Sveikinimų koncertų ir loterijų vedėja pripažino, kad automobilis yra svarbi jos gyvenimo sudedamoji dalis. Kiekvieną mėnesį L.Kybartienė susuka arti tūkstančio kilometrų. Rytą įsėdusi į automobilį iš jo išlipa tik vėlai vakare, aplankiusi visas svarbiausias vietas.
„Mano vaikaičiai mokosi įvairiose Vilniaus miesto mokyklose, per pietus juos susirankioju ir vežu į vieną iš Vilniaus rajonų prie Žaliųjų ežerų, kur gyvenu pati, o šalia manęs įsikūrusi dukra.
Žinoma, vaikai jau patys galėtų parvažiuoti autobusais, bet kol kas jie dar nedideli, todėl man saugiau, kad lyjant lietui ar sningant aš juos parvežu. Vaikų mokyklinės kuprinės dabar sveria apie 7 kilogramus!
Parvežusi vaikaičius grįžtu į darbus. Juk į loteriją tenka važiuoti net kelis kartus – turime tris filmavimus per dieną, o ketvirtadienį prisideda ir ketvirtas, nes įrašinėjame „Sveikinimus“. Maža to, dar lankau ir sporto klubą“, – darbus ir veiklas vardijo L.Kybartienė.
– Laima, kai tiek zujate po sostinę, ar jūsų nevaro iš proto automobilių spūstys? Ką veikiate automobilyje jas įveikdama?
– Manau, kad žmones į neviltį varo tie dalykai, kurie jiems sukelia nepasitenkinimą. Aš moku prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir netgi suprantu vairuotojus, kurie gatvėje neužleidžia, lekia, lenkia ir iš kairės, ir iš dešinės, blyksi lempomis, kai važiuoji ne 85 kilometrų per valandą greičiu, o atitinkamoje atkarpoje leidžiamu mažesniu.
Gal žmogui nutiko nelaimė, skuba į ligoninę?
Prisipažinsiu, ir aš esu taip važiavusi, kai mano tėtis nukrito. Galiausiai vairavimo stilius priklauso ir nuo charakterio. Kai būsime pakantesni kito žmogaus netobulumui, tuomet ir patys tapsime tobulesni. Taigi spūsčių nebijau, susitaikau su tuo, ko negaliu išvengti.
Tuo metu automobilyje aš klausau paskaitų, radijo žinių, pagaliau ilsiuosi. Be to, visuomet suplanuoju savo laiką taip, kad turėčiau atsarginių minučių.
Vilniuje išties kyla baisingų spūsčių, bet tam žmogui ir duota galva, kad jis mąstytų į priekį.
Aš myliu Vilnių, esu jame užaugusi. Tai, žinoma, nereiškia, kad sutinku su visais čia daromais sprendimais, yra dalykų, kurie man nepatinka.
Bet palaikau dviračių judėjimą, sportą, todėl nemanau, kad greičiau nuvažiuoti į darbą yra naudingiau negu numinti iki jo dviračiu.
Juk kai leki tarsi akis išdegęs, tau atsijungia galva ir rizikuoji ne tik savimi, bet ir tais, kuriuos kelyje gali partrenkti arba į ką nors atsitrenkti. Kaip sakoma, Dievas veikia lėtai – neskubėk ir būsi pirmas.
– Ar jums nutinka konfliktų kelyje? O gal kaip tik vairuotojams siunčiate sveikinimus ir linkėjimus?
– Pastebiu, kad kai kurie vairuotojai automobiliuose jaučiasi lyg karaliai. Dažnas vairuotojas, ypač koks nors patyręs vyras, turi savo įsivaizdavimą, kaip turėtų važiuoti kitas, kad jam būtų patogu. Tokių konfliktų yra buvę, nes vyrai galbūt kitaip mato kelią.
Kai važiuoju pasiimti vaikaitės iš vaikų darželio, pavyzdžiui, Justiniškių kiemuose, kurie labai vingiuoti, siauri, mat pristatyta daug automobilių, tenka prasilenkti su kitais vairuotojais. Kartais reikia labai spaustis, kad automobiliai nesusiliestų.
Tokie dalykai piktina, bet tenka su tuo susitaikyti.
Buvo atvejų, kai vairuotojas man rodė, kad pravažiuosiu, bet automobilio jutikliai informavo, jog atstumas tarp automobilių yra per mažas. Tuo metu nesijaučiu saugiai ir išlipusi iš automobilio paraginu kitą vairuotoją išlipti ir pareguliuoti galimybę išvažiuoti arba tegul jis važiuoja atgal. Tik tuomet kiti susimąsto.
– Kaip manote, ar lietuviai kelyje – azartiški vairuotojai?
– Manau, kad Lietuvoje azartiški vairuotojai – nesubrendę žmonės. Azartiškumas lenktynėse tinkamas, bet net ir ten žmonės padeda galvą, sudaužo mašinas, tokia ta sporto šaka. Tačiau kai esi azartiškas kelyje kitų žmonių saugumo sąskaita – tai kvailumas, nebranda. Lietuvoje yra tokių, bet nedaug.
Vaikinai auga, nusiperka senus BMW, jiems uodegoje dega propeleriai ir negali ramiai važiuoti. Kartais, kai mano automobilį pralenkia koks nors senas BMW ar „Volkswagen Golf“, net be akinių gali matyti, kad tų automobilių padangos – kaip senelio plikė.
Baisu pagalvoti, kur tas vaikas nuvažiuos, tokie dalykai kelia nerimą. Manau, kad ir vairavimo mokyklos neatlieka savo vaidmens, tinkamai negeba išaiškinti, kokia atsakomybė yra vairavimas, juk gali sukelti pavojų ne tik sau, bet ir kitiems. Kiek Vilniuje yra nutikę baisių avarijų...
– Žinomam žmogui kelyje lengviau ar sunkiau? O gal tiek eismo dalyviai, tiek pareigūnai atleidžia vieną kitą prasižengimą?
– Gal kartais ir lengviau, kai tave atpažįsta. Bet su pareigūnais ir taip visuomet bendrauju mandagiai, gerbiu jų darbą, kuris kelyje yra nedėkingas.
Pareigūnai dažnai susiduria su negatyvia vairuotojų reakcija, pastarieji klausia, kodėl juos sustabdė, aiškina, kad yra nekalti, ginasi kaip maži vaikai.
Dažnai jiems kalti kiti ar kelias blogas, bet tik ne jie patys. Taigi visada su didele pagarba žiūriu į policininkus, ir jie tai jaučia. Su pareigūnais netgi pajuokaujame, pavyzdžiui, kartą tikrino mano dokumentus, o aš pajuokavau: kaip gerai, kad tikrina vairuotojo pažymėjimą, o ne mano pareigas, nes jei tikrintų pareigas, mažai nepasirodytų...
Tąkart pareigūnai pasijuokė, pažino mane ir teištarė: „Gero kelio, ponia Laima.“
Sykį į dukters mergvakarį važiavome su jos klasės draugėmis. Kaip tyčia pareigūnai sustabdė tą akimirką, kai ieškojome kelio, o aš turėjau atsiliepti telefonu. Atsiprašinėjau pareigūnų, prisipažinau, kad darau pažeidimą.
Džiugu, kad ir tuomet į situaciją jie pažiūrėjo supratingai ir atsipirkau įspėjimu. Tai buvo gal prieš 14 metų.
– Gal kelyje jums yra nutikę ir linksmų nuotykių?
– Neretai kelyje tenka sutikti gyvūnų. Kai grįžtu namo, prie Žaliųjų ežerų, Verkių regioniniame parke į kelią įbėga įvairių gyvūnų: šernų, lapių, briedžių.
Kartą ankstyvą pavasarį jau sutemus vidury kelio greta Trinapolio bažnyčios ir vienuolyno pamačiau lapiuką, tupintį vidury kelio. Gerai, kad tą žiopliuką pamačiau iš tolo.
Tame pačiame Verkių regioniniame parke esu sutikusi ir mielą gulbių šeimynėlę, kurios priekyje krypavo gulbinas ar gulbė, už jos žygiavo du pilki jau ūgtelėję gulbiukai, o iš paskos – dar viena suaugusi gulbė. Ta šeimynėlė gražiai krypavo palei kelkraštį, žavėdamasi ja pravažiavau labai atsargiai.
Kitą kartą iš vieno įvykio ir juokiausi, ir išsigandau. Važiuojant į kaimą Dzūkijoje į kelią įbėgo zuikis ir lėkė ten, kur švietė automobilio žibintai.
Gerai, kad tuomet važiavau lėtai, galiausiai visai sustojau, išjungiau šviesas ir tik tuomet jis kažkur nubėgo. Buvo juokinga, kad zuikis mėgino lenktyniauti su automobiliu, kažkodėl jam ta šviesa patiko.
– Nemažai dirbote televizijoje diktore. Gal turėjote asmeninį vairuotoją?
– Ne, asmeninio vairuotojo neturėjau. Kai pradėjau dirbti Lietuvos televizijoje, vienas iš asmeninių mano vairuotojų buvo Vytautas Kybartas, šviesaus atminimo mano mylimiausias ir nuostabiausias uošvis. Jis labai rūpinosi ne tik mano darbu, bet ir kaip į jį nuvažiuosiu ir iš jo grįšiu.
Jei darbą televizijoje baigdavome prieš pat vidurnaktį, būdavo vairuotojas, kuris visą komandą išvežiodavo namo. Kol pati nevairavau automobilio, iš tiesų kildavo problemų, tekdavo prašyti kolegų, kad jie parvežtų.
Taip ir sukdavausi. Be to, ir vyras kartais nuveždavo ir parveždavo. Tačiau geriau gyventi, kai esi laisva ir gali pati sėsti prie vairo.
– Ar konkuruodavote su kitais laidų ar žinių vedėjais, kurio automobilis geresnis?
– Ne, aš visai kitokio būdo žmogus – žavėjausi savo kolegių automobiliais. Buvusi Lietuvos televizijos diktorė S.Gedrimaitė, kuri dabar dirba Seime, turėjo ryškios mėlynos spalvos automobilį, o prie lango buvo žibuoklė, kuri man darė didelį įspūdį.
Ir man savąjį automobilį norėjosi puošti gėlytėmis, žiedeliais. Žinoma, žiūrėdavau, kokiu automobiliu atvažiuoja Marijus Žiedas, bet jokio pavydo nejutau. Aš vairavau „Renault Laguna“, vėliau „Honda Civic“, po jos persėdau į „Nissan Juke“. Dabar vairuoju „Volkswagen Tiguan“.
Automobiliai keitėsi, pamažu tapo vis geresni, patogesni, saugesni. Bet turiu pripažinti, kad ir dabar stebiu, ką vairuoja kiti, pasižiūriu, kokiais automobiliais į darbą atvažiuoja kolegos. Pastebiu, kad tvarkingus ar prabangius automobilius vairuojantys žmonės kelyje yra ramesni, nemanevruoja kaip nesubrendę vaikėzai.
– Esate lietuviškų loterijų simbolis. Gal ir automobilio numeriuose dėliojotės laimingą skaičių derinį?
– Man du automobilius rinko dukra. Kadangi vedu loteriją „Jėga“, o „Nissan Juke“ buvo pirmas mano vairuotas naujas automobilis, ji užsakė numerius, kurių pradžia JGA. Juk tai ir skamba kaip „Jėga“!
Dabar vairuoju automobilį, kurio numeriai prasideda raidėmis LTO. Dukra teigė, jog norėjo, kad numeriai būtų susiję su mano gyvenimu, ir juos galima iššifruoti kaip LOTO. Numeriuose dar yra septynetukas – laimės skaičius.
Iš tiesų man nėra svarbus automobilio numeris, bet tokios detalės žavios.
– O kas jums iš tiesų svarbu renkantis automobilį?
– Man patinka, kai automobilis yra aukštesnis, taip važiuoti patogiau, geriau matai kelią. Labai patinka dabartinio mano automobilio šildomas vairas, sėdynės.
Maža to, sėdynėse yra masažo funkcija – tai labai patogu važiuojant ilgesnį atstumą. Smagi smulkmena ir tai, jog šis automobilis praneša apie vairuotojo nuovargį, tuomet susimąstai, kad reikėtų kur nors sustoti pailsėti, išgerti kavos. Dar man svarbu, kai gali patogiai susireguliuoti šoninius veidrodėlius.
Kolegos manęs pasiteirauja, kodėl nepirkau keturiais ratais varomo automobilio, bet man visiškai pakanka ir dviejų! Juk negyvenu kur nors kaime. Manasis automobilis puikiai išvažiuoja iš pusnynų.
– Valdžia pradėjo kovą su taršių automobilių savininkais, apskritai reikalavimai šiuo klausimu griežtėja. Kaip jūs tai vertinate?
– Manau, jokiu būdu nereikėtų apmokestinti automobilio, kurio vairuotojas ar šeimininkas yra pensininkas, o automobilis pirktas gerokai anksčiau. Juk ne visi įstengia įsigyti naujas mašinas. Bet aš pritariu, kad taršesnius automobilius reikėtų apmokestinti.
Ir labai norėtųsi, kad tie surinkti pinigai nukeliautų ten, kur ir turėtų, – keliams tvarkyti ar padangoms surinkti ir tinkamai utilizuoti. Tuomet tie mokesčiai ne taip erzins.
