– Aleksandrai, kaip nutiko, kad niekuomet neprireikė įgyti vairuotojo pažymėjimo?
– Niekada nevairavau. Man tiesiog to neprireikė, mane veža. Man taip patogiau.
Antra pusė turi automobilį, ji vairuoja, tiesa, ji manęs niekur nevežioja, nebent šeimos reikalais.
– Kai bendraamžiai mokėsi vairuoti, jūs mokėtės groti gitara?
– Ir gitara, ir kai buvome maži vaikai, mano bendraamžiai žaidė su mašinėlėmis, o aš skaičiau knygas.
– Nejau žmona Jurgita nepriekaištauja, kad jūs nevairuojate?
– Ne, niekas manęs neragina vairuoti, išskyrus draugus, kurie medžioklėje ar žvejyboje daro gramą ir tuomet jiems reikia išsiskaičiuoti, kuris nevartos alkoholio ir vairuos. Kai ir nedarau gramo, ir nevairuoju, mane vadina parazitu, sako: „Bent jau parvežtum namo.“
O apskritai kalbant apie automobilius, technikoje nesuprantu nieko, šiuo atžvilgiu esu humanitaras. Galiu tik žmonos automobilio ratus pakeisti, daugiau – nelabai ką.
– Kaip keliaujate į koncertus?
– Imu vairuotoją arba važiuoju viešuoju transportu.
– Yra tekę viešuoju transportu vykti ir į koncertą?
– Taip. Ir traukiniu, pavyzdžiui, į Klaipėdą. Stveri gitarą, kuprinę, ir viskas, važiuoji.
– Ir traukinyje brązginate gitara, kuriate dainas?
– Ne, traukiniuose dainų nekuriu, šį laiką skiriu knygų skaitymui ar interneto naršymui, bet tikrai ne kūrybai.
– Ar neteko vėluoti į koncertą, kai laiku nepasirodė traukinys ar autobusas?
– Šiuo atžvilgiu esu skrupulingas ir atvažiuoju anksčiau, turiu laiko atsargą.
– Daug nervų sutaupote, kai nereikia pačiam sukti galvos dėl vairavimo, automobilio priežiūros?
– Manau, daug nervų sutaupau ir sau, ir kitiems. Mano regėjimas – ne pats geriausias, todėl būčiau lėtas vairuotojas, kuris trukdo kitiems eismo dalyviams.
– Esate dažnas svečias baikerių renginiuose. Ar jie nepatraukia per dantį, kad nevažinėjate?
– Ne, su baikeriais apskritai nėra jokių problemų. Jei reikia, mane paveža.
– Ar stabdote pakeleivingas mašinas, tai yra ar važiuojate autostopu?
– Ne, tik jaunystėje teko kelis kartus taip važiuoti, bet autostopas – ne man.
– Kokia transporto priemone naudojatės dažniausiai?
– Kartais sėdu ant dviračio, mėgstu irkluoti valtį, bet dažniausiai einu pėsčiomis. Labai daug vaikštau, bet neskaičiuoju nei žingsnių, nei kilometrų. Galiu daug nueiti.
– Iš gimtųjų Trakų iki Vilniaus taip pat nueinate?
– Ne, tuomet sėdu į autobusą, traukinį arba taksi.
– Senųjų taksi jau beveik nebeliko, dabar visur zuja pavežėjai. Kaip jums ši paslauga?
– Su pavežėjais paprasčiau, pigiau. Nekreipiu dėmesio į vairuotojus, nors dažnai juos pakalbinu, jais pasidomiu. Būna, kad su manimi jie nusifotografuoja, užsiprenumeruoja mano „YouTube“ kanalą. Kai pamato gitarą, pradeda manimi domėtis, kas aš toks.
O važinėjant daug metų taksi yra nutikę visko.
– Pavyzdžiui?
– Būna, kad nori apgauti, tiesa, tokie atvejai būdavo dažnesni seniau. Kai pamatau, kad taksistas nori pagudrauti, nepasiduodu provokacijoms. Mane apgauti labai sunku, aš žinau, kiek kainuoja kelionės.
O kai buvau jaunesnis, kartą iš Vilniaus į Trakus važiavau po linksmo vakarėlio. Prabudęs taksi automobilyje supratau, kad esu jau prie namų, o vairuotojas ramiai laukė, kol atsibusiu.
Pasiteiravau, kodėl manęs nepažadino, o jis atsakė, kad laukė, kol pamiegosiu. Taip išmiegojau apie valandą.
Galiausiai man išlipus iš automobilio taksi vairuotojas paragino nepabėgti, atidarė bagažinę, kurioje buvo dėžė alaus ir užkandos.
Pasirodo, naktį dar buvome užsukę į naktinę parduotuvę. Kam man to reikėjo – nežinau, parėjęs namo nuėjau miegoti. Smagu, kad pasitaikė mandagus taksi vairuotojas.
