– Orijau, sakoma, kad žurnalistą, kaip ir vilką, peni greitos kojos. Bet ar visur gali spėti subėgioti? Kaip nutiko, kad neturite vairuotojo pažymėjimo?
– Vairuotojo pažymėjimo išties neturiu, kažkada buvau arti jo įgijimo ribos, išsilaikiau mokyklinius egzaminus, bet taip ir nenuėjau į „Regitrą“. Prisimenu, kad man dar skambino iš vairavimo mokyklos, ragino baigti kursus, priminė, kad išlaikytas mokyklinis egzaminas galioja pusmetį, bet neprisiruošiau nuvykti iki „Regitros“.
– Kodėl?
– Priežastis ta, kad visuomet turiu po kelis darbus, kuriems teikiu pirmenybę. Dabar tektų visus kursus kartoti iš naujo. Bet, matyt, tam reikia ir noro. Noriu turėti vairuotojo pažymėjimą, bet galbūt per mažai, kad prisiruoščiau. Yra žmonių, kurie tokius reikalus susitvarko per du mėnesius, žinau, kad tai įmanoma, bet esu per daug užsikasęs darbais.
– Kiek porų batų per gyvenimą teko sunešioti?
– Labai daug vaikštau, užsienyje nueinu nuo 18 iki 30 tūkstančių žingsnių per dieną. Tai tikrai daug, ir vaikštau greitai, draugai bara, kad einu per greitai. Visi dėl to stebisi, nes nesu aukštas žmogus, bet einu greičiau nei daugelis ilgakojų. Mėgstu vaikščioti vienas su ausinukais.
– Ar turite mėgstamiausią trasą?
– Skirtingai nuo tikrų ėjikų, nemėgstu vaikščioti trasomis. Man patinka vaikščioti miestų gatvėmis Londone, Niujorke ir kitur, kur vaikšto žmonės, yra judesys. Gyvenu Naujamiestyje, o dirbu Konstitucijos prospekte, tad kartais į darbą einu pėsčiomis. Tiesa, šią vasarą dėl tokių kelionių kartais pasigailėdavau, nes labai mušdavo karštis.
– Ar gyvenimas buvo privertęs sėstis prie vairo neturint pažymėjimo?
– Turbūt vaikystėje, o suaugus – ne. Tiesa, esu vairavęs kitas transporto priemones – motorolerius, bagius, keturračius.
Buvo atvejų, kai kai kuriose šalyse melavau, kad turiu vairuotojo pažymėjimą. Pavyzdžiui, kartą vienoje mažoje saloje Meksikoje, kur nėra kito transporto – tik tokie tarsi keturračiai, maži visureigiai, manęs pasiteiravo, ar moku vairuoti, ir aš atsakiau, kad moku, nors manęs net nepasiteiravo, ar turiu vairuotojo pažymėjimą.
Latvijoje, viename mažame miestelyje, važinėjau motoroleriu, tačiau manęs irgi nepasiteiravo, ar turiu teisę vairuoti.
Juokinga, kad nors ir neturiu teisės vairuoti automobilius, bet esu padaręs Kelių eismo taisyklių nusižengimą. Kartą Palangoje važinėjau dviračiu, o jau buvo įvestas draudimas važiuoti J.Basanavičiaus gatve. Ten niekada ir nevažiuoju, bet riedėjau dviračių taku greta jūros ir teko kirsti šią gatvę.
Taigi vieną dieną, kai myniau vesti laidos pajūryje, mane sustabdė policininkai ir pranešė, kad čia negalima važiuoti, mat draudžiamas dviračių eismas. Atsakiau, kad to nežinojau, bet tai yra nesąmonė, nes važiavau dviračių taku.
Manęs paklausė, ar aš gailiuosi. Atsakiau, kad nesigailiu ir rytoj vėl važiuosiu tuo pat metu. Tuomet mane nubaudė 10 eurų bauda pranešę, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir esą reikia žinoti įstatymus.
Kitą dieną vėl pro ten važiavau. Elgiausi principingai, nes ten nebuvo žmonių, aš niekam netrukdžiau, tiesiog važiavau dviračių taku.
– Ar dar turite planų išsilaikyti egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti? Kokį automobilį tuomet pirktumėte?
– Vairuoti labai noriu, jau penkerius metus verkiu, kad man reikia vairuotojo pažymėjimo.
Patinka daug automobilių, kartais jais pasidomiu. Kai mokiausi vairuoti, man sakydavo, kad reikia pirkti prastą mašiną, kurios nebūtų gaila daužyti, bet aš manau, kad kai turėsiu galimybę vairuoti, pirksiu smagų automobilį.
Man labai patinka „Range Rover“, juose smagu sėdėti ir gali jaustis saugiai. Taip pat labai patinka mašinos, kurias vadinu žaislais, – elektromobiliai „Tesla“. Jais išties daug važinėjau, ypač Amerikoje. Štai Los Andžele, kuriame buvau, išsikvietus „Uber“ beveik visuomet atvažiuoja „Tesla“. Tai – automobiliai tarsi iš kosmoso.
Tiesa, pėstiesiems, dviratininkams ir paspirtukininkams reikia būti atidiems, kad išgirstų atvažiuojančius elektromobilius, mat jie labai tylūs. O labiausiai man nepatinka automobiliai, kuriuos vadinu vadybininkų, – tai „Volkswagen“, „Audi“ ir kt. Šias mašinas labiausiai mėgsta lietuviai, bet man jos negražios, tarsi be veido. Man dar patinka „Volvo“, „Kia“.
– Daug keliaujate po visą pasaulį, o kokioje transporto priemonėje yra tekę praleisti daugiausia laiko?
– Matyt, vis tiek automobilyje, o antroje vietoje būtų lėktuvas.
– Dabar gatvėse gausu įvairiausių transporto priemonių. Lietuviai neseniai masiškai atrado elektrinius paspirtukus, kurie daugeliui kelia ir erzelį, sumaištį. Kaip visiems eismo dalyviams sutarti?
– Manau, kad galima pasimokyti iš užsienio patirties. Man pavyzdys, kaip su tuo susitvarkė Izraelis, kuriame labai daug paspirtukų, čia veikia daug skirtingų įmonių. Keista, kad iš jų dar nepasimokė Lietuva.
Izraelyje paspirtukai turi valstybinius numerius, ir praeiviai ar kiti eismo dalyviai gali fiksuoti pažeidimus, taip nubaudžiami prasižengusieji. Kai Lietuva pradėjo kalbėti apie privalomus šalmus, maniau, kad tai sužlugdys paspirtukų verslą, tačiau Izraelyje sistema veikia taip, jog šalmą reikia padėti į dėtuvę prie vairo, vėliau viskas saugiai užrakinama.
Ir galiausiai paspirtukai čia paliekami tik tam skirtose vietose, jų – daugybė.
Taigi paspirtukai paliekami tvarkingai tam skirtose vietose, paspirtukininkai keliauja saugiai ir nekelia didelio pavojaus kitiems eismo dalyviams, nes yra kontrolė – juos lengviau nubausti, jei elgiamasi pažeidžiant taisykles.
– Kaip dažniausiai keliaujate Vilniuje?
– Keliauju skirtingai, būna, kad sėdu į autobusą, tiesa, rečiau. 2006-aisiais pradėjau važinėti taksi, o 2008-aisiais vienas taksistas paklausė, ar norėčiau turėti asmeninį vairuotoją. Atsakiau, kad labai norėčiau, bet pasijuokiau, ir tiek.
Po kurio laiko įsėdau į tą patį taksi ir vairuotojas manęs vėl pasiteiravo, kodėl jam nepaskambinau. Atsakiau, kad asmeniniams vairuotojams neturiu pinigų, o jis man paaiškino – kelionės būtų net pigesnės, nei važiuojant taksi.
Nuo to laiko iki praėjusio gruodžio važinėjau būtent su asmeniniu vairuotoju, jis dirbo pagal individualios veiklos pažymą, žinojo mano darbų grafiką, kada ir kur turiu važiuoti. Tuomet dar dirbau rytinėje radijo laidoje ir, tarkime, 7 valandą ryto man reikėdavo būti Spaudos rūmuose, 10 val. – redakcijoje, vykti į susitikimus. Ir jis mane visur vežiojo, rašydavosi į sąsiuvinį keliones, o penktadieniais su juo atsiskaitydavau.
Taip keliavau 13 metų. Tai skamba labai prabangiai, bet vairuotojas buvo paprastas žmogus, o aš – tarsi „ubagas“, turintis asmeninį vairuotoją. Man su juo keliauti būdavo išties pigiau nei taksi.
– Ar vairuotojas nuveždavo ir į kitus miestus?
– Ne, į kitus miestus keliaudavau autobusu arba su kolegomis fotografais, operatoriais. Daug keliaudamas tarpmiestiniais autobusais jau žinau, kurios kompanijos yra siaubingos ir kurios normalios. Visada su siaubu prisimenu keliones senu Palangos autobusų parko autobusu be kondicionieriaus reisu Vilnius–Palanga. Žmonės alpdavo tame autobuse ir žinojau, kad juo važiuoti negalima, geriau jau vykti iš vakaro, nei važiuoti tuo autobusu.
O šiaip man patinka kelionės į kitus miestus autobusais arba traukiniais. Įsėdęs į autobusą, jei niekas neužkalbina, pirmą kelionės valandą galiu pamiegoti, o atsikėlęs su naujomis jėgomis ir blaiviomis mintimis galiu padirbėti. Tiesa, traukinyje vietos daugiau, dažnai imu vietą prie staliuko, kad galėčiau patogiai dirbti.
– Kaip įvertintumėte taksi vairuotojų kultūrą skirtingose šalyse? Kaip šiame kontekste atrodo Lietuvoje dirbantys taksistai?
– Skiriasi skurdžių ir turtingų šalių vairuotojai. Skurdžiose šalyse beveik visur apgaudinėja – tai erzina. Gerai žinau taksistų apgaules, nuo 2006 iki 2008 metų intensyviai važinėjau taksi ir net filmuodavau, kaip mane apgaudinėja.
Visą kelią tylėdavau, o kelionės pabaigoje ištardavau: „Jūs mane vežėte nesąžiningai, viską nufilmavau, todėl dabar arba kviečiame policiją, arba tariame vienas kitam „viso gero“, ir išlipdavau nesumokėjęs nė cento. Jau buvau pagarsėjęs tarp taksi vairuotojų, kad manęs negalima apgaudinėti, o per dieną turėdavau kokias penkias keliones, žinojau visus jų triukus.
Žinojau ir įkainius, kiek už kokį atstumą turėčiau pakloti. Esu žmogus, kuris palieka arbatpinigių, tačiau tik tiems, kurie neapgaudinėja. Tos kelionės taksi automobiliais man padėjo išsiaiškinti, kaip trumpiausiu keliu pasiekti tikslą ir nepermokėti už kelionę.
