– Gintautai, kaip meno atstovą Lietuva jus gerai pažįsta. O koks esate vairuotojas?
– Esu aistringas vairuotojas. Nors, kaip mano tėvas sakydavo, baigiu jau septintą dešimtį, mėgstu vairuoti iki šiol. Net nežinau, iš kur ta aistra, visuomet mėgau vairuoti.
Mano tėvas mašiną įsigijo būdamas brandaus amžiaus, Sovietų Sąjungoje juk kitaip ir negalėjo būti – turėdavai laukti paskyros, tekdavo taupyti pinigus, kol galėdavai įsigyti automobilį. Taigi ir mano pirmasis automobilis, kurį vairavau, buvo tėvų „Moskvič“, vėliau persėdau į žmonos tėvų „Žiguli“. Mes iš pradžių važinėjome tėvų automobiliais.
– Kada ir ką įsigijote nuosavo?
– Gyvenimas taip susiklostė, kad 1992-aisiais išvykau dirbti į užsienį, praleidau ten dvejus metus. Tuomet galimybės leido įsigyti naują automobilį ir 1993-iaisiais nusipirkau „Mazda 323F“. Tuomet tai buvo ką tik pasirodęs modelis, man tai buvo visai simpatiška, savita mašina. Tai buvo neva sportinis automobilis, nors to sportiškumo buvo ne kažin kiek. Jei pamenate, tas automobilis turėjo atsidarančias lempas.
Vėliau sekiau visą šio automobilio istoriją: iš pradžių juo važinėjo sūnus, vėliau kiti asmenys, iš manęs jį nupirkę. Žinau, kad dar prieš penkerius metus jis važiavo. Šiuo automobiliu esu apkeliavęs daug Europos šalių, nuriedėjęs ilgus atstumus. Man jis išties patiko.
Vis dėlto nedažnai pardavinėdavau savo mašinas, dažniau perleisdavau sūnui arba broliui, galiausiai jos nusibaigdavo važiuodamos tiek, kiek gali. Mano brolis turėjo išskirtinį talentą suvažinėti mašinas labai greitai. Tai, ką kitas padarydavo per 10 metų, jis – per metus.
1999-aisiais įsigijau britišką prailgintą limuziną „Jaguar Sovereign“. Tais laikais tai buvo išskirtinis automobilis, nelabai daug jų važinėjo Lietuvos keliais. Šiuo automobiliu didžiuojuosi iki dabar. Įdomus sutapimas, kad kaip tik šiuo metu man jį pristatė po restauracijos.
Vis dėlto automobiliais domiuosi saviveikliškai, neišmanau technikos, esu tik vairuotojas. Galbūt dėl to ir automobilis iki dabar puikiai išlaikytas, nuriedėjęs apie 160 tūkstančių kilometrų. Kadangi jam tiek metų, manau, kad rida nėra didelė, o mašina – puikios būklės.
Maždaug 3–4 metus ji buvo Ispanijoje, kol pats ją parvairavau į Lietuvą. Šį automobilį reikia naudoti tam tikromis progomis, ne kasdien važinėjant iš vieno taško iki kito.
– Kokius restauracijos darbus teko atlikti šiai mašinai?
– Yra žinomos „Jaguar“ bėdos, kurios ir kitiems šio modelio vairuotojams yra nutikusios, – stogo medžiaginė apdaila staiga ima ir atšoka. Man taip nutiko jau antrą kartą, pirmąkart tai buvo sutvarkyta Vokietijoje, o dabar darbai atlikti Lietuvoje. Taip pat teko šiek tiek paremontuoti prietaisų skydelį, mat ten medžiaga taip pat buvo sudilusi.
Mane žavi šio automobilio spalva – jis pilkšvai melsvas. Kadangi mėgstu britų kultūrą ir gyvenimo būdą, man jis toks mielas ir, svarbiausia, gamintas britų. Dabar „Jaguar“ siekia jau kitokių tikslų ir tai nebėra išskirtinė mašina, o anksčiau automobilių pramonėje būdavo didžiulis įvykis, kai po ilgo laiko gamintojai išleisdavo naują modelį.
– Dabar gamintojai dažnai išleidžia naujus modelius, bet ar jums neatrodo, kad visi jie labai panašėja vieni į kitus? Per pastarąjį dešimtmetį itin išaugo didesnio pravažumo automobilių gamyba ir prekyba.
– Tai ir norėjau pasakyti akcentuodamas „Jaguar“. Kai buvo išleistas „Jaguar S-Type“, tai buvo didžiulis įvykis, nes naujo modelio reikėdavo laukti daug metų. Kas dabar gali pasakyti, koks gatvėje važiuoja automobilis?
Jie visi vienodi. Tos pačios formos, tos pačios dizaino linijos ir visa kita. Maža to, rimtas medžiagas keičia plastikas. Dabar svarbiausia pažiūrėti, kokios markės ženklas ant automobilio, tik taip galima atskirti. Dabar tokia tendencija, kad vieni seka kitus. Tikrai nedažnai gatvėje akis užkliūva už kokio nors automobilio, kad susidomėtum juo.
Kažkuriuo metu mane žavėjo „Mercedes-Benz“, jie turėjo įdomesnių modelių, bet ir pastarųjų yra begalė, net visus sekti sudėtinga. Juolab kad nesu „Mercedes-Benz“ ar BMW gerbėjas, nežiūriu į šias markes.
Tiesa, man patinka „Audi“ ir šiuo metu vairuoju „Audi Q7“, o prieš tai net 13 metų važinėjau „Land Rover Discovery 3“.
Prie pastarojo automobilio buvau ypač prisirišęs. Šiuo automobiliu nuvažiavau daugiausia – daugiau kaip 200 tūkstančių kilometrų. Jis buvo gana didelio tūrio, patiko juo keliauti. Turėjo septynias sėdimąsias vietas, bet jas visas užpildžiau tik porą kartų, kai reikėjo parvežti kaimynus.
Nuo 2019-ųjų persėdau į „Audi“. Man ši markė susijusi su inovatyviais dalykais. Be to, „Audi“ visuomet remdavo muzikinius festivalius, ypač Vokietijoje.
Šios markės automobiliais dažnai pasitinkami ir vežami menininkai.
Festivaliuose atkreipdavau dėmesį, kokiais automobiliais atvažiuoja lankytojai. Vokietijoje festivalių tinklas taip išplėtotas, kad vokiečiai įveikia šimtus kilometrų, kad pasiklausytų muzikos kokioje nors ypatingoje aplinkoje. Taigi atkreipiau dėmesį, kad daugiausia žmonių atvažiuodavo ne BMW, o „Audi“ ar „Mercedes-Benz“.
Nuo 2001-ųjų turiu ir „Porsche“, tiesa, pripažįstu tik vieną modelį – „Porsche 911“. „Porsche“ esu įveikęs Niurburgringo trasą, nors tikrai nelaikau savęs geru vairuotoju, galbūt tik patyrusiu, nes vairuoju nuo 1975-ųjų. Kadaise turėjome ir neoficialų „Porsche“ klubą, išvažiuodavome paišdykauti.
– Ar įsivaizduojate save elektromobilyje, o galbūt laikote save benzingalviu?
– Mėgstu inovacijas, bandau eiti su gyvenimu koja kojon ir suprantu visus dalykus, kuriems priklausys ateitis. Žmona 2020-aisiais pakeitė automobilį, bet kol kas dar nepirkome nei elektrinio, nei hibridinio, nors sūnus vairuoja hibridą ir be galo juo džiaugiasi.
Elektromobilio nepirkau vien dėl to, jog maniau, kad dar nebus tam tinkamos infrastruktūros. Man neramu, kad išvažiavęs į tolimą kelionę Vakaruose kur nors įstrigsiu dėl mašinos įkrovimo, juk tenka įveikti didelius atstumus. Netgi automobilių specialistai, automobilių salonų atstovai tikino, kad apie elektromobilį bus galima galvoti apie 2025–2026 m. Kitą kartą galbūt jau tokį automobilį įsigysiu, manau, kad elektromobilį pravartu turėti mieste, kai reikia nuvažiuoti nelabai tolimus atstumus.
– Kiek jums, kaip pianistui, automobilyje svarbi harmonija, garso kokybė ir kitos detalės?
– Važiuoju visiškoje tyloje, niekada nieko nesiklausau – nei muzikos, nei žinių. Yra žmonių, kuriems automobilyje reikalinga gera garso aparatūra, o man ji daug svarbesnė namuose, kur galiu atsisėsti ir ramiai klausytis muzikos – klasikos ar džiazo. Muzikos klausausi rimtai, kaip ir knygas skaitau rimtai.
Šiemet vienu prisėdimu jau teko įveikti pusantro tūkstančio kilometrų – nuvažiavau iš Vilniaus į Miuncheną. Į kelionę buvau pasiėmęs keletą diskų, bet gal tik pusvalandį klausiausi džiazo.
– Esate kultūros atstovas. Ar daug kultūros jūs matote keliuose?
– Tai klausimas, kuris bet kurį normalų vairuotoją padarys nervingą. Keliuose neabejotinai atsiranda daugiau kultūros, tai stebiu visą savo sąmoningą gyvenimą, bet jos vis tiek dar labai mažai. Mes dar negalime lygiuotis į kultūringiausias šalis.
Mūsų gatvėse daug žmonių, kurie važiuodami yra susireikšminę ir nesupranta, kad važiuoja ne vieni. Jie mėgsta važiuoti antrąja eismo juosta, kai kurie netgi specialiai lėčiau, negu galima.
Man didelį įspūdį padarė Japonija, vienas mylimiausių kraštų, kur esu buvęs daug kartų. Stovėdamas prie šviesoforo stebėjau eismą, svarsčiau, kaip tokia masė mašinų gali sklandžiai pajudėti. Bet vos tik užsidegė žalias šviesoforo signalas, visi vairuotojai vienodu greičiu ir vienodu atstumu pajudėjo iš vietos. Jie supranta, kad jei yra spūstis, vairuotojai turi važiuoti tokiu pat greičiu, saugiu atstumu. Pas mus to nėra nė iš tolo.
– Kur dar norėtumėte nuvykti arba kur keliauti jums visuomet maloniausia?
– Smagu Ispanijoje, nes ji – beribė tiek geografiškai, tiek istoriškai. Ten gali važinėti visą likusį gyvenimą ir vis tiek rasi ką nors nauja. O keliaudamas gali džiaugtis naujomis autostradomis, kelių kokybė ten labai gera. Tiesa, greitis autostradose ribojamas iki 120 kilometrų per valandą – truputį mažokas.
Visureigiu norėčiau pervažiuoti Australiją, tik nežinau, ar tai kada nors įvyks. Tiesa, jau esu pervažiavęs Australiją kemperiu, kuris buvo daug didesnis nei europietiškas, nuvažiavau iš Brisbano į Sidnėjų.
Vairas buvo dešinėje pusėje, o perjunginėti pavaras teko kaire ranka. Didžiojoje Britanijoje taip pat esu nemažai pakeliavęs, nuvažiavęs iki labiausiai į vakarus nutolusio Airijos kampo.
Yra daugybė vietų, kur jau esu buvęs, keliavęs, bet galėčiau ten nuvykti dar kartą, prisiminti. Dar vis galvoju apie ateitį. Būtų smagu pakeliauti ir Afrikoje, bet nesu didelių iššūkių mėgėjas ar nuotykių ieškotojas. Kiti leidžiasi į keliones aplink pasaulį, bet aš toks nesu, pagaliau ir laiko tiek neturėčiau.
Važiuoti ir tai daryti greitai man patinka. Kartą Vokietijoje esu važiavęs 315 kilometrų per valandą greičiu, bet prisipažįstu, kad tai buvo kvailystė, niekam to nesiūlau ir pats stengsiuosi daugiau to nedaryti.
– Kai tiek daug keliaujate po skirtingas šalis, koks aplanko įspūdis grįžus į Lietuvą?
– Į užsienį pradėjau važinėti, kai tik atsivėrė sienos. 1982-aisiais automobiliu „Moskvič“ išvykau į Rytų Vokietiją, tuometę Čekoslovakiją, Vengriją. Tas šalis esu apvažiavęs po keletą kartų. Pirma kelionė į Vakarus įvyko 1989-aisiais, kai „Moskvič“ apvažiavome aštuonias šalis ir pasiekėme Paryžių. Ten sakė, kad galbūt esu pirmas lietuvis, atvažiavęs čia automobiliu.
Vėliau gal kokius 15 metų važiuojant per Lenkiją, kuri atsidarius sienoms buvo tranzitinė šalis, pagrindinė problema buvo šios šalies keliai. Tuomet būdavo klausimas, ar prie Vokietijos sienos dar būsi gyvas, ar jau nebe.
Keliuose netrūko traktorių, sunkvežimių, arkliais traukiamų vežimų ir viso kito. Tai buvo ypač sudėtinga kelionė, nes tuomet dar nebuvo autostradų.
Kai tuomet grįždavau į Lietuvą, galvodavau, kokie geri pas mus keliai, o dabar yra priešingai. Lenkai daug investavo į kelius, tam panaudodami ir europinius pinigus. Ten dabar yra bene greičiausia autostrada, neskaitant Vokietijos, kurioje greitis neribojamas, nors daugelyje vietų jau pradėta riboti iki 130 kilometrų per valandą.
Lenkijos autostradose daugelyje vietų greitis yra iki 140 kilometrų per valandą.
Šiuo požiūriu lenkai gerokai pažengę, o kai įvažiuoji į Lietuvą, reikia pripažinti, – vaizdas kuklokas.
315
Tiek kilometrų per valandą greičiu Vokietijoje važiavęs G.Kėvišas prisipažino daręs kvailystę ir niekam nesiūlo to daryti.
