Keliones motociklu pamėgęs Aurelijus Veryga: dėl vieno įvykio žmonės iš manęs juokdavosi

2022 m. rugsėjo 1 d. 18:54
Interviu
„Žmona nerodė didelio džiaugsmo, kai pirkau motociklą. Ji iki šiol ant jo nesėda, tik vyresnioji dukra su manimi važinėjasi“, – sakė buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga (46 m.). Politikas neslėpė pamėgęs į keliones leistis ir vienas.
Daugiau nuotraukų (16)
– Aurelijau, savo paskyrose socialiniuose tinkluose skelbiate nemažai nuotraukų iš kelionių motociklu. Pastaruoju metu dažniau tenka sėstis prie motociklo ar automobilio vairo?
– Motociklą vairuoju dar tik metus, tik antrą vasarą. Turbūt viskas priklauso nuo to, kaip keliauju: jei važiuoju vienas, dažniau motociklu, o jei su šeima – automobiliu.
Mėgdavome pakeliauti ir kemperiu, tiesa, dabar tą darome rečiau.
Anksčiau daugiau keliaudavome kemperiu – su vaikais ir kitomis šeimomis išsiruošdavome į Kroatiją prie jūros, pakeliui Lenkijoje aplankydavome įdomių objektų.
Kroatijoje sustodavome ant jūros kranto, pasistatę kėdes ir išsiskleidę skėčius galėdavome praleisti savaitę. Po intensyvaus darbo norėdavosi ramybės, poilsio, tad tai būdavo geras metas.
Tokios kelionės ir šiek tiek vargina. Parvykęs namo galvodavau, kad daugiau į tokias avantiūras nebesileisiu, bet išsimiegojęs, pažiūrėjęs į nuotraukas vėl imdavau svajoti apie panašią išvyką.
– Kokį motociklą vairuojate?
– Mano motociklas – „Suzuki DL 650, V-Strom“. Tai turistinis enduro tipo motociklas, kuris iš esmės nei enduro, nei labai turistinis, toks per viduriuką. Viskas priklauso nuo padangų – aš važinėju skirtomis plentui, kartais nusuku nuo kelio į bekelę, jei nėra labai šlapia, galiu pravažiuoti.
Jei reikėtų sudėtingesniais keliais važiuoti, turėčiau pasikeisti padangas.
– Kaip apskritai kilo mintis įsigyti motociklą? Jaunystės svajonė?
– Jaunystėje motociklo neturėjau, bet turėjo kaimynai, o man, vaikui, taip pat norėjosi.
Bet negaliu pasakyti, kad tai buvo didelė vaikystės svajonė. Prieš gerus porą metų mane vienas kurso draugas pradėjo įkalbinėti įsigyti motociklą, mat jis pats taip keliauja, rodė kelionių nuotraukas.
Prieš tai motociklo net nebuvau vairavęs – tik kartu su draugais važinėjęs, buvau išbandęs tik mopedą. Taigi prieš daugiau nei metus sėdau ant motociklo ir pradėjau važinėti.
– Kaip į motociklo pirkimą reagavo jūsų žmona, kiti šeimos nariai?
– Nebuvo didelio entuziazmo, žmona iki šiol juo su manimi nevažiuoja – nedrįsta ant jo lipti. Vyresnioji dukra sėda, o mano sesuo išsilaikė egzaminus ir įgijo motociklo vairuotojo pažymėjimą, taigi kartu su ja prasukame ratuką po Kauną.
Be to, yra draugų kompanija, su kuria kartu galima važiuoti. Kita vertus, motociklu smagu keliauti ir vienam, aš mėgstu fotografuoti, dažnai kur nors sustoti, leistis į brūzgynus, o toks važiavimas ne visiems tinka. Man tai yra proga pabūti vienam.
– Vis dėlto tai pareikalauja ir nemažai papildomų finansų. Ar daug savo atlyginimo atseikėjate motociklui ir reikiamai įrangai?
– Viskas priklauso nuo požiūrio ir ko nori. Mano motociklas senas, pagamintas 2005 metais, nusipirkau jį labai nebrangiai. Apranga kainuoja nemažai, reikia investuoti į ją, šalmą, pirštines, kad važiuotum saugiai. Bet juk to nereikia keisti kas mėnesį.
Gali mokėti už gamintojo pavadinimą, bet gali paieškoti ir kas taip pat patikima, bet kainuoja mažiau. Tik šalmą pirkau tokį, kuris nepalieka jokių abejonių. Žinoma, kai kurie motociklai kainuoja net brangiau nei automobiliai, bet aš neturiu noro pasirodyti, mano tikslas – tik pasivažinėti.
Koks skirtumas, koks motociklas, svarbu, kad būtų patikimas, o maniškis kol kas nenuvylė. Kartais pasvajoju ir apie naujesnį, bet viskam savas laikas.
– Kiek kilometrų jau pavyko įveikti motociklu?
– Apie 6 tūkstančius – praėjusią vasarą nuvažiavau apie 4 tūkstančius kilometrų ir šią nuvažiuota ne mažiau nei pora tūkstančių, gal kiek daugiau.
– Koks mėgstamiausias jūsų ratukas Kaune, kituose miestuose?
– Yra daug vietų, keliukų, kuriais prasuku. Vienas motociklininkų pamėgtų kelių yra palei Nemuną pajūrio link. Mėgstu pravažiuoti ir pro Ruklą Elektrėnų link, taip pat nuvažiuoti iki Ukmergės. Kai trūksta laiko, smagu pasivažinėti ir Kaune, išgerti arbatos jachtklube, aplankyti Kauno fortus. Vis dėlto smagiau važinėti ne po miestą, nes čia tenka dažnai sustoti, yra daug sankryžų. Motociklu smagiau važiuoti nestabdant.
– Kokį tolimiausią tašką pasiekėte motociklu?
– Iš Lietuvos motociklu kol kas neišvažiavau, tačiau ateityje planuoju. Būna, važinėju visą dieną. Štai pastaroji kelionė motociklu truko 8 valandas. Neskaičiavau, kiek nuvažiavau kilometrų, bet grįžęs namo supratau, kad jau gana, norėjosi nulipti – pavargsta ir kojos, ir užpakalis. Juk ir automobiliu ilgai keliaudamas pavargsti.
– Ar daug žmonių reakcijos sulaukiate, kai važinėjate motociklu po Lietuvą? Gal jums, politikui, išdėsto kokius nors savo lūkesčius, pastabas?
– Žinoma, tenka pabendrauti su žmonėmis, bet važiuojantį motociklu su apranga ir užsidėjusį šalmą kaip tik mažai kas atpažįsta, nebent iš motociklo, kuris yra pakankamai išskirtinis, numargintas kamufliažu. Vis dėlto keliavimas motociklu yra būdas pasislėpti, įgyti privatumo – juk neaišku, kas slepiasi po šalmu.
Daugiau bendraujame, kai keliaujame kartu su šauliais, turime motošaulių būrį Kaune, leidomės į turnė per Lietuvą, pristatėme Šaulių sąjungą, bendravome su žmonėmis, rinkome aukas ukrainiečiams, o vėliau pirkome kovinį motociklą, kurį išsiuntėme į frontą.
– Kas visuomet yra jūsų motociklo daiktadėžėje?
– Ginklo tikrai nesivežioju, juo labiau kad jo negalima palikti nei automobilyje, nei motocikle, yra labai griežta tvarka. Gali vežtis ginklą, bet tuomet reikia vado įsakymo, užrašyti ginklo numerį. Lietuvoje ir nėra reikalo vežiotis ginklo savigynai, tiesą pasakius, čia nėra nuo ko gintis.
Mano motociklo daiktadėžėje yra būtini dalykai: vaistinėlė, tepalas grandinei, apranga nuo lietaus, ryškios šviesą atspindinčios petnešos, tvirtinimo dalys. Tokie paprasti daiktai.
Automobilyje yra gesintuvas, vaistinėlė, komplektas įrankių, kurių reikia suremontuoti ar pakeisti padangą. Mėgstu, kad automobilis būtų švarus ir tuščias, man patinka jame jaustis kaip namie, o ne garaže.
Svarbu, kad galėčiau švariais drabužiais atsisėsti į automobilį. Kitiems tai kelia įtampą, įsėdę jaudinasi, kad išteplios sėdynes, bet aš mėgstu kruopščiai išsivalyti automobilį, įsijungti mėgstamą muziką ir jaustis kaip namie.
– Kokį automobilį vairuojate?
– „Nissan Qashqai“, o prieš tai esu labai įvairių automobilių vairavęs: „Volvo“, „Chrysler“, „Toyota“, „Volkswagen“, „Opel“. Gal tiktai prancūziškų nesu turėjęs.
Anksčiau automobiliai buvo perkami naudoti, tik dabartinį „Nissan“ įsigijau naują. Kai perki nenaują automobilį, labai domiesi, kokios jo charakteristikos, kaip vertina meistrai ir vairuotojai. Dėl šios priežasties daug laiko praleidau skaitydamas apie automobilius, koks jų saugumas, patikimumas.
Anksčiau nevengdavau ir pats prikišti prie automobilio rankų, suprantamus dalykus susitvarkyti, juk anuomet tai padaryti būdavo ne taip sudėtinga, niekas keisti tepalų, žvakių, stabdžių trinkelių į autoservisą nevažiuodavo – viską atlikdavo patys. Dabar viskas pasikeitė ir važiuojame į autoservisą.
– Taigi buvęs Lietuvos sveikatos apsaugos ministras stropiai rūpinasi technikos būkle?
– Taip, daugeliui vairuotojų nepatinka pašaliniai garsai automobilyje, o man jie ypač nepatinka.
Jei kas negerai – nieko nelaukiu ir važiuoju į autoservisą, aiškinuosi, kas yra. Mano automobilis turi būti tvarkingas.
– Kai buvote ministras, jus neretai vežiodavo vairuotojas. Ar norėdavosi pačiam sėsti prie vairo?
– Ir taip, ir ne. Kai pradėjau dirbti ministerijoje, prisitaikiau prie ten esančios darbo tvarkos ir tradicijų. Iš pradžių vežiojo vairuotojas, o vėliau pradėjau galvoti, ar tai efektyvu, mat po savaitgalių mane reikėdavo pasiimti iš Kauno, vairuotojas turėdavo anksti keltis, važinėti kartu visą dieną.
Supratau, kad tai yra didžiulis krūvis, todėl greitai pats persėdau prie vairo. Žinoma, kai reikėdavo kur nors skubėti, mieste vežiodavo vairuotojas, bet stengdavausi važinėti pats savo arba tarnybine mašina.
– Kaip politiką žmonės jus jau pažįsta, o koks esate kelyje?
– Aš labai ramus vairuotojas, sunku mane kelyje išprovokuoti, žinoma, būna visko, juk visi kartais pavargstame, dėl ko nors susinerviname. Iš manęs žmonės net juokdavosi dėl vieno įvykio.
Buvo tokia įdomi istorija, kai įsėdus į automobilį kompiuteris pranešė, kiek kilometrų su pilnu degalų baku gali nuvažiuoti. Nuvažiavus iš Vilniaus į Kauną ir grįžus atgal kompiuteris parodė, kad galiu nuvažiuoti net daugiau, nei buvo iki tol. Tai reiškia, kad mano vairavimo stilius labai ramus. Aš nespaudžiu, nelaužau automobilio, greitis man nepatinka, nes tuomet jaučiuosi blogai ir nebegaliu džiaugtis gyvenimu.
– Kur smagiau mėgautis kelionėmis – Vilniuje ar Kaune?
– Dabar nebegalėčiau pasakyti, kad jaučiu kokį nors skirtumą. Viskas labai pasikeitę nuo nepriklausomybės pradžios, kai tekdavo pabūti Vilniuje ir matydavau, koks tuo metu būdavo eismas – tai keldavo siaubą, vairuotojai nerodydavo posūkių, mikroautobusai stodavo bet kur ir bet kada, važiuodavai nuolat įsitempęs.
O dabar eismas prognozuojamas, gerokai mažiau kelių chuliganų, o kiti vairuotojai jiems tapo nepakantūs. Anksčiau prabangių automobilių vairuotojai tarsi nematydavo paprastesnių mašinų, nesiskaitydavo, neva visi turėdavo turtingesnių vairuotojų saugotis, o dabar tos baimės nebeliko, visi jaučiasi lygiaverčiais eismo dalyviais, atsirado gerokai daugiau eismo kultūros.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.