– Jurijau, prieš dešimtmetį esate sakęs, kad agresyviausi vairuotojai Lietuvoje yra turtingi žmonės. Ar per šį laiką kas nors pasikeitė, ar taip manote iki šiol?
– Tikrai nepasikeitė. Čia yra žmogiškasis veiksnys: kas turi daug pinigų, tam užauga didžiulis valdžios jausmas. O dažnai didelius pinigus turi nelabai išsilavinę žmonės. Kodėl taip yra, man tai – savotiškas rebusas.
Kažkodėl jei pabendrausi su 100–150 tūkstančių eurų kainuojančio visureigio savininku, greitai suprasi, kad jis – iš nelabai aukšto lygio socialinio sluoksnio. Bent man taip dažniausiai pasitaiko, aišku, būna ir išimčių.
– Ar dažnai tenka pabendrauti su kitais vairuotojais? Esate kandus eteryje, o koks kelyje?
– Kelyje atvirkščiai – aš vairuoju labai atsargiai. Apskritai vėlai įgijau vairuotojo pažymėjimą, būdamas 40-ies. Iki tol man nereikėjo automobilio, man buvo svarbiausias teatras.
Kadangi buvau vėlyvas vairuotojas, neišvengiau ir klaidų, esu turėjęs avarijų žiemą, užmiestyje slydęs automobiliu. Per tuos pirmus vairavimo pažinimo metus įsikaliau į galvą, kad vairuoti reikia atsargiai. Mano kolegos, mokiniai sako, kad su Smoriginu į automobilį nesės, nes jis vairuoja kaip pensininkas. O kur skubėti?
Kaip sakoma, artimiausias taškas – kapų vartai, o automobilis – ginklas. Taigi stengiuosi važiuoti ramiai.
– O kaip atrodė jūsų vairavimo pamokos?
– Patyriau šoką. Menininkai turi ydą – jei jiems sakai juoda arba balta, jie tarp tų spalvų mato atspalvius. Lygiai taip pat yra su Kelių eismo taisyklėmis, kurias reikia išmokti paraidžiui ir nefantazuoti. Kažkodėl man buvo sunku prie to priprasti, aš sugalvodavau savo variantų keliuose.
Didžiausia kančia man buvo teorija. Vairavimo mokiausi vienoje mokykloje, kuri iš manęs pradėjo melžti pinigus, vis neišlaikydavau egzaminų, ėmiau papildomas pamokas, kol suma pasiekė tą, kurią pirmą kartą sumokėjau už visą kursą.
Supratęs, kad čia vyksta negeri dalykai, trenkiau durimis ir išėjau. Galiausiai man net į namus paskambino šios mokyklos atstovai, siūlė pasiimti kursų baigimo pažymėjimą, bet atrėžiau, kad tegul jie pasiima tuos pinigus, matyt, jiems jų daug reikėjo.
Tada pasitaręs su uošviu nuėjau egzaminų laikyti eksternu. Kvailiams sekasi – bumpt ir išlaikiau! Bet pirmą mėnesį važinėjau šlapiomis kelnėmis.
Aš jautrus žmogus, be to, dar ir fantazuoju. Kai gatvėje prisigretindavo troleibusas, atrodydavo, kas jis važiuoja man ant kupros.
Geru žodžiu iš tos vairavimo mokyklos prisimenu tik praktikos instruktorių, bet geriausias instruktorius buvo uošvis, kuris liepė žiūrėti tik tiesiai ir į šoninius veidrodėlius, nestatyti jokių baletų. Savo uošvio instruktažu daugiausia ir vadovaujuosi.
– Kaip vertinate eismą sostinėje, kai jau turite nemažos vairavimo patirties? Ar jums viskas čia patinka?
– Mane kamuoja jausmas, kad mieste nėra mero. Matome tik neesminius darbus. Būna, žmonės alpsta dėl kokių nors asmenybių, sako, kokia žvaigždė! O aš jiems pasiūlau pasiteirauti, kuo tos žvaigždės užsiima iš tikrųjų. Tai, jog rodo per televiziją, nereiškia, kad yra puikūs specialistai. Lygiai taip pat dėl mūsų mero – yra gėlytės, klombytės, o kur esminiai dalykai?
Gatvių siaurinimas paimtas iš kitų šalių, kur visai kitos klimato sąlygos. Mes juk Šiaurės šalis, pas mus negalima siaurinti gatvių žinant, kokios čia būna žiemos. Net ir tie keli mėnesiai reikšmingi, kai gatvės susiaurėja kone perpus.
Mano dukra gyvena Frankfurte, kur pilna siaurų gatvyčių, bet ten sausio mėnesį greta namo rožės žydi.
Lietuvos įstatymai pakantūs avantiūras mėgstantiems žmonėms, kurie vadovauja mūsų gyvenimui. Taip sukeliama didelė įtampa, spūstys. Trūksta rimtų specialistų, daugelis dalykų vyksta tarsi šou. Juk puikiai žinote – kuo daugiau skandalų, tuo didesnis reitingas.
– Atlikėjai, vykdami į pasirodymus, repetuoja, dainuoja. Ar jūs turite kokių nors ritualų važiuodamas į repeticijas ir spektaklius?
– Ne. Esu tvarkingas vairuotojas, pagal Zodiaką gimęs po Mergelės ženklu, taigi drausmingas žmogus. Vieną kartą keliavau su žinoma šalies atlikėja, kuri mane keikė, kad vairuoju kaip pensininkas, nes ji esą važiuodama 150 kilometrų per valandą greičiu keliuku įsiremia į vairą ir dažosi blakstienas. Visiška ekstremalė!
– Ar skiriasi jūsų vairavimo manieros, kai važiuojate vienas, ir kai šalia sėdi žmona?
– Aišku, be kalbų. Mane erzina, kai kas nors sėdi šalia ir aiškina. Vairuotojai, sėdintys šalia, erzina kitaip – jie pradeda baksnoti, kur reikia pasukti, kodėl velkuosi. O žmona visada erzina, kai vadovauja man, vairuojančiam. Bet taip yra ne man vienam – daugelis vyrų su tuo susiduria. Kažkodėl žmonės labai nori vadovauti vairuojantiems vyrams. Tiesa, mano žmona nevairuoja.
– O kaip jūs dešimtmečius vertėtės be automobilio?
– Maršrutas buvo namai–teatras–Senamiestis ir Operos ir baleto teatras. Tai kur čia važiuosi?
– Prie jūros ar į sodybą?
– Anuomet nebuvo tos prabangos. Čia lygiai taip pat, kaip atsakytume į klausimą, kaip mes gyvenome be mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto. Aš – dviejų vaikų tėvas. Autobusais važiuodavome prie jūros, iš Juodkrantės su labai mažais vaikais pėsčiomis, stumdami vaikų vežimėlius, nusibaladodavome iki Nidos, vaikai tuomet turbūt būdavo komos būsenos.
Kai nežinai ar neturi – tau ir nereikia. Tik dabar tas išlepimo laipsnis labai didelis ir jei žmogus gali nusipirkti mašiną, jis nepirks tokios, kuri tenkintų jo poreikius, bet būtinai pirks „stiliovą“ pagal savo skonį.
Kolega iš Kauno muzikinio teatro perka tik BMW, kad ir senos laidos, bet automobilis būtinai turi būti šios markės.
Žmogus toks jau yra. Nesakyčiau, kad godus, – tiesiog kūrybingas įgyvendindamas savo svajones.
– Koks buvo pirmasis jūsų automobilis?
– Visą laiką mano svajonių automobilis buvo „Volkswagen Golf“. Buvau juodas „golfistas“, ilgai rinkausi šiuos automobilius – turėjau ir vieną, ir kitą, ir trečią. Juokingiausia, kad kol neturėjau vairuotojo pažymėjimo, mano akys net nekrypo į automobilius, aš net jų markių nežinojau.
Buvo juokinga prisipažinti – 40 metų diedas nežino tokių dalykų! Tačiau vieną dieną į galvą šovė mintis įsigyti sodybą prie Druskininkų ir supratau, kad be automobilio – kaip be rankų.
Taigi mano žvilgsnis krito į „Volkswagen Golf“, net nežinau, kodėl. Tiesa, nors pirkau ne patį pigiausią, po metų jį sudaužiau ir buvo labai gaila. Net vardą jam buvau davęs – Klara.
Kaip nusipelnęs menininkas gavau butą Vilniaus senamiestyje. Tame bute gyveno žydai, kurie išvažiavo gyventi į Izraelį. Aš buvau toks dėkingas tai tautai, kad padovanojo man nuostabų butą, kad net ir kanarėlę, katę pavadinau atitinkamais vardais.
– Ką vairavote vėliau?
– Vėliau turėjau kitą „Volkswagen Golf“, kol vienas niekšas operos dainininkas man įsprūdijo 5 serijos BMW. Buvau griežtai nusistatęs prieš BMW, man atrodo, kad juos vairuoja potencialūs nusikaltėliai, jų varikliai dažniausiai galingi, nejauti to greičio.
Kiek aš gavau baudų net nejausdamas greičio! Iš manęs juokėsi net pareigūnai, sakė: „Jūs nespauskite greičio paminos, kaip varlė šokate 200 metrų į priekį, pas jus galingas variklis.“
O aš to visiškai neišmaniau, nejaučiau greičio, nors pasukus galvą, aišku, vaizdai mirgėdavo.
Maža to, kadangi buvau technikos neišmanėlis, o šis automobilis rydavo daug benzino, susimontavau dujas.
Galiausiai jis pradėjo gesti, o mane meistrai nuolat apgaudinėdavo, nes matydavo – atvažiuoja kvailelis.
Kartą atvažiavau į pačią žymiausią automobilių taisyklą Vilniaus centre, man sutaisė automobilį, bet vos išvažiavus iš garažo ratai išsivertė į šonus – tinkamai nepriveržė. Labai greitai atsikračiau šio automobilio, jis man buvo per didelis ir per sunkus, juk pagal profesiją aš esu grakštus žmogus, todėl ir daiktai turi būti panašūs į mane.
Apie mano nuotykius su automobiliais galima kurti filmą! Supratau, kad visą laiką mane kas nors apgaudinės, todėl verčiau įsigysiu naują automobilį, nepaisant to, kad finansiškai kirs per kišenę, bet nereikės gadintis nervų ir manęs nežemins.
Vėliau nusipirkau „Renault“, kurio durys patogiai atsitraukdavo, toks automobilis buvo patogus dirbant teatre.
Vis dėlto ilgai juo nevažinėjau, gal tik metus, nors už jį tuomet sumokėjau gal 17 tūkstančių litų – tuomet tai buvo labai dideli pinigai.
Galiausiai prasidėjo mano didysis šuolis į televiziją, atsirado didesni pinigai, „Renault“ padovanojau uošviui, o sau nusipirkau naują automobilį. Pradėjau „Nissan Qashqai“ erą, galima sakyti, kad šiuos automobilius pradėjau vairuoti vienas pirmųjų Vilniuje, dariau jiems reklamą, seriale „Moterys meluoja geriau“ šį automobilį dažnai filmuodavo, filme juo vežė meilužę į mišką.
Šis automobilis, vos tik pasirodęs, buvo labai gražus, sulaukiau liaupsių ir iš kolegos Operos ir baleto teatre. Tiesa, automobilis buvo sunkiai nusakomos sušalusio snarglio spalvos. Vėliau turėjau naujesnį „Nissan Qashqai“, tik jau juodos spalvos. Galiausiai persėdau į naują „Nissan X-Trail“. Aš maždaug trejus metus pavažinėdavau automobiliu ir jį keisdavau.
Galiausiai persėdau į dabar vairuojamą hibridinį „Toyota RAV4“. Negaliu juo atsidžiaugti – jis nėra labai prabangus, tai tarsi tas pats mano vairuotas „golfukas“, tik aukštesnės kategorijos.
Šis automobilis labai praktiškas, minkštas, ryja nedaug benzino, maniškis neturi daug įmantrybių, bet jų ir kitiems nesiūlau, nes dažnai net nepanaudojame. Juk automobilį dažniausiai naudojame kaip priemonę nuvažiuoti nuo vieno taško iki kito. Vairuojant nereikia spaudinėti jokių „knopkių“.
Tiesa, „Toyota“ turi didelį „minusą“ – jos kažkaip negenda. Štai buvau pas pažįstamą menininką Venesueloje, jis į susitikimą atvažiavo senu visureigiu, kuris, maniau, sugrius bevažiuojant, bet mane patikino, kad juo išvažinėjo visus kalnus ir serpantinus!
