Litis buvo atrastas neseniai – 1817 m., ir nuo to laiko iki pat XXI amžiaus buvo beveik nenaudojamas – tik praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje jo paklausa šiek tiek išaugo, kai kurios valstybės ėmė jį naudoti vandenilinės bombos gamyboje.
Tačiau šio amžiaus pradžioje, atsiradus ličio-jonų akumuliatoriams, situacija pasikeitė. Ir kol tokie akumuliatoriai buvo naudojami elektronikoje ir jų reikėjo ne itin daug, rinka buvo rami. Tačiau kai masiškai elektromobilius ėmė kurti automobilių gamintojai, ličio paklausa išaugo šimtus kartų ir tuo pačiu pakilo jo kaina.
Naujienų kanalas „Bloomberg“ paskaičiavo, kad visai elektronikai praėjusiais metais buvo sunaudota apie 12 tūkst. tonų ličio, dar apie 25 tūkst. tonų sunaudota visose kitose srityse. Tačiau automobilių pramonė sunaudojo net 50 tūkst. tonų – du kartus daugiau negu visur kitur.
Ir tai tik pradžia, nes pernai per visus metus buvo parduoti tik penki milijonai elektromobilių visame pasaulyje, o šiais metais jų bus parduota aštuoni milijonai. 2030 m. elektromobilių žadama pagaminti net 30 milijonų per metus. Tai reiškia, kad ličio reikės mažiausiai dešimt kartų daugiau. O juk elektromobilių paklausa ir toliau didės, nes daugelis automobilių gamintojų pareiškė, kad visai pereis tik prie elektromobilių gamybos.
Panašu, kad ličio gavyba taip greitai nepadidės, kaip to norėtų automobilių gamintojai. Litis išgaunamas dviem būdais. Vienas naudojamas Argentinoje, Čilėje ir Bolivijoje, kur yra sukaupta maždaug pusė viso žemėje randamo ličio.
Iš žemės išsiurbiamas skystis, kuriame gausu ličio. Jis išpilamas į milžiniškus baseinus, kur jam leidžiama tiesiog garuoti, kol skystis pasidaro pakankamai klampus ir tinkamas tolimesniam sodrinimui. Visas procesas ilgas – užima nuo metų iki dviejų, ir išgavimo apimčių lengvai nepadidinsi.
Antra technologija populiari Australijoje ir Kanadoje – ten šachtose kasamas mineralas „spodumen“. Jo rūda yra pervežama į Kiniją, kur išskiriamas ličio karbonatas, iš kurio ir gaminami akumuliatoriuose naudojami elektrodai ir elektrolitas.
Problema ta pati – greitai padidinti gavybos apimtis fiziškai neįmanoma. Naują šachtą iškasti gali užtrukti net iki dešimties metų.
Kinai atrado rūdos, tinkamos maždaug milijonui tonų ličio išgauti Tibeto kalnuose, bet ir čia yra itin sunku iškasti šachtas ir pradėti gavybą lygioje vietoje. Tai irgi užtruks mažiausiai keletą metų.
Ličio gavyba yra labai tarši ir reikalaujanti daug energijos išteklių. Pavyzdžiui, garinimo būdu išgauti tonai ličio reikia net 70 tonų vandens. O atgabenti tokius kiekius vandens, pavyzdžiui, į Atakamos dykumą, kur jis išgaunamas, nėra labai pigu ir lengva.
Išgauti litį kasybos būdu šachtose yra dar blogiau. Tai 3,5 karto taršesnis būdas.
Alternatyva vienintelė – rasti alternatyvą ličiui. Į tai daugelis kompanijų investuoja milijardus. Nes supranta – tas, kas pirmas atras realią alternatyvą, susikraus milijardus.
Viena realiausių ir greičiausių alternatyvų – iš Pietų Amerikoje išgaunamo skysčio tiesiogiai išgauti litį. Tai leistų keliasdešimt kartų pagreitinti procesą ir sumažinti jo kainą. Bet pirmų rezultatų laukiama tik po metų, o pilnu pajėgumu technologija veikti pradėtų gal tik po dešimties.
Galima būtų perdirbti esamus akumuliatorius, bet dauguma jų dar naudojami. Analitikai sako, kad realių pokyčių galima sulaukti ne mažiau kaip po dešimtmečio.
Elektromobilių revoliucijos artimiausiu metu dar nebus. O ličio pakankamai savo poreikiams turės tik tie, kurie investuoja ne į akumuliatorių gamybą, o į ličio gavybą. Į tai jau investavo „Tesla“, „Volkswagen“ ir „General Motors“. Litis pamažu tampa naująja nafta, o dauguma gamintojų elektromobilių planus, ko gero, teks atidėti.
