Iš Panevėžio kilęs K.Kukuraitis gyvenime vilki dvi uniformas – vieną dirbdamas viešojoje įstaigoje „Aukštaitijos siaurajame geležinkelyje“, kitą – tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje. Jis – karys savanoris, kuriam kartą per mėnesį tenka atlikti pareigą tėvynei.
Jau dvi dešimtis metų siauruku vadinamame geležinkelyje dirbantis vyras, kiek save atmena, visuomet domėjosi technika, mėgo krapštytis prie transporto priemonių: „Baigiau su technika susijusius mokslus – Panevėžyje profesinę technikos mokyklą, Vilniuje – mašinistų kursus. O tada atėjau čia dirbti ir užkabino.“
Iš pradžių jis čia dirbo vairuotoju, vėliau buvo pasiūlyta pasimokyti dirbti traukinio mašinistu, kol galiausiai pradėjo kursuoti reguliariaisiais reisais. Tiesa, dėl tarnybos kariuomenėje jam ne kartą teko išvykti į misijas, todėl darbe turėjo ne vieną pertrauką. Bet kariuomenėje įgyta patirtis leidžia geriau atlikti ir pagrindinį darbą – juk tenka nuolat skaityti schemas, išmanyti eismo saugą.
Pasiteiravus, ar šiame darbe didelė konkurencija, K.Kukuraitis skubėjo atsakyti, kad jokio antplūdžio nėra – vienur darbuotojai esą atleidžiami, kitur jie priimami, tad darbo užtenka visiems.
Kadaise K.Kukuraitis mąstė ir apie emigraciją, tačiau tokias mintis greitai nuvijo jo gyvenime atsiradusi dukra. „Ji ir prikabino mane prie Lietuvos – juk nepaliksi. Išvažiuosiu nebent tuomet, kai vaikas paaugs“, – pripažino jis.
Vyro dukra Neda – taip pat dažna siauruko keleivė. „Būna, per visokias šventes dukrą tikrai pavėžinu“, – šypsojosi traukinio mašinistas.
Tiesa, Kęstutis gali vienos rankos pirštais suskaičiuoti, kiek kartų pats buvo traukinio keleivis. Pasiteiravus, ar jis norėtų kada nors leistis į ilgą reisą traukiniu, Kęstutis patikino tokias mintis jau puoselėjantis.
„Reklamuojama, kad nuo gruodžio pradžios bus galima nuriedėti iš Lietuvos į Varšuvą. Norėčiau pasėdėti kupė tokioje kelionėje. Iš pradžių – kaip keleivis, juk įdomu pažiūrėti, kaip viskas atrodo iš kitos varpinės pusės. Vėliau gal ir padirbėti traukinio mašinistu, jeigu tiktai būtų galimybė“, – tęsė vyras.
Čia pat jis prisiminė ir linksmą nutikimą, kaip vienoje iš retų kelionių traukiniu, jam būnant keleiviu, greta esantis vyras nusistebėjo, kokiu greičiu lekia traukinys. Kęstutis jam atsakė, kad traukinys važiuoja visai negreitai, gal 30 kilometrų per valandą greičiu. „Tas vyras man ir sako: „Tikrai ne! Pažiūrėk, kaip krūmai greitai bėga!“
Traukinio greitis vagonuose sėdintiems keleiviams visuomet atrodo gerokai didesnis nei priekyje sėdintiems mašinistams.
Nors mašinistas su keleiviais bendrauja nedaug, mat daugiau bendravimo su žmonėmis turi traukinių palydovai, kelyje viską stebinti Kęstučio akis nepraleidžia ir žmogiškų dalykų. Jam iki šiol įsiminę traukinius palydintys, pamojuojantys žmonės.
„Daug metų viena močiutė netoli Kulbių stotelės man pamojuodavo, kai važiuodavau pro jos namus, bet jau kelerius metus jos nebematau, kažkur dingo“, – prisiminė traukinio mašinistas.
Kęstutis vairuoja jau gausybę bėgių mačiusį senutėlį, kelias dešimtis skaičiuojantį šilumvežį, o akis vis užkliūva už naujutėlaičių traukinių. „Kai su mašina tenka palaukti prie pervažų, kol pravažiuos traukinys, pagalvoju, kad būtų tikrai įdomu tokius išbandyti“, – sako vyras.
Ar jam ne keista po darbo šilumvežiu vairuoti lengvąjį automobilį? Kęstutis patikino, kad sunkiau priprasti ne prie automobilio, o prie kito traukinio.
„Man viską patinka vairuoti – ir traukinius, ir automobilius. Dažniau sunku būna pasivažinėjus vienu šilumvežiu persėsti į kitą, nes vienas gali būti su mechanine pavara, kitas – su hidrauline, kaip ir lengvasis automobilis turi automatinę pavarų dėžę. Tai jei ilgiau važinėji su elektrine pavara, sunkiau persėsti vairuoti traukinį, kuris turi mechaninę. Tuomet tenka padirbėti su pavarų perjungimo svirtimi“, – palygino K.Kukuraitis.
Vis dėlto vyrui sunkiau darbe ne valdyti traukinį, o susidoroti su jo gedimais, detalių trūkumu: „Kai šilumvežis ar vagonas sugenda, puolame ieškoti detalių. Turime užsilikusių nuo senų laikų, bet būna ir įdomesnių gedimų, kai trūksta detalių, reikia laukti, kol gausime.
Tenka ir pačiam paremontuoti traukinius, jų variklius, vagonus.“
Senų traukinių mechanizmus išmanančių žmonių nėra daug – į pagalbą tuomet ateina patyrę mokytojai, nemenką patirtį jau sukaupę kolegos.
„Smagu, kad dar turime vyresnių kolegų, kurie gali patarti. Jie atsimena, kad ir jiems buvo vienas ar kitas gedimas, pasiūlo sprendimą, kuris dažnai tinka“, – džiaugėsi Kęstutis. O jei pagalbos pritrūksta, jis pats vakarais varto knygas, ieško informacijos internete, atvykęs į darbą puola tvarkyti traukinį.
Pastaruoju metu K.Kukuraitis gyvena jau žiemos švenčių laukimo nuotaikomis, o labiausiai jam jos juntamos vežant pulkus vaikų kalėdiniu traukiniu.
K.Kukuraitis juokėsi, kad po darbo grįžus į namus norisi ir kiek pailsėti nuo kalėdinių melodijų bei nykštukų. „Žinoma, vaikams tai didelė šventė – juos traukinyje užima ir mokytojai, ir mūsų darbuotojai“, – pridūrė vyras.
Pasiteiravus, ar kas nors gali sutrukdyti keliones pas Kalėdų Senelį, K.Kukuraitis akcentavo permainingus žiemos orus.
„Jei labai daug prisninga, traukiniui sunku važiuoti, tuomet išsiunčiamas sniego valytuvas, kuris pravalo kelią. Kartais bėgiai apsitraukia ledu, jei būna staigus atšilimas ir atšalimas.
Tuomet traukinys kelią įveikia lėčiau. Kartais po stipresnių pūgų ant bėgių nugula ir medžiai, tuomet taip pat tenka nusivalyti kelią. Tai gali šiek tiek išderinti programą, tačiau šventės nesugadina“, – patikino mašinistas.
Pas Kalėdų Senelį – traukinuku
- „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ jau antrus metus kviečia nuvykti pas Kalėdų Senelį kalėdiniu siauruku. Šiais metais kalėdinė šventė vyks Troškūnuose ir Panevėžyje siaurojo geležinkelio depe. Tad siauruku pas Kalėdų Senelį bus vykstama iš Anykščių siaurojo geležinkelio stoties į Troškūnus ir iš Panevėžio stoties – į depą-garvežinę.
- „Praėjusiais metais Lietuvos kalėdinis siaurukas sulaukė didelio susidomėjimo, šia išskirtine pramoga pasinaudojo daugiau kaip 4 tūkstančiai Lietuvos gyventojų, iš jų daugiau kaip pusė – vaikai.
- Iš viso buvo surengti 58 reisai. Kadangi pramoga sulaukė išskirtinio dėmesio, šiais metais ja galės pasinaudoti kelis kartus daugiau žmonių, nes Kalėdų Senelis atvyks į Troškūnus ir į Panevėžį“, – sakė „Aukštaitijos siaurojo geležinkelio“ direktorius Darius Liutikas.
- Iš Anykščių siaurojo geležinkelio stoties Lietuvos kalėdinis siaurukas veš maršrutu Anykščiai–Troškūnai–Anykščiai, o Panevėžyje siauruku keliaus į švytintį kalėdinį miestelį Panevėžio traukinių depe.
- „Kalėdinės kelionės prasidės siaurojo geležinkelio stotyse, kur keliautojus pasitiks ir visą kelionę lydės nuotaikingi nykštukai, su kuriais pasinersite į žiemos pasaką, kursite savo namams kalėdinius žaisliukus, linksminsitės su Kalėdų Seneliu, sušilsite prie karštos arbatos puodelio ir gardžiuositės meduoliais“, – kalbėjo Kelionių organizavimo ir projektų valdymo skyriaus vadovė Rasa Povilavičienė.
- Kelionės numatytos nuo gruodžio 3 iki sausio 6 d. kasdien, išskyrus pirmąją šv.Kalėdų dieną.
