– Kaip nutiko, kad daugybę vestuvių organizuojanti ir po visą Lietuvą lakstanti planuotoja neturi vairuotojo pažymėjimo?
– Viskas paprasta. Esu įsitikinusi, kad žmonės turi daryti tai, kas jiems patinka ir pavyksta. Kadangi man nesisekė išsilaikyti egzamino vairuotojo pažymėjimui gauti, vieną dieną pavykdavo tinkamai pastatyti automobilį, o kitą – jau ne, pamaniau, kad tegul vairuoja kiti, o aš ir taip darbe patiriu daug streso, kam reikia papildomo?
Be to, kai mane kas nors veža, aš galiu atlikti daugybę kitų darbų.
– Kaip į tai reaguoja aplinkiniai, ar esate sulaukusi pastabų dėl to, kad nevairuojate?
– Labai daug draugų, pažįstamų ar klientų teiraujasi, kaip dirbu tokį darbą nevairuodama. Bet taip dirbu jau beveik 20 metų ir vargo nejaučiu! Aišku, kai pagalvoju apie namelį kaime, kuriame norėčiau gyventi, suprantu, kad tuomet tektų išmokti vairuoti. Nesu ta, kuri negali to padaryti, bet kol kas renkuosi nevairuoti. Kai nebus kitos išeities, nueisiu į egzaminus.
– Kas jus visuomet vežioja?
– Kai įdarbinu asistentą, visuomet teiraujuosi, ar vairuoja. Automobilio gali ir neturėti, nes jį galima išsinuomoti, bet man svarbiausia, kad žmogus vairuotų. Turiu dar vieną savybę – neskiriu automobilių markių, man jie visiškai vienodi. Gatvėje atskiriu tiktai „Jaguar“ markės automobilius. Nežinau, kodėl būtent juos.
Jei į mano kiemą atvažiuoja kolegė net ir tuo pačiu automobiliu, kuriuo važinėja jau ne vienus metus, vis tiek seku paskui ją, kad įlipčiau į tinkamą automobilį. Esu ne kartą bandžiusi įlipti į svetimą mašiną.
Bet, nors ir nevairuoju, jaučiu, kuri mašina patogi, o kuri – ne.
– Ar yra gyvenimas privertęs sėstis prie vairo neturint vairuotojo pažymėjimo?
– Atsimenu, kai dar mokiausi vairuoti, su bičiuliu sustojome prie vienos parduotuvės ir aš likau automobilyje. Kadangi buvome užstatę kitą automobilį, netikėtai teko pavažiuoti – pasitraukti. Tuomet sėdau prie vairo, bet supratau, kad nežinau, ar rankinis stabdys yra užtrauktas, ar ne. Tuomet suvokiau, kad kol kas man tikrai nereikia vairuotojo pažymėjimo.
Žinoma, reikia praktikos, draugai mane dėl to guodžia, bet aš ilgai sukau uodegą kaip ta lapė ir mėginau išvengti vairavimo. Be to, nelabai gerai jaučiuosi šalia didelių automobilių. Pavyzdžiui, sostinėje Savanorių prospekte esančio eismo žiedo tikriausiai neįveikčiau visą dieną – man baugoka.
– Auginate sūnų. Gal jis greitu metu galės jus vežioti?
– Sūnui dabar 14-a. Įdomu tai, kad ir mano tėvai labai vėlai įgijo vairuotojo pažymėjimus. Pamenu, kai man buvo 18-a ir vykau studijuoti į Vilnių, tik tuomet mama gavo vairuotojo pažymėjimą. Tėtis galbūt pora metų anksčiau. Mano brolis taip pat vėlai sėdo prie vairo. Tačiau Vytuko senelis jau mažiuką jį mokė vairuoti, tad, manau, sūnui negresia beteisio dalia.
– Ar sunku užauginti vaiką nevairuojant automobilio? Juk kartais prireikia nuvežti į mokyklą, būrelius ir kitur.
– Net jei turėčiau vairuotojo pažymėjimą, neturėčiau laiko nuvežti į būrelius. Mes gyvename Vilniuje tokioje vietoje, kad man viskas būtų ranka pasiekiama. Sūnus lanko būrelius, baseiną, o iki jų nueina pėsčiomis.
Aš kilusi iš mažo miesto – Jurbarko, esu pripratusi visur nueiti. Taigi ir savo kasdienybę, buitį dabar dėliojuosi taip, kad visur galėčiau nueiti, – į grožio saloną, pas dantistę, į jogą ar kitur.
– Kiek žingsnių ar kilometrų per dieną vidutiniškai suvaikštote?
– Priklauso nuo to, ar dirbu. Organizuodama vestuves suvaikštau labai daug – būna ir 27 tūkstančiai žingsnių. O dabar, rudenį, pasibaigus vestuvių sezonui, mano gyvenimas atrodo kaip barsuko žiemą – galiu dienomis neišeiti iš namų, mano darbas yra prie kompiuterio ruoštis kitam sezonui ir net niekur nereikia eiti.
Kartais stebina, kodėl lietuviai visuomet visur važiuoja automobiliu, kai, pavyzdžiui, daug kur galima nuriedėti autobusais ar traukiniais. Kam vykti į Klaipėdą automobiliu, jei galima traukiniu? Na, bet Lietuvoje yra mada būtinai turėti nuosavą butą ir nuosavą mašiną, dar geriau – ne vieną.
– Kuriuo metų laiku jums maloniausia vaikščioti?
– Vasara yra gražus metų laikas Lietuvoje. Bet retai kada išeinu pasivaikščioti be tikslo – visuomet kur nors einu turėdama reikalą. Pastaruoju metu rečiau kviečiuosi pavežėjus ir dažniau nueinu. Štai Antakalnyje turėjau darbų, o vėliau parėjau iki Lukiškių aikštės. Kartais greičiau nueiti nei važiuoti automobiliu.
– Ar esate kada apskaičiavusi, kiek sutaupote pinigų nevairuodama, neturėdama automobilio?
– Pagalvokime, jei nori turėti normalesnę mašiną, reikia nemažai pinigų. Be to, kainuoja jos išlaikymas. Taigi kas išlošia: tas, kuris perka automobilį, saugo, prižiūri, ar aš, važinėdama viešuoju transportu ir su pavežėjais? Kadangi mano verslas nedidelis, automobilius nuomojuosi. Kartą su buhaltere apskaičiavome, kad man tai labiau apsimoka nei turėti nuosavą automobilį.
– Kai tarėmės dėl interviu ir pripažinote, jog nevairuojate, akcentavote, kad užtat labai gerai susigaudote keliuose. Iš kur šie įgūdžiai?
– Kitiems nenurodinėju, kokiu keliu važiuoti, bet net ir nevairuodama labai neblogai susigaudau, kur reikėtų sukti. Labai daug žmonių, net ir ilgai gyvenančių sostinėje, nevažinėja be navigacijos, o man jos nereikia, nes gerai orientuojuosi, pažįstu ženklus. Kai manęs kas nors pasiteirauja, pro kur važiuoti, apmąstau visą kelionę, gatves.
– Jei kada nors nuspręstumėte įsigyti automobilį, kokį pirktumėte?
– Matyt, man patogiausias automobilis būtų „kablukas“, nes kartais mano kolegės vairuoja rimtus krovininius automobilius, pilnus prigrūstus daiktų. Taigi „kablukas“ mums labai tiktų, galėtume susikrauti visą rekvizitą. O savo malonumui galbūt norėčiau kokios senuliukės vintažinės mašinos.
– Senovėje tradicinės lietuviškos vestuvės būdavo skirstomos į kelias privalomas apeigų dalis, o vienoje jų piršlys su jaunikiu itin dailiu vežimu važiuodavo į jaunosios namus. Giminės į tą vežimą kraudavo kraitį, apskritai šventės dalyviai vežimo puošybai skirdavo daug dėmesio. Kiek lietuviui dar svarbus automobilis per vestuves?
– Būtinybės nuomotis prabangų automobilį tikrai nėra. Viskas priklauso nuo to, kokią funkciją mašina turi atlikti. Žmonės dar aktyviai nuomojasi senovinius automobilius, kabrioletus, įvairius „Ford Mustang“ ar „Rolls-Royce“.
Bet jei tai nebūtina nuotraukai, jauniesiems akcentuoju, kad naujo automobilio tikrai nereikia, jūsų pačių automobilis gali tarnauti kaip transporto priemonė. Svarbiausia, kad ji būtų techniškai tvarkinga.
– Kokių automobilių jaunieji dabar ieško labiau – senų ar pačių naujausių? Gal dabar madingi elektromobiliai?
– Mano klientai dažniau ieško senų, išskirtinių, originalių automobilių. Kiekvienais metais Lietuvoje susituokia apie 19 tūkstančių porų, o aš planuoju apie 40 vestuvių. Kiti neabejotinai nori naujausio visureigio, „Tesla“ elektromobilio. Specialiai elektromobilių dar neieško, nebent tai yra labai prestižinis modelis.
Bet aš akcentuoju, kad nebūtina įrodyti to, kuo nesi. Kam nuomotis automobilį vestuvėms, kurio niekada sau gyvenime negalėsi leisti? Nemanau, kad verta tai daryti, žinoma, kitiems tai yra atrakcija vieną kartą gyvenime pavažiuoti tam tikru automobiliu.
– Su kokia keisčiausia transporto priemone per vestuves jums yra tekę susidurti? Gal dar yra norinčiųjų pasivažinėti ir karieta?
– Yra buvę jaunųjų, kurie norėjo karietos, bet tuomet apskaičiavome, kad jos atvežimas iš kito miesto kainuos per daug brangiai. Šiemet vieniems savo klientams, kurie pradėjo draugauti Nidoje ir dažnai važinėjo ten populiariais vadinamaisiais tuktukais, organizavau šias transporto priemones. Nors jų vestuvės buvo atšoktos prie Dubingių, norėjo, kad šie tuktukai vežiotų svečius. Pavyko suorganizuoti, kad tuktukai būtų jų šventėje.
Būna, kad į vestuves kolekcinius, labai retus automobilius atgabena automobilvežiai, tuomet jaunieji gali trumpam prie jų nusifotografuoti, minimaliai kur nors pavažiuoti, bet šie automobiliai nuomojami tik kaip rekvizitai.
– Ar dar madinga Lietuvoje per vestuves puošti automobilius?
– Kartais pati gatvėse dar pamatau automobilių kolonų, papuoštų žiedais, gulbėmis, bet tai jau nėra madinga ir vis rečiau kas nors puošia. Beje, britai turi tradiciją pasipuošti automobilius – nebūtinai gėlių ar žiedų kompozicija, bet bent jau V formos kaspinas nuo variklio dangčio priekio link veidrodėlių būtinai turi būti.
Kaune gal prieš dešimtmetį esu mačiusi vestuvinę kompoziciją ant automobilio iš daržovių – gal tai buvo koks įdomesnis vaisingumo simbolis.
– Kodėl pas mus nuslopo mada puošti automobilius?
– Nebegražu. Pradėjome vengti dirbtinių dalykų, o toks puošimas dažniausiai yra ties kičo riba. Juk dabar madingas tvarumas, o gyvomis gėlėmis puošti taip pat neverta, nes nuriedėjus 50 kilometrų iš tų gėlių lieka draiskanos.
– Ar yra kokių nors prietarų dėl vestuvių ir automobilių? Pavyzdžiui, nesirinkti tam tikros spalvos mašinų?
– Juoda ir balta – vestuvinės spalvos. Nesu girdėjusi jokio su tuo susijusio mito. Kad į vestuves kas nors atvažiuotų katafalku, dar neteko matyti. O apskritai žmonės važiuoja ir motoroleriais, ir motociklais. Mano klientai kartą atvažiavo sunkvežimiu, mat jaunikis turėjo logistikos įmonę.
– Kokių kuriozų, susijusių su vestuvėmis ir transporto priemonėmis, negalite pamiršti iki šiol?
– Būna, kad kas nors važiuoja senoviniu automobiliu, o tuomet giminaičiai turi sekti iš paskos, nes jaunieji nebūtinai pasieks kelionės tikslą. Tie automobiliai būna seneliukai, labiau tinkami kolekcijoms nei tolimesniam važiavimui. Kartą jaunuosius reikėjo parsivežti, nes iš tokio automobilio pradėjo rūkti dūmai.
Kasmet bent viena pora į vestuvių vietą būtinai nori atskristi sraigtasparniu. Bet reikia nepamiršti, kad net jį užsisakius nebūtinai galėsite skristi, mat daug ką lemia oro sąlygos.
Kartą mano organizuotose vestuvėse jaunieji turėjo atskristi į patį sostinės centrą, prie Nacionalinės dailės galerijos. Bet oras nebuvo tam palankus ir pilotas negavo leidimo leistis.
Mano asistentė šoko į savo senutėlį vos krutantį „Volkswagen Passat“ ir jaunuosius parsivežė. Žinoma, svečiai nematė, kokiu automobiliu atvyko jaunieji, mat jau nebestovėjo prie sraigtasparnio nusileidimo aikštelės.
