“. Kas žino šį automobilį, puikiai supranta, kad jis nėra didelis. Kita vertus, tai buvo pasakiško grožio mašina – ryškiai oranžinės spalvos.
Visas jos salonas buvo išsiuvinėtas deimantų formos raštais. Bet nebuvo pagalvota, kaip sutalpinsime vaikus, vežimėlį ir kitus daiktus. Tai buvo neplanuotas pirkinys, bet, pažįstant mano vyrą, nieko nuostabaus – tai yra polėkio žmogus.
Galiausiai buvo labai gaila matyti, kaip ta nauja mašinytė spardoma batukais, – juk vaiko kaskart nepaprašysi ar neįspėsi, kad taip nesielgtų, jis dar labai mažas. Apskritai manau, kad tokiame gyvenimo etape žmonės renkasi automobilį ir pagal vaiką, todėl mums reikėjo galvoti apie didesnę mašiną. Taigi dabar važinėjame hibridiniu ir talpesniu „Mercedes-Benz GLC 350e“.
Mums tai tarsi eksperimentinis automobilis – jei turime galimybę, jį įkrauname, o jei neturime, važiuojame benzinu.
Kita vertus, vien tik elektra daug kilometrų nenuvažiuosi.
Bet pagaliau į jį telpa visa mūsų šeima, jis turi didelę bagažinę.
Gimus trečiai dukrai, pradėjome galvoti apie dar didesnį automobilį, galbūt septynvietį, jei tokį įsigyti leis finansinės galimybės.
– Ar dėl vairavimo ginčijatės su vyru Rolandu?
– Visada, kai yra galimybė, vairuoja vyras, nes jis neturi kantrybės, kai vairuoju aš.
Važinėjant „Toyota C-HR“ jis nesuprasdavo, kodėl aš važiuodama taip trukčioju automobiliu. Aš ir pati to nesuprasdavau...
Rolandas nevengia pakritikuoti, kad per staigiai įsibėgėju arba per staigiai stabdau. Turiu pripažinti, kad jis – puikus vairuotojas, turi galimybę vairuoti netgi vilkiką. Smagu, kad jis net didžiausią mašiną gali galu įvaryti į siauriausią plyšį.
Lygintis su juo man net nėra ko, bet jis išties mėgsta mane pamokyti, pakomentuoti, atkreipti dėmesį, kas jam nepatinka man vairuojant.
– O kokie kiti eismo dalyviai jus gali suerzinti?
– Mane be galo erzina tos vairuojančios moterys, kurios kelyje vadovaujasi tokiu principu: „Aš važiuoju, o aplink nieko nematau.“ Visi esame eismo dalyviai, bet kai kurie jaučiasi svarbesni už kitus.
Taip pat erzina, kai kas nors piktybiškai nepraleidžia, neįleidžia į eismo juostą. Kelyje dar stinga kultūros ir taip dažniausiai elgiasi moterys. Nes jei nepraleidžia vyras, aišku, kad tą dieną jis blogos nuotaikos ir piktybiškai taip elgiasi. Kitaip tariant, jis mato ir supranta, ką daro. O jei nepraleidžia moteris, ji dažnai net nemato...
Mane siutina ir vairuotojai, kurie nežino „užtrauktuko principo“, kai, pavyzdžiui, remontuojamoje kelio atkarpoje nepraleidžia vieni kitų. Šiuo požiūriu pasižymi Klaipėda, mat jei čia vieną praleidi, lenda visi.
Tuomet atsidariusi langą aš pradedu šaukti: „Užtraukto principas!“ Kartais tenka ir susiginčyti su kitais vairuotojais, vėliau man būna labai gėda ir apmaudu. Bet aš esu degtukas. Manau, kad vairavimo mokyklos turėtų mokyti etiško vairavimo pagrindų.
– Gyvenate Klaipėdoje, anksčiau buvote įsikūrusi Kaune. Kokius skirtumus matote tarp vairuotojų?
– Klaipėdoje, palyginti su Kaunu ir Vilniumi, eismas pats ramiausias. Man patinka ramybė uostamiestyje. Jei čia susiplanavai kokiu nors laiku nuvykti į reikiamą vietą, paprastai tuo laiku ir atvažiuosi.
Klaipėda – idealus miestas auginti vaikus, vežioti į būrelius, mokyklas ir visur suspėti.
Teko gyventi Kaune, ten eismas taip pat normalus, tvarkingi vairuotojai.
– Kokių nuotykių patyrėte kelyje?
– Juokingiausias nutikimas buvo tuomet, kai su „Mango“ grupe ir Rosita iš grupės „Junior“ išvažiavome į koncertą „Mazda 626“ automobiliu.
Kadangi Rosita – karšta, aktyvi, karinga moteris, ji smarkiai lėkė autostrada, visiems signalizavo ir mirksėjo ilgosiomis šviesomis. Įsivaizdavome, kad esame žvaigždės, todėl kiti neva turėtų trauktis.
Tačiau staiga iš po automobilio variklio dangčio pradėjo rūkti dūmai, o mes pradėjome klykti, kad ji kuo greičiau sustotų, nes bijome užsidegti arba susprogti. Palikusios automobilį šokome į vadinamuosius apkasus šalia autostrados, tuomet dar nebuvo jokių tvorų.
Galiausiai supratusios, kad galbūt reikėtų atidaryti variklio dangtį ir pažiūrėti, priėjome prie automobilio. Išsiaiškinome, kad prakiuro radiatorius ir išbėgo visas vanduo. Juokingiausia, kad iki tol lenkusios visas mašinas, signalizavusios vairuotojams, kad jie pasitrauktų, mes pradėjome stabdyti kitus, kad mums padėtų. Jaučiau gėdą.
Kai važinėdavome į turus, vežiodavomės dėžę kompaktinių diskų.
Iki šiol nesuprantu, kodėl visur lėkėme lyg akis išdegusios, neprisisegusios saugos diržų.
Dėl šių Kelių eismo taisyklių pažeidimų mus stabdydavo policijos pareigūnai, bet dažnai atsipirkdavome kompaktiniais diskais.
Vieną tokį kartą, kai sustabdė policija, išsikvietė mūsų vairuotoją į automobilį. Po kurio laiko jis grįžo į automobilį ir paprašė kompaktinio disko, neva pareigūnai mūsų nebaus. Tačiau jokio disko su savimi nebeturėjome, o daiktadėžėje atradome kažkokį su dainų bandomąja versija ar muzikiniu takeliu su paniūniavimais. Tuo metu iškart jo pasiklausyti nebuvo galimybės, tad nežinau, ką tie pareigūnai vėliau apie mus pagalvojo, kai pasileido tą diską.
– Galbūt norėdama pasikelti nuotaiką vairuodama kuriate dainas?
– Ne, vairuodama dainų nekuriu, bet tikrai dainuoju. Jei aš būnu viena, tai daryti ypač mėgstu. Man patinka pramankštinti balso stygas, pasiklausyti savo balso, paeksperimentuoti.
– Koks apima jausmas, kai važiuodama mašina per radijo stotį išgirstate savo dainą?
– Labai puikus. Tiesą sakant, mano dukros, išgirdusios grupės „Man-go“ dainą, pradeda dainuoti kartu.
Štai per Naujuosius metus Druskininkuose, kur koncertavome, su manimi buvo visa šeima.
Vidurinėlė keturmetė visą valandą zirzė ir reikalavo, kad pasikviesčiau ją į sceną kartu padainuoti dainą „Raskila“. Taigi pasikviečiau, sudainavo, o publika netgi paprašė pakartoti. Štai ką mūsų šeimoje reiškia grupės dainos.
