– Emili, ką vairuojate?
– Kažkada turėjau neblogą pomėgį dalyvauti visureigių sporto varžybose. Tuomet turėjau ir specialiai pritaikytą visureigį. Mėgau tokius automobilius, bet ne dėl greičio, o dėl pravažumo. Leisdavomės į keliones su draugais, nemažai važinėjome.
Negaliu sakyti, kad buvau kažkoks profesionalas, bet prieš 3–4 metus teko dalyvauti visose organizuojamose varžybose, kurios vyko Lietuvoje. Tuomet pelnytai užėmiau mėgėjo vietą.
– Bet visa tai turėjo pareikalauti nemažų investicijų. Juk kainuoja ne tik automobilis, bet ir specialus jo paruošimas?
– Gal dėl to visko ir atsisakiau, nes po kiekvieno važiavimo tekdavo iš naujo pagalvoti apie finansus. Be to, daug ką lėmė ir tai, kad ilgesniam laikui teko išvykti su profesiniais darbais į kitą šalį, taigi užleidau visureigių sportą. Vis dėlto transporto priemonė turi būti prižiūrima ir naudojama. Tad tuo metu automobilio atsisakiau. Daug laiko važinėjau „Nissan Patrol“, bet išbandžiau daug ir kitų markių visureigių.
– O šiuo metu esate be automobilio?
– Šiuo metu nieko nevairuoju, mane vežioja mano moteris. Be to, mano biuras ir namai yra šalia, gyvenant miesto centre kainuoja ir vieta automobiliui statyti, todėl pagalvojau: kam man jo nuosavo reikia? Sveikiau kartais ir pasivaikščioti. Man – nebe 20 metų, galiu nueiti ir pėsčias, nebūtina visur važiuoti. Kitas ir 500 metrų iki parduotuvės būtinai važiuoja.
– Nejaugi užkietėjusiam visureigių asui nesinori kartais sėsti prie vairo?
– Kai aš sėdu prie vairo, žinokite, mato visi. Žinoma, aš, pavyzdžiui, niekada nesu sėdęs prie vairo išgėręs. Prieš daugiau kaip 20 metų turėjau avariją ir tuomet supratau, kad išgėręs žmogus netinkamas vairuoti. Nesmerkiu tų, kurie sėda važiuoti išgėrę nors ir menko atstumo, tačiau juk niekada negali žinoti, ar tuo metu tau kas nepasipainios kelyje, dėl ko teks galėtis visą likusį gyvenimą.
Prieš kelerius metus turėjau gal septynias transporto priemones vienu metu, tačiau galiausiai supratau, kad tai yra našta. Dabar mėgaujuosi gyvenimu be automobilio, o mano žmogus nuveža ten, kur reikia. Žinoma, jei reikia nuvažiuoti kur nors man pačiam, sėdu ir važiuoju.
– Prie kokios markės automobilio vairo niekada negalėtumėte sėsti?
– Nežinau, pagavote klausimu. Niekada nemėgau „Opel“, bet nemanau, kad tai bloga mašina. Matyt, čia kaip su tam tikromis spalvomis – nemėgsti, vengi, ir tiek. Tiesiog jaučiu, kad ši markė – ne mano.
– Savo filmų scenose kartais net suniokojate automobilius. Iš kur gaunate jų šiam tikslui?
– Negaliu į tai atsakyti išsamiai, nes nesu iš tų, kurie tiesiogiai dirba šį dirbą. Aš kaip mažas vaikas – užsimanau kokio nors automobilio, pasakau, kad man jo reikia, o prodiuseriai suranda.
– Ar Lietuvos keliai tinkami filmuoti?
– Tikrai ne, ir dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia dažnai būna per tamsu. Kiek žinau, Los Andžele (JAV) tose vietose, kur dažnai būna filmuojama, asfaltas būna dekoruotas stiklu dėl to, kad naktį važiuojant ir šviečiant lempoms kelias atspindėtų reikiamą šviesą.
– O apskritai sunku filmuoti automobiliuose, keliuose, kur vyksta eismas?
– Tam yra įvairių priemonių. Kartais kamera, kuri ir pati nėra maža, kartu su kitomis priemonėmis – objektyvais, mikrofonais, apšvietimu ir kitokiais daiktais uždedami ant automobilio. Galite įsivaizduoti, kaip tai trukdo aktoriui vairuoti, matyti vaizdą. Tai tikrai nelengva.
Būna, kad automobilis važiuoja ant specialiai tam pritaikytos platformos, tuomet filmuoti lengviau, bet matyti, kad automobilis yra pakeltas. Kad geriau suprastumėte, kaip tai atrodo, turėtumėte įsivaizduoti automobilvežį, kuris po avarijos išveža automobilį.
Tiesa, filmuose filmuojama ant žemesnės, maždaug 30 cm aukščio, platformos. Bet ji eksploatuojama labai retai, su policijos palyda. Tuomet pasirenkamos tam tikros gatvės atkarpos, kad toks automobilis galėtų pravažiuoti. Be to, dėl aktorių ir kitų eismo dalyvių saugumo gatvės būna uždaromos.
– Ar vairuodamas galvoje dėliojatės scenarijus?
– Ne, vairuodamas esu gana atidus. Scenarijus rašau pasileidęs gerą muziką.
– Daugeliui lietuvių automobilis yra būtinas atributas. Jūsų filmuose irgi daugybė scenų su automobiliais. Gal veiksmo filmai neįmanomi be veiksmo kelyje?
– Ar matėte veiksmo filmą be automobilių? Nežinau, kiek automobilis būtinas lietuviui, vienaip ar kitaip, tai yra susisiekimo priemonė. Gal amerikiečiui ji yra būtina, o lietuviai, matyt, pamišę.
Turbūt jie mano, kad automobilis yra tam tikra vertė ir įsigydami geresnį automobilį, kuris yra netgi ne pagal jų išgales, mėgina kompensuoti menkavertiškumą. Dėl to jie prisiperka visokių BMW.
Žinoma, šios markės automobilių esu turėjęs ir pats, ir tai jokiu būdu nėra kokie nors blogi automobiliai, tačiau svarbiausia, koks žmogus sėdi prie vairo.
– O pats kelyje sutinkate daug personažų, kokius rodote savo filmuose?
– Manau, kad lietuviai, palyginti su Rytų šalių vairuotojais, yra gana kultūringi, o palyginti su vakariečiais, – per daug agresyvūs. Žinote, kas man nesuprantama? Tai, matyt, būdingiausia Vilniaus vairuotojams: žmonės, kurie sėdi spūstyse, labai nervinasi, yra įsitempę, jie neįleidžia kitų vairuotojų, automobiliuose sėdi pikti, dėl įvairių problemų verdantys savo sultyse.
Nežinau, kur jie skuba. Gal į namus kur nors Pašilaičiuose, Šeškinėje – vien dėl to, kad atsisėstų prie televizoriaus ir įsijungtų kokią nors kvailą laidą. Bet, manau, tai ilgainiui išsispręs, tam reikia laiko.
– Tačiau iš kur visa tai kyla?
– Gal tai yra mąstymo problemos. Esame pikti vieni ant kitų.
– Bet juk jau tiek metų esame laisvi, atrodo, turėtume į vienas kitą žiūrėti pagarbiau.
– O jūs manote, kad laisvė išgydo? Ne, laisvė kaip tik sugriežtina taisykles.
– Žmonėms trūksta savireguliacijos?
– Būtent. Reikia savireguliacijos ir jei neturi būdų kitaip išsilieti, tai padarai ten, kur lengviausia, – kelyje.
– Ar pats dažnai konfliktuojate kelyje?
– Neslėpsiu, esu kelis kartus pasiuntęs kitus vairuotojus, esame ir išlipę iš automobilių, susidūrę akis į akį. Bet juk žinote mano sudėjimą ir svorį, mano žvilgsnį. Tie, kurie išlipa pasikalbėti, labai greitai grįžta į savo automobilius.
– O kaip dėl pareigūnų: ar, jūsų akimis, jau pasikeitė jų darbo principai, etiketas? Savo filmuose taip pat visaip juos vaizduojate.
– Policija keičiasi tiesiog akyse ir iš esmės. Manau, kad į gerąją pusę. Žinoma, yra tų, kurie visuomet buvo priešiški šiai institucijai, jie tokie ir liks, nereikia net jų perauklėti. Nemanau, kad čia yra policijos problema.
