Gilėjančią žiemą M.Bžeskas gyvena ilgų šios vasaros atostogų akimirkomis, kai automobiliu kartu su drauge Aurika leidosi po Europos šalis.
„Juk esu ir dailininkas, menininkas. O vėl sugrįžęs į kūrybinę veiklą ir skirdamas tam dalį savo laiko dalyvauju parodose. Todėl mūsų kelionė prasidėjo iš Lietuvos atvykus į Šveicariją, kur dalyvavome didelėje pasaulinėje mugėje. Ten kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga teko eksponuoti paveikslus, pristatėme Lietuvos ekspoziciją“, – pasakojo M.Bžeskas.
Jųdviejų su Aurika kelionė vėliau tęsėsi per Kanus, Ispanijos pietus, galiausiai jie nuvyko į Tenerifę, kurioje M.Bžeskui tenka dažnai apsilankyti.
Šioje saloje jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, ten yra įsteigęs įmonę.
„Grįžome atgal aplankydami Portugaliją, darsyk Prancūziją, Normandiją. Tai – fantastiška vietovė, šalia Anglija, kitokia gamta ir architektūra. Galiausiai aplankėme Belgiją, vėliau pasiekėme Kylį ir parkeliavome į Lietuvą. Iš viso įveikėme 12 tūkstančių kilometrų“, – suskaičiavo M.Bžeskas.
Tai jau ne pirmoji žinomo vyro kelionė kartu su drauge Aurika. Kai leidosi į pirmąją išvyką, daugiau vairavo Aurika, o šioje kelionėje prie vairo dažniau sėdėjo M.Bžeskas, Aurika dirigavo ir sekė maršrutą.
Tokiai išvykai neabejotinai reikia ir talpaus bei patogaus automobilio. M.Bžeskas džiaugėsi, kad jiems puikiai pasitarnavo „Volkswagen Multivan 4x4“. Per dieną pora šiuo savotišku nameliu ant ratų įveikdavo po 300–500, kartais ir 800 kilometrų.
„Tokiai kelionei ruošėmės kruopščiai, kad būtų patogu. Automobilyje yra dideli ekranai, juose gali patogiai sekti kelio maršrutą. Įrengta virtuvėlė, kurioje gaminomės valgyti, stogelis nuo saulės, drabužių ir daiktų spinta. Viskas miniatiūriška. Vežėmės net paspirtukus. Juk sustojus Marselyje nepavyko automobilio palikti centre, o norėjosi pamatyti kuo daugiau, tad važinėjomės šiomis transporto priemonėmis“, – įspūdžiais dalijosi vyras.
Daugiausia pora nakvodavo kempinguose, kurie Europos šalyse ir kokybiški, ir nebrangūs. „Už 20–30 eurų nakčiai turėdavome galimybę apsistoti gražiausiose vietose prie jūrų ir vandenynų, įsikurdavome kopose. Džiugu, kad šalia apsistodavo tokie pat romantiški žmonės iš įvairių šalių, norintys pabendrauti. Kartu su kitais keliautojais apžiūrėdavome vienas kito automobilius, kas ką yra įsirengę.
Kai gyvenome viename kempinge Prancūzijoje tarp jūros ir ežero, perlipęs kopą galėjai įšokti į jūrą, o kitoje pusėje esančiame ežere grožėtis flamingais“, – pasakojo M.Bžeskas.
– Mantai, į susitikimą atvykote santūriu ir taupiu elektromobiliu „BMW i3“, nors kadaise jus buvo galima pastebėti prie prašmatnaus „Chrysler 300C“ ar S klasės „Mercedes-Benz“ vairo. Nors elektromobilis šiandien – savotiško prestižo ženklas, pasipuikavimo, atrodo, dabar jau turite mažiau?
– Turime du automobilius – elektrinį ir talpesnį „Volkswagen Multivan 4x4“. Elektromobilį turiu jau penktus metus, jis man labai patinka. Net stabdžių trinkelių dar nekeičiau, nors juo tuoj bus nuvažiuota jau 100 tūkstančių kilometrų. Tyli, rami mašinėlė, bet gerai traukia.
Kai pradėjau važinėti į Europos šalis ir susukdavau daug kilometrų, turėjau ir „Honda Accord“, ir „Mazda Premacy“. Tuo metu dalyvaudavau daugelyje parodų, į mašinas reikėdavo susikrauti paveikslus.
Vėliau turėjau įvairių klasių „Mercedes-Benz“, „Chrysler“. Kai prasidėjo koncertinė veikla, išmaišėme visą šalį. Tuo „Chrysler“ labai džiaugiausi, daug atlaikė, juo nuvažiavau ir iki Baku sostinės Azerbaidžano.
Vairavau daug skirtingų automobilių, prieš dabartinį elektromobilį važinėjau „Jaguar XJ“. Jam teko ypač daug išbandymų, kai važinėjau Tenerifės kalnuose. Kai grįžau, meistrai manęs pasiteiravo, ar laksčiau Afrikoje, nes variklis buvo užkepęs nuo smėlio, tarsi grįžus iš Dakaro.
– Kiek lietuviui, jūsų akimis, automobilis dar yra padėties visuomenėje simbolis? Grupės, su kuriomis dirbote, dainuodavo ir apie galingus automobilius, ir apie velnišką greitį.
– Manau, kad visose šalyse, išskyrus Kanarų salas, automobilis yra svarbus. Tik Kanarų salose milijonierius gali važinėti bet kokia mašina ir tai nėra koks nors trūkumas, ten su šortais atėjus į banką žiūri, kiek sąskaitoje turi pinigų, o ne koks tavo laikrodis.
O Lietuvoje mašinos ar gražių ratlankių kultas yra gajus. Juk ir man teko į „Chrysler“ ratlankius pilti aukso miltelius, anuomet, dirbdami pramogų pasaulyje, darydavome visokių nesąmonių.
Taigi pritariu jums, kad ir Lietuvoje, ir kitur automobilis nėra tik susisiekimo priemonė, bet ir reikšminga įvaizdžio dalis. Daugelis žmonių tai priima kaip būtinybę.
– Jums automobilio markė jau rūpi mažiau nei anuomet?
– Kadaise apskritai į koncertą norėjome atvažiuoti nusipirkę traktorių. Man automobilis yra susisiekimo priemonė ir svarbiausia, kad turėčiau kuo mažiau reikalų su autoservisais. Džiaugiuosi, kad dabartinis elektromobilis, nors ir mažas, bet talpus ir gana erdvus. Tiesa, salono gale yra dvi, o ne trys sėdimosios vietos, bet atstumas tarp sėdynių pakankamas, sėdėti patogu.
Norėdami keliauti toliau ir patogiau sėdame į septynių vietų „Volkswagen Multivan“. Šiuo automobiliu patogu keliauti vaikams, nes yra ekranai, kuriuose jie gali žiūrėti filmukus. Tiesą sakant, jau nebesirenku automobilio, kurio man nereikia ar kuris būtų nepraktiškas.
– Ką prisimenate iš tų laikų, kai koncertuodavote ir prodiusuodavote grupes? Kaip atrodė jūsų tuometės kelionės?
– O jetau, buvo visko. Turėdavome atskirus koncertus, „Naujieji lietuviai“, aš važiuodavome į vieną pusę, o grupė „Šokoledas“, „69 danguje“ keliaudavo į kitą Lietuvos pusę. Vienintelė mano, kaip vadovo ir prodiuserio, taisyklė buvo nevairuoti išgėrus.
Vieni kolegos nepaklausė, ir nutiko didelė nelaimė, praradau draugus (2008 m. avarijoje Raudondvario plente žuvo du M.Bžesko įkurtos „Tipo grupės“ atlikėjai. – Aut.). Bet apskritai tardavomės, kad jei vienas gurkšnoja, kitas turi būti blaivus. Vėliau atsirado ir vairuotojas, kuris mus vežiodavo.
Važiuodavome įvairiomis klimato sąlygomis, būdavo, kad kelyje jausdavomės tarsi čiuožykloje ir nesuprasdavau, kaip mums pasisekdavo nuvažiuoti tuos atstumus. Kartą „69 danguje“ atlikėjos Nijolė Pareigytė ir Karina Krysko grįždamos iš koncerto autostradoje prie Vilniaus sudaužė mašiną. Prisimenu tą jų skambutį, o aš skubiai pasiteiravau, ar abi gyvos ir nenukentėjo. Juk tai svarbiausia.
Aš pats didelių avarijų nesu patyręs, niekad nevažiuoju girtas, stengiuosi nepažeisti Kelių eismo taisyklių. Nors, aišku, nutinka visko – tai ženklo kokio nepastebi, tai greitį viršiji.
– Ar atpažįsta sustabdę pareigūnai? Kaip reaguodavo, kai skubėdavote į koncertus?
– Senais laikais atpažindavo, palinkėdavo sėkmės. Kartą su grupe smarkiai viršijome greitį, nes iš vieno koncerto lėkėme į kitą. Visą laiką greitis buvo 200 kilometrų per valandą, o į miestą įvažiavome daugiau kaip 100 kilometrų per valandą greičiu, nors buvo žiema, tiesa, kelias nebuvo slidus.
Netrukus pasirodė ir švyturėliai, bet kolegai liepiau nestabdyti, važiuoti toliau. Nuvykę iki koncertinės erdvės sustojome, o policininkams mus prisivijus pasakiau: „Būkit geri, nepykite, po 3 minučių turime lipti ant scenos. Vos tik pakoncertuosime, galėsite bausti.“
Neįtikėtina, bet mums leido koncertuoti, žmonių tuo metu buvo gausybė, gal 10 tūkstančių. Tuo metu mūsų pasirodymas buvo vakaro vinis – dainavome jau po vidurnakčio.
Galiausiai po koncerto nuvažiavome į nuovadą prisiimti atsakomybės. Puikiai supratome, kad pažeidėme Kelių eismo taisykles, todėl reikia už tai atsakyti. Nuvykus į nuovadą mūsų nenubaudė, netgi smagiai pasikalbėjome su pareigūnais. Vienintelį kartą atsipirkome kompaktiniais diskais ir autografais...
Galiausiai, kai tik būdavo proga kur nors pasisakyti apie saugų eismą, visuomet stengdavausi akcentuoti, kad žmonės neviršytų greičio, nevairuotų išgėrę ar apsvaigę nuo narkotikų.
– Tarsi siekėte išpirkti nuodėmes?
– Taip, norėjosi. Juk tuo metu mes buvome girdimi, internete pirmieji nuomonės formuotojai, nors tada net nežinojau, kas tai yra. Dabar suprantu, kodėl man tuo metu dovanodavo sportinę aprangą, batus.
– Neseniai garsiai nuomonę pareiškėte ir dėl eismo tvarkos sostinės centre, kai net ir sumokėjęs už stovėjimo vietą gavote baudą. Teigėte, kad eismas Vilniaus senamiestyje sutvarkytas absurdiškai.
– Man Vilniuje patinka gyventi, čia yra daug gerų dalykų, bet yra ir blogų. Nesu kelininkas ar kelio ženklintojas, bet esu daug apkeliavęs. Kiekviena šalis turi savų niuansų, bet baisu, kas padaryta Vilniaus centre, kuriame gyvenu nuo 18 metų. Senamiestyje važinėju vos ne pusę gyvenimo, bet dabar čia tiek daug nesąmonių. Nepateisinu vairuotojo, kuris prie Rotušės išvartė akmeninius stulpus, bet tai rodo, kad žmonės jau reiškia nepasitenkinimą.
Kaip sakoma, jei žolėje yra išmintas keliukas, tuomet reikia ten iškloti taką. Štai prie Krašto apsaugos ministerijos esu pakliuvęs į kilpas, neva žiedų sistema nukreipia srautus, bet jie veda į niekur! Sukinėjiesi aplink, sukeli dar didesnes spūstis. Norėjau nufilmuoti savo kelionę ir parodyti, kokius ratus tenka įveikti. Man tai nesuvokiama, verčiau visai uždraustų automobilių eismą.
– Gal taip norima priversti atsisakyti automobilių?
– Aš turiu du paspirtukus, du elektrinius dviračius, du įprastus dviračius. Kai būnu sportiškai nusiteikęs, dviračiu minu nuo Pilaitės iki sostinės centro 15 kilometrų. Džiaugiuosi dėl gerų sprendimų, apželdintų vietų, nutiestų dviračių takų. Bet kam taip žeminti automobilį...
