– Mere, ar dažniau vairuojate pati, ar esate vežiojama asmeninio vairuotojo?
– Vairuoju pati ir vairuotojo neturiu turbūt jau kokį pusmetį. Anksčiau buvo priskirtas vairuotojas, o dabar daug kas nustemba, kai į susitikimus važiuoju pati. Man taip atrodo ir greičiau, ir paprasčiau. Toks mano gyvenimo tempas – su manimi dažnai keliauja viena iš patarėjų, kuri padeda dirbti, atsako į laiškus. Be to, kai vairuoju, labiau susikaupiu, man taip geriau dėliojasi mintys.
Tiesa, turiu didelę bėdą, dėl kurios visai nesididžiuoju, – ant spidometro priklijuotas toks ryškus lapukas, kad laikyčiausi greičio ribojimų, mat dažnai, to visai nenorėdama, esu linkusi viršyti greitį. Dėl to gaunu pylos ir nuo vyro, ir nuo kolegų, ir nuo policijos.
– Vis dėlto būdama merė gerai žinote, kur jūsų krašte stovi greičio matuokliai.
– Ne visai taip. Esu ne kartą gavusi baudų, kai nežinojau, kad ten stovi greičio matuoklis. Pastarąjį kartą buvo išrašyta graži baudelė už tai, kad skubėjau į bažnyčią, mat buvo atvykęs vyskupas. Kunigas man paskambino ir pranešė, kad vyskupas jau atvykęs, turiu pasirodyti anksčiau. Taigi paspaudi greičio paminą ir, žiūrėk, tave jau fotografuoja trikojis greičio matuoklis. Tenka labiau save auklėti.
Vis dėlto džiaugiamės Širvintose turėdami tvarkingus pareigūnus, kuriuos kiti gerbia. Štai turime pareigūną, kurį visi vadina Siaubu, mat jis labai gerai visus auklėja. Jam nėra autoritetų, sąžiningai atlieka savo darbą.
Kartą dukra atvyko į Širvintas ir važiuodama kalbėjo telefonu. Ją sustabdė ir nubaudė. Dukra man guodėsi dėl baudos, o aš jos pasiteiravau: „Dukrele, pareigūnas mato, kad automobilis užrašytas mano vardu. Nejau norėjai, jog dėl to tavęs nebaustų? Taisyklės galioja visiems vienodai.“
Dabar dukra važinėja su laisvų rankų įranga – taip kartais tenka auklėti jaunimą.
– Ar pati kovojate su Kelių eismo taisyklių pažeidėjais mieste?
– Mane labiausiai erzina tie, kurie negalvoja apie kitus. Pavyzdžiui, važiuoji autostrada, greitis – 110 arba 130 kilometrų per valandą. Tačiau būna tokių, kurie važiuoja 90 kilometrų per valandą greičiu antrąja eismo juosta, kai pirmoji yra laisva. Galbūt jie antroje juostoje jaučiasi saugiau, bet taip trukdo kitiems.
– Kokį automobilį šiuo metu vairuojate ir kokių gyvenime apskritai esate turėjusi?
– Šiuo metu vairuoju „Škoda Kodiaq“, o turėjau visokių. Vairavau „Audi 80“, jaunystėje, kai su vyru buvome versle, norėjosi turėti „Mercedes-Benz“, o mėgstamiausia mašina, kuria važinėjau ilgiausiai, buvo „BMW X5“.
Yra tekę vairuoti ir sunkiasvorę techniką – ugniagesių automobilį, traktorių.
– Kokia padėtis jūsų krašte su elektromobiliais, ar jų jau pastebimai daugiau?
– Šiuo metu esame įsirengę elektromobilių įkrovos stoteles prie socialinių paslaugų centro, taip pat labai seniai, kai dar nebuvo tokia stipri mada, įrengėme įkrovos stotelę prie kultūros centro. Savivaldybės automobilių parke elektromobilių dar neturime. Svarstėme, tačiau šios idėjos dar neįgyvendinome.
Prieš porą metų nupirkome keletą elektrinių paspirtukų. Mūsų miestas nedidelis, tad darbuotojai gali greitai nulėkti, mat kol užkuri automobilio variklį ir išsuki iš kiemo, sugaišti daugiau laiko. Elektromobiliai – gražu, madinga, bet viskas turi būti laiku ir racionaliai apskaičiuota.
– Kas dažniau prie vairo sėda ilgų kelionių metu – jūs ar vyras Jonas?
– Aišku, aš. Tokią praktiką taikome nuo seno, mano Jonas turbūt niekada nėra pažeidęs Kelių eismo taisyklių. Jei greitis 50 kilometrų per valandą, jis tokiu greičiu ir važiuos. Kartais raginu jį paspausti tuščiame kelyje, kartais galvoju, kad aš greičiau kur nors nuvažiuosiu.
O dabar jau įpratome, kad į pajūrį ar kokį susitikimą vairuoju aš. Jonas mane lėtina, o aš jį skubinu. Matyt, todėl kartu ir gyvename jau 25 metus, nes jei abu būtume labai greiti, gal būtų ne visai gerai.
– O kas prižiūri turimus automobilius?
– Kas šeimoje turi laiko, tas ir prižiūri. Kartais metame burtus, kas važiuos pakeisti padangų. Tiesa, Jonas kruopščiai prižiūri automobilius, visuomet nusiplauna, išsivalo. Juk gimęs po Mergelės ženklu, o šie žmonės labai tvarkingi.
– Ką veikiate ilgų kelionių metu?
– Dažnai dėliojuosi darbotvarkę. Negaliu daug svajoti ir žiūrėti į paukščiukus ar briedžius gamtoje. Į darbą atvykstu prieš tai apvažiuodama rajoną, ir taip jau aštuonerius metus. Tikrai nesu iš tų, kuri pirmiausia prie kavos puodelio pasėdi ir galvoja, ką per dieną dirbs.
Man viskas turi būti čia ir dabar, greitai. Jei kas nors vyksta ne pagal planą, mane tai erzina.
– Ar dažnai keliaujant po rajoną tenka skaičiuoti duobes ir vėliau darbuotojams pirštu baksnoti – štai netvarkomos?
– Jau aišku, kur yra tos duobės, viskas suskaičiuota, būna skelbiamas konkursas ir lopomas kelias.
Mes ilgai lopėme tas gatves, bet pastaruosius dvejus metus taikome praktiką nugremžti seną asfaltą ir pakloti plonesnį naują sluoksnį. Taip išleidžiama panaši pinigų suma, o rezultatas geresnis.
Mūsų kraštuose ne visi keliai asfaltuoti, bet tuos, kiek priklauso savivaldybei, stengiamės asfaltuoti ir stipriai pasistūmėjome – man dirbant mere jau išasfaltuota apie 70 kelių.
Bet yra daug regioninių žvyrkelių. Žmonės neatskiria, kam priklauso kelias, ir klausia, kada savivaldybė jiems paklos asfaltą. O ką merė gali išasfaltuoti, jei Lietuvos automobilių kelių direkcija pasidariusi grafikus 20 metų į priekį? Jie stato matuoklius, skaičiuoja, kiek keliu pravažiuojama, ir nemato tikslo jų asfaltuoti. Nors būna, kad prašome prašome ir išprašome gyventojams pakloti asfaltą.
– Kaip palygintumėte eismo tvarką Širvintose ir Vilniuje?
– Be abejo, yra nemažai skirtumų. Širvintose nėra eismo spūsčių, visai kitas gyvenimas, mes negalime lygintis su Vilniumi. Tos spūstys mane varo iš proto, turbūt ir daugelį kitų vairuotojų.
Žinote, kas sostinėje mane erzina labiausiai? Valakampių tiltas, kuriame vairuotojams liko vos dvi eismo juostos. Taip yra dėl to, kad tiltas yra avarinės būklės. Įsivaizduokite – meras Remigijus Šimašius meta didžiulius pinigus medžiams ir krūmams, medžio drožlėms, o tiltas yra tokios būklės. Kai rytais ten suvažiuoja žmonės iš Švenčionių, Nemenčinės, Pabradės, vyksta kažkas baisaus. Manau, kad pinigai skiriami ne tam, kam derėtų.
– O kokie maršrutai Lietuvoje jums maloniausi?
– Labai mėgstu važiuoti maršrutu iš Širvintų pro Musninkus į Čiobiškį. Ten nepalakstysi, nes kelias vingiuotas, daug posūkių, kalnelių, miškai. Miela nuvažiuoti ir pas gimines į Molėtus, prie ežerų. Autostradoje – ne taip įdomu, galima užrišti man akis ir vis tiek nuvažiuočiau į tikslą, viskas pažįstama.
– Kokių nuotykių kelyje esate turėjusi?
– Mano didžiausias nuotykis, kai prieš bemaž dešimtmetį dalyvavau 1000 kilometrų lenktynėse. Nežinau, kaip pasidaviau šiai avantiūrai, nors vairuoti man tikrai patinka. Viena komanda pakvietė važiuoti kartu, ir sutikau.
Tuomet dar nebuvau merė, o mėnesį kiekvieną dieną važiuodavau į Nemuno žiedą treniruotis. Visą laiką sąžiningai ir kruopščiai ruošiausi. Buvo liūdna, kai lenktynės pasibaigė.
Smagu, kad tie įgyti įgūdžiai dabar padeda ir kasdieniame eisme, juk kelyje pasitaiko įvairiausių situacijų.
Tas pasirengimas lenktynėms ir pačios varžybos buvo gera mokykla.
