– Čiobiškio kaimelyje su vyru Linu Ryškumi (52 m.) turite meditacijos centrą. Kaip manote, ar daugeliui šalies vairuotojų jame reikėtų apsilankyti ir pabūti, nusiraminti? Kaip įvertintumėte mūsų tautiečių nervinę būseną kelyje?
– Reikėtų apsilankyti ir vairuotojams, ir ne tik jiems reikia nuolat prisiminti apie savistabą, taip pat ir man.
Gal nuskambės keistai, bet man atrodo, kad kai sėdame prie vairo, tarsi pakliūvame į kažkokią kapsulę, kai neegzistuoja nei geri orai, nei kiti geri dalykai – tuomet daugeliui vairuotojų tarsi išsilaisvina vidinis žvėris, kovotojas.
Kadaise televizijos ekranuose buvo rodoma labai taikli reklama, kai vienas vyras intensyviai signalizuoja kitam, šaukia, rodo įvairius gestus, o galiausiai tie du vyrai atvažiuoja į tą patį kiemą.
– Kodėl taip nutinka? Ar būna taip, kad Vilniuje, turėdama daug reikalų ir rūpesčių, vis skubate, o nusiraminate tik važiuodama namų link?
– Gal žmonėms prie vairo prabunda tam tikri pirmykščiai instinktai? Plieniniuose žirguose pasijuntame tokie neįveikiami, kad net mandagus žmogus gali tapti nekantrus.
Išties, kai važiuoju į Vilnių, vairuoju vienaip – būna daugiau skubos, galvojimo, planų dėliojimo. O grįždama iš spektaklių, kai jau pamatau daugiau gamtos, labiau atsipalaiduoju.
Labai mėgstu klausytis garsinių knygų, įdomių laidų. O būna, kad noriu grįžti tyloje, likus kilometrui iki namų apskritai išjungiu radiją, kad grįžčiau nurimusi, tarsi išsivaliusi po darbo dienos.
– Kas kelyje padeda nusiraminti?
– Tyla. Automobilyje stengiuosi klausytis tik to, ko noriu, o dieną toje mažoje erdvėje dažnai stengiuosi nieko nesiklausyti, pabūti tyloje.
Kai būnu sudirgusi ir galvoje įkyriai kaip musės zuja daugelis minčių, tyla būna dar labiau reikalinga. Tuomet stengiuosi, kad nebūtų papildomo, nereikalingo triukšmo.
– Ar vairuodama kartojatės serialų, filmų ar spektaklių tekstus?
– Kartais. Kai ruošiausi monospektakliui, kartojausi scenarijų ir automobilyje. Tas spektaklis maždaug valandos, taigi, kol atvažiuodavau iš kaimo į Vilnių, pasikartodavau visą tekstą.
Vis dėlto tekstą labiausiai mėgstu mokytis bėgiodama.
– Ar daug vaidybos matote kelyje? Ar lietuviai mėgsta pasipuikuoti? Ar automobilis dar yra padėties visuomenėje simbolis?
– Aš pati esu kilusi iš mažo miesto. Kai buvau vaikas, važinėjome zaporožiečiu. Taigi būdavo didžiausia laimė įsėsti į tą mašiną, tik stengdavausi, kad niekas nepamatytų.
Maža to, esu gimusi Gaidžio metais, todėl turiu tam tikro papūgiškumo.
Negaliu vertinti kitų, bet matau, kad šiek tiek keičiasi lietuvių vairuojami automobiliai, – daug kas renkasi mažas, ekonomiškas mašinas, ypač dabar, kai pabrangę degalai.
Vis dėlto man daug patogiau vairuoti didelę mašiną, varomą dujomis, nei mažytę – benzinu. Palyginti su užsieniečiais, mes, lietuviai, išties puikuojamės automobiliais, svetur žmonės važinėja paprastesnėmis transporto priemonėmis. Manau, lietuvaičiams tai išties svarbu.
– Kodėl jums labiau patinka vairuoti didesnį automobilį?
– Kai gyveni mieste, didelė mašina gali būti ir nepatogi, mat tam tikrose vietose sudėtinga ją pastatyti, ji – tarsi savotiškas griozdas.
Bet mano gyvenimo būdui labiau tinka talpesnis automobilis, nes kelyje praleidžiame labai daug laiko, gyvename užmiestyje, kur svarbus pravažumas, ypač žiemą, kai dažnai būna nenuvalyti keliai. Be to, vairuodama tokį automobilį jaučiuosi ir saugesnė. Kaip sako mano vyras, svarbu, kad automobilis „gerai stovėtų“ kelyje.
– Jūsų šeima turi vieną ar du automobilius?
– Du. Turime vaiką, kurį reikia nuvežti į mokyklą, būrelius. Su vienu niekaip neišsisuktume. Aš, kaip papūga, vairuoju BMW kabrioletą, o vyras – baltą „Volvo“.
– Ar prisimenate savo pirmąjį automobilį? Kokius automobilius dar esate vairavusi?
– Pirmasis buvo „Nissan“ visureigis. Vėliau turėjau puikią mašiną – „Toyota Avensis“, kuria nuriedėjau daug kilometrų. Su kūdikiu ir seserimi važiuodavome į spektaklius, per pusmetį nuriedėdavome 15 tūkst. kilometrų.
Tuomet tai buvo savotiškas cirkas ant ratų, labai patogi mašina su talpia bagažine, į kurią tilpdavo viskas: vaikiškas maniežas, du vežimėliai, net mažytė viryklė, mat vaikams reikėjo šviežio, o ne šildyto maisto.
Tame automobilyje veždavomės net plaktuką, sodo įrankius, grybavimo peiliukus ir aukštakulnius.
Su tuo automobiliu turėjau didįjį vairavimo krikštą. O dabartinį BMW iš pradžių vairavo Linas, vėliau perleido man. Nors automobilis nėra naujas, jis be galo smagus ir kokybiškas.
– Ar tenka vaidinant kine išbandyti skirtingas transporto priemones?
– Atsimenu, kai dar net nevairavau, teko vaidinti vienoje reklamoje – reikėjo sėsti prie senovinio kabrioleto vairo. Tiesa, jis buvo be vairo stiprintuvo, todėl kūrėjai, pažiūrėję, kaip man sekasi juo važiuoti, pasiūlė automobilį užkelti ant specialaus automobilvežio ir nufilmuoti man realiai nevairuojant. O apskritai yra tekę išbandyti ir mažytę „Fiat Uno“.
– Jūs dažnai kalbate apie tvarumą ir ekologiją. Kiek jums tai svarbu vairuojant? Gal planuojate persėsti į elektromobilį?
– Dabartinis mano vairuojamas BMW varomas benzinu ir dujomis. Galbūt tai tik kalbos, bet girdėjau, kad pagaminti elektromobilį tarša yra taip pat didžiulė. Manau, kad yra gana tvaru tai, kad mūsų šeima net 12 metų vairuoja tą patį automobilį. Aš prie jo pripratau ir man kol kas nėra reikalo jo keisti.
Būna beprotiškai gražių senovinių automobilių, kurie sąlygiškai nedaug kainuoja, bet 100 km gali ryti ir 20 litrų. Manau, tokius vairuoti yra nusikaltimas žmonijai.
– Kuris jūsų šeimoje vairuoja ramiau – jūs ar vyras?
– Man atrodo, kad mes vienas kitą auklėjame. Kai pats vairuoji, atrodo, kad normaliai važiuoji, bet kai prisėdi šalia kito vairuotojo, atrodo, kad jis vairuoja blogai. Matyt, mus abu auklėja tai, kad važiuojame kartu su vaiku.
Visuomet reikia vairuoti atsargiai, bet kai ką nors veži, turi dar vieną didelę priežastį stengtis.
Žinoma, gyvenime nutinka visko, kartais trūksta dėmesingumo, bet visuomet stengiuosi, kad kartu važiuojantys žmonės jaustųsi komfortiškai.
– Ar esate kelyje turėjusi kokių nors nuotykių?
– Kartą nutiko tikrai įdomus dalykas. Kai laikiau vairavimo egzaminą, kelyje labiausiai jaudinausi, kad nenukristų ratas. Mintis – tarsi idiotiška, bet ji man nuolat kirbėjo.
Kai jau įgijau teisę vairuoti, po Kalėdų su vyru važiavome namo. Per šlapdribą kilome į kalną, Linui pasakiau, kad automobilis kažkaip kitaip važiuoja.
Kai mašina pradėjo svirti į vieną pusę, Linas ištarė, kad mano ratas nulėkė į šalikelę.
Visa laimė, kad jis buvo šalia ir pasakė, ką man reikia daryti, – po truputį mažinti greitį, skubiai nestabdyti. Taip pavyko iš lėto sustoti įkalnėje.
Negalėjau patikėti, kad man tai nutiko! To tiesiog negalėjo būti. Kokia tikimybė, kad taip gali nutikti?
Ratai buvo keisti neseniai, matyt, nebuvo tinkamai prisukti varžtai.
Taigi kartais sunku paaiškinti, kaip galėjau taip bijoti to, kas vėliau man ir nutiko.
