– Rimai, prie kokio vairo esate sėdėjęs daugiau – krepšinio komandų ar automobilių?
– Visko buvo daug – ir krepšinio komandų, ir automobilių. Vairavau daugybę įvairių markių automobilių. Pirmą kartą prie savo automobilio vairo prisėdau dar žaisdamas „Žalgiryje“, maždaug 1987-aisiais, kai davė paskyrą ir galėjau nusipirkti „Volga 24-10“, kurių Lietuvoje tuo metu dar buvo mažai, tokiomis važinėjo nebent partijos sekretoriai.
Po metų, 1988-aisiais, laimėjome olimpines žaidynes Seule ir iš Maskvos vėl gavome paskyrą volgai, todėl nusipirkau dar vieną tokią pat baltą, o turėtą pardaviau. Tada volga man kainavo 16 tūkst. rublių – baisinius pinigus, o po dvejų metų ją pardaviau už 30 tūkst. rublių.
Dabar su automobiliais panašiai – dukra pasakojo, kad kažkas iš jos draugų nusipirko „Lexus“ už 28 tūkst. eurų, o šiemet, po trejų metų važinėjimo, ją pardavė jau už 31 tūkst. eurų.
– Kokių mašinų dar esate vairavęs?
– Kai nugara buvo sveika ir dar buvau sportiškas, visada svajojau nusipirkti „Mercedes-Benz“. Vienu metu jų turėjau net tris. 1990-aisiais pasirašiau sutartį su Vakarų Vokietijos Hageno „Brandt“ klubu, o šio klubo prezidentas Karlas Bretzas vien už tai, kad atvažiavau žaisti į Vokietiją, o neišvažiavau į Ispaniją, kur buvo pelningiau, man padovanojo sportinį „Mercedes-Benz 190“, kuris nebuvo įvardytas sutartyje, bet šis žmogus kolekcionavo mašinas, turėjo jų labai daug. Mes su juo palaikėme draugiškus ryšius.
Vėliau nusipirkau „Mercedes-Benz 230“, kuris jau buvo didesnis. Kartais, kai būni beviltiškoje situacijoje, – tai man buvo gyvenant sovietmečiu, – nereikia nusiminti, nes viskas keičiasi: kas atrodė nerealu, tampa realybe. Atsimenu, kai tarnavau kariuomenėje, gulėjau bendrabutyje lovoje ir vienam iš žaidėjų pasakiau, kad vis tiek kada nors nusipirksiu „Mercedes-Benz“, nors tuo metu kartais neturėjome net už ką nusipirkti valgyti. Tada iš tokių mano fantazijų tik skaniai pasijuokėme, bet dabar aišku, kad nieko gyvenime nėra neįmanomo, viskas tik laiko klausimas.
Teko vairuoti ir BMW 520. Kai grįžau iš Baku ir tuo metu neturėjau mašinos, pirkti atrodė nelogiška, nes beveik visą laiką praleisdavau Azerbaidžane, kur dirbau penkerius metus, man automobilį paskolindavo verslininkas Tautvydas Barštys, kuris turėjo didelį automobilių parką. Kai vasarą sugrįždavau į Lietuvą, duodavo kokį „Opel“ ar „Volkswagen“. Nors buvo nepatogu prašyti, jam tai didelių nuostolių, matyt, nesukeldavo, mat verslas sekėsi gerai.
Galiausiai vienam draugui pasakiau, kad man reikėtų kokio nors automobilio, ir nebuvo svarbi net forma – tiesiog reikėjo nuvažiuoti iš vieno taško į kitą, nes tuo metu gyvenau Panemunėje, Kauno pakraštyje. Kadangi tas bičiulis vežė iš Vokietijos mašinas, pasiūlė gal 13 metų senumo tamsiai vyšninės spalvos „Ford Escort“ su 1,4 litro varikliu.
Nors iš išvaizdos šis automobilis atrodė jau pavargęs morališkai, buvo nuriedėjęs mažai kilometrų, o atsarginis ratas net nenaudotas, ta mašina neturėjo nė rūdelės. Ją ir įsigijau už 500 JAV dolerių, o pavažinėjęs pusantro mėnesio kažkam padovanojau ir grįžau į Azerbaidžaną.
Su šiuo automobiliu nutiko ir juokinga istorija, kai Kaune susitarėme susitikti su „Sanito“ direktoriumi. Jis plėtojo naują vitaminų gamybą ir norėjo užmegzti prekybinius ryšius su Azerbaidžanu. Sutarėme, kad atvažiuosiu pas jį į fabriką, o ten nuvykęs sustojau prie užkardo. Pamačiau kieme daug gražių ir naujų automobilių, o aš atvažiavau visiškai neišvaizdžiu „Ford Escort“.
Niekas užkardo iš pradžių man nepakėlė, o atėjusi apsaugos darbuotoja pajuokavo, kad su tokiais automobiliais neįleidžia. Aš tada jai atsakiau, kad atvykau pas įmonės direktorių, ir pasiūliau nespręsti apie žmogų iš jo aprangos, o spręsti iš turinio. Abu smagiai pasijuokėme, ir mane įsileido.
Kai dirbau Madrido „Real“, vairavau „Citroen Xantia“ su 1,8 litro varikliu – irgi puikią ir taupią mašinytę. Prisimenu, kad įpylęs į ją degalų vėl baką pildydavau po kokių trijų savaičių. Ir labai džiugino, kad ji negesdavo, buvo patvari.
Vienas geriausių mano automobilių buvo keturiais pakeliamais ratais varoma „Audi Allroad“. Kai važiuodavau medžioti ar žvejoti, pasinaudodavau visomis šio automobilio galimybėmis, jis buvo neįtikėtinai gero pravažumo. Dar ir dabar prisimenu kelionę per laukus, pelkes – purvas skraidė netgi virš automobilio, tačiau mašina įveikė visas kliūtis.
Šiuo metu vairuoju „Lexus LX570“ su benzininiu 5,7 litro ir 362 AG varikliu. Tai turbūt geriausias automobilis iš visų mano turėtų. Tiesa, kai man kas nors sako, kad jis rusiškas (automobilis registruotas Rusijoje. – Aut.), atsakau, kad jis japoniškas.
Dabar vyksta karas ir yra visokių bėdų dėl jo išregistravimo Maskvoje. Taigi etikos sumetimais juo dabar nevažinėju, jis dažniau stovi garaže, tačiau nežinau, ar aš esu prieš ką nors prasikaltęs. Mašiną galiu pastatyti į garažą, bet ką daryti tiems, kurie yra susituokę su rusų tautybės antrąja puse? Jų į garažą juk neįkiši, reikia su jais bendrauti.
Taigi manau, kad mūsų požiūris į kai kuriuos dalykus apie Rusiją ne visuomet teisingas.
– Gyvenote neramiais laikais nepriklausomybės pradžioje, kai dar siautėjo banditizmas, reketas. Ar Kaune į jūsų automobilius nešnairuodavo miestiečiai ar vagys? O gal nedrįsdavo kišti nagų prie žinomo krepšininko turto?
– Dar sovietmečiu iš užsienio parsiveždavome garso aparatūros, kurią čia pardavinėdavome arba susimontuodavome į savo automobilius, kad geriau skambėtų muzika.
Prisimenu, kaip volgoje turėjau geras japoniškas „Pioneer“ garso kolonėles ir gerą magnetofoną. Bet vieną dieną viską išvogė, tiesa, pasitaikė kultūringi vagys, nes gražiai išpjovė galinio lango gumas, nedaužė langų, netalžė automobilio. Visus atsuktus kolonėlių varžtelius gražiai sudėjo ant galinės palangės, kruopščiai buvo padėtas ir galinis stiklas. Taigi tuomet praradau tik brangų daiktą, bet automobilis nebuvo subjaurotas.
– Ar buvo pavogę ir automobilių?
– Kaune buvo pavogę net tris mano automobilius – „Mercedes-Benz“, BMW ir „Nissan Patrol“ visureigį. Pastarąjį suradome, o kitų dviejų – ne. Puskvailiai iš Vilijampolės pasiūlė išsipirkti vieną automobilį, prisimenu, jiems išsakiau daug necenzūrinių žodžių, ką apie juos manau, patariau jiems kai kur nueiti ir pabrėžiau, kad vogtų daiktų neperku. Galiausiai jie man dar aiškino filtruoti kalbą. Kaip galima drįsti pavogti automobilį ir dar siūlyti jį išsipirkti?
Kai pavogė „Mercedes-Benz 240“, nuėjau į policiją Kęstučio gatvėje, o pareigūnai pusę valandos žiūrėjo į raktelius, nes nebuvo tokių matę. Nors ir parašiau pareiškimą, nežinau, ar jie apskritai ieškojo to automobilio. Tais laikais galėjai per savo kanalus susirasti pusgalvį, įkrėsti jam kaip reikiant ir atsiimti mašiną. Dabar to nepadarysi, nes tave pasodins į kalėjimą, jei suradęs savo daiktą pasiimsi. Man apskritai patinka viduramžiai, kai vyrai išeidavo kautis su kardais ir tas, kuris stipresnis, nugalėdavo.
– Ar tais laikais, kai dar žaidėte krepšinį, konkuruodavote su kitais krepšininkais automobiliais?
– Žaisdamas anų laikų „Žalgiryje“ negalėjai nusipirkti to, ką nori. Privalėjai sužaisti gerą sezoną, o tuomet duodavo paskyras. Mums niekas nieko nemokamai nedavė – suteikdavo tiktai galimybę už baisius pinigus nusipirkti mašiną. Tiesa, tuo metu daugelis žmonių neturėjo net ir tokios galimybės, o mums tą galimybę suteikdavo išimtine tvarka už nuopelnus komandai ar rinktinei.
Prisimenu, kaip A.Sabonis pirmą kartą nusipirko geltoną septintuką „Žiguli“, Valdemaras Chomičius (63 m.) važinėjo šeštuku, vėliau jis vairavo vienuoliktuką, kurį persidarė į sportiškesnį, buvo užsimovęs plačius ratus, perdarė variklį, padidino galingumą – V.Chomičius turėjo daug ralistų draugų.
Sergejus Jovaiša (67 m.) tuo metu vienintelis iš mūsų važinėjo vyšninės spalvos volga, mums tokia mašina dar buvo per brangi. Vėliau ir mes su A.Saboniu nusipirkome volgas, mano valstybiniai numeriai buvo 0010, o A.Sabonio – 0011. Kadangi autoinspekcijoje turėjome draugų, galėjome įsigyti norimus numerius.
Bet konkurencijos, kieno mašina geresnė ar blogesnė, nebuvo, tiesiog negalėjome net svajoti apie dar geresnius automobilius, užsienietiškų iki 1990-ųjų apskritai nebuvo. Žinau, kad iš krepšininkų Robertas Javtokas (42 m.) labai mėgsta automobilius. Kai rinktinėje dirbau Ramūno Butauto (58 m.) asistentu, matydavau, kaip krepšininkai varto žurnalus apie automobilius, skaičiuoja, kiek viename ar kitame yra cilindrų, kilovatų, kokie varikliai. Vienas pirkdavo naujausią „Mercedes-Benz“, kitas – „Bugatti“.
O aš net pusės funkcijų dabartiniame savo „Lexus“ nežinau, čia mygtukų yra visokiausių, bet man jų net nereikia – šiuo atžvilgiu esu senamadiškas, naujovių neieškau. Man svarbiausia, kad automobilis gerai važiuoja, veikia posūkiai, o ko daugiau reikia? Kiti, norėdami įsigyti naujausią telefoną, dabar visą naktį stovi prie parduotuvės, bet tai – ne man. Jaunimėlis dabar kitoks.
– O kaip dėl vis populiarėjančių elektromobilių – ar jums tokie automobiliai patinka?
– Seku naujienas, bet tokio automobilio artimiausiu metu pirkti neketinu. Matau, kas vyksta su elektros kainomis, bus apmokestintos iki šiol nemokamos buvusios įkrovimo stotelės, tai kam pirkti gerokai brangesnį automobilį nei su vidaus degimo varikliu? Mums tauzija apie žaliąją kryptį, kuri mane domina mažiausiai, aš žiūriu, kaip išmaitinti šeimą, manau, tokių kaip aš Lietuvoje yra daugybė.
Skandinavijos valstybės dengia daugybę išlaidų, kad būtų švari atmosfera, todėl žmonės suinteresuoti pirkti elektromobilius, o pas mus jei ir buvo nemokamų įkrovimo stotelių, tuoj jų nebeliks. Atkreipkite dėmesį, kaip yra gudraujama, neva daugelis tokių vietų miestuose yra tvarkomos. Jų niekas netvarko, o tik laukia, kada galės parduoti elektrą.
Manau, kad viskas gyvenime turi vykti natūraliai, o dabar Europos Sąjunga reguliuoja mums gyvenimą.
Jei norima, kad lietuviai persėstų į elektromobilius, reikėtų nebesekti pasakų ir surasti galimybę, kad žmogus pats turėtų paskatą tai padaryti, reikėtų kompensuoti išlaidas elektrai ir pan. Tokiu atveju pirkčiau elektromobilį. Valdžia kažką taip pat turi aukoti.
– Ar dirbdamas kaimyninėse šalyse grįždavote automobiliu į Lietuvą?
– Kai gyvenau Rygoje ir treniravau VEF, vairavau „Hyundai Sonata“ – tai buvo puiki mašina, duota tiesiai iš automobilių salono. Iš Rygos beveik po kiekvienų rungtynių parvažiuodavau namo – 225 km yra nieko verti. Tiesa, tuo metu, kai ten dirbau, „Via Baltica“ kelias dar buvo normalus, o dabar jį subjaurojo į Panevėžio–Kėdainių pusę, nes pridėjo kažkokių nereikalingų kuoliukų. Gal jie neturi kur dėti pinigų?
Paskui vilkiką 50 kilometrų per valandą greičiu tenka važiuoti ilgiausius atstumus, nes draudžiama lenkti. Tai pats prasčiausias mano matytas kelias Europoje. Ką blogiausio Lietuva galėjo padaryti – nutiesti tokį kelią. Džiugu, kad kelias į Marijampolę jau tikrai geras, bet Kėdainių–Panevėžio link jis yra siaubingas.
Kai treniravau Vroclavo „ASCO Sląsk“ Lenkijoje, po rungtynių šeštadieniais grįždavau į Kauną, nes mano mama sirgo, 8 mėnesius gulėjo ligoninėje ir aš „Audi Allroad“ grįždavau tuos 950 km savaitgaliais po rungtynių, atgal važiuodavau pirmadieniais į vakarinę treniruotę. Visos šios kelionės metu sustodavau tik įsipilti benzino.
– Ar esate kada nors pavėlavęs į treniruotę ar rungtynes?
– Nesu pavėlavęs į jokią treniruotę ar rungtynes.
Apskritai į darbą žiūriu labai rimtai. Vasarą mėgstu atsipalaiduoti žvejodamas ar kepdamas šašlykus, o darbo metu 10 mėnesių iš eilės susitelkiu tik į darbą.
– Koks esate vairuotojas?
– Ankstesniais laikais mes neturėjome galimybių gyventi turtingai, neturėjome privačių lėktuvų ir laivų, bet buvo daugiau draugiškumo, supratimo, pagarbos žmonėms, kurie kažką pasiekė. Net jeigu nusižengdavome Kelių eismo taisyklėms, mus, žalgiriečius, visi žinojo ir menkai pažeidus taisykles nebausdavo.
Kadangi milicininkai tuomet stabdydami automobilius švilpdavo švilpukais, mūsų, krepšininkų, prašydavo jų parvežti. Tokių švilpukų esu labai daug parvežęs ir išdalijęs, o milicininkai jais džiaugdavosi, nes tai būdavo metaliniai švilpukai iš Prancūzijos, kokių čia nelabai ir būdavo.
Be to, ir valstybinės autoinspekcijos milicininkai stovėdavo ties kiekviena kryžkele, o dabar daugiau pažeidimų fiksuojama matuokliais. Žinoma, ir automobilių dabar gerokai padaugėjo, gatvės jų pilnos dieną ir naktį.
– Ar esate turėjęs avarijų?
– Nesu sukėlęs jokių avarijų, o vairuoju jau daug metų – gal 40. Gal tik kadaise į mano volgą kažkas buvo įvažiavęs, bet apskritai laikausi Kelių eismo taisyklių. Žinoma, mane kartais juokina greičio ribojimai mieste, manau, kad tai dabartinės neturinčios ką veikti kartos, įstatymų leidėjų, išsidirbinėjimai.
Įsivaizduokite, Europos Sąjungos biurokratai buvo susigalvoję apriboti greitį Vokietijoje. Ten daug kur greitis neribojamas, tik pavojinguose ruožuose nustatomas. Tada sukilo visi – „Porsche“, „Bugatti“, „Ferrari“, akcentuodami, kad neverta pirkti greitų mašinų. Galiausiai Europos Sąjungos biurokratai atsipeikėjo ir greičio neapribojo.
Aš manau, kad reikia koncentruotis ne į greičio mažinimą, bet į kelių plėtimą, gerinimą. Juk juokinga po miestą brūžintis 30 kilometrų per valandą greičiu. Tai – ne mano charakteriui.
– Ir sostinėje, ir kituose šalies miestuose kelius pradėjo siaurinti, o ne platinti. Jus tai siutina?
– Kadaise, kai treniravau Vilniaus „Lietuvos rytą“, mane vis pašiepdavo, nes aš – kaunietis. Kandžiai juokaudavo, kad reikia griauti Kauną ir statyti miestą. Dabar aš galėčiau pasakyti, kad tikrai reikėtų griauti pusę Vilniaus ir statyti miestą, nes kokią kryptį dabar pasirinko Vilnius, išvis nesuprantu.
Pasaulio miestai žiūri, kaip tiesti dvigubus ar trigubus kelius, jau nekalbu apie Japoniją, kur stovi ir penkių aukštų tiltai, o Vilniuje keliai yra siaurinami. Manau, kad mes ne modernėjame, o grįžtame į vežimų ir arklių amžių, kai išėjęs iš knaipės griūvi į vežimą ant šieno ir, paraginęs arklį, grįžti namo.
