Unikalų garvežį išardė, o sudėti nebėra kam

Tokie garvežiai Lietuvoje kursavo praėjusio šimtmečio pradžioje, jie dominavo nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio. Vėliau juos pakeitė dyzeliniai ir elektriniai lokomotyvai.

Aukštaitijos istorijos dalimi laikomas autentiškas garvežys Panevėžyje pradėjo kursuoti 1899 metų rudenį.

Nebenaudojamas garvežys kurį laiką puošė Panevėžio geležinkelio stoties prieigas, o dabar stovi siauruko depo dirbtuvėse.

Nuo praėjusių metų liepos „Aukštaitijos siaurukui“ vadovauti ėmęs vilnietis, socialinių mokslų daktaras Darius Liutikas užsimojo istorinę vertybę prikelti naujam gyvenimui ir vėl išleisti į reisą.

Dėl autentiško garvežio atgaivinimo jau nuo pavasario imtasi žygių. Socialiniuose tinkluose buvo pasirodęs skelbimas, kviečiantis ir panevėžiečius pagelbėti atkuriant istorinį transportą.

Garvežio „sveikatą“ jau patikrino iš Estijos atvykęs ekspertas. Įvertino būklę, surašė išvadas ir nurodė, ką pirmiausia būtina padaryti.

Vykstam į depo dirbtuves. Ekskursiją po traukinių „ligoninę“ mums veda įstaigos techniniais reikalais besirūpinantis infrastruktūros skyriaus vadovas Vytautas Žekonis.

Jis pasakoja, kad anksčiau garvežys buvo Panevėžio cukraus fabriko nuosavybė, vėliau įmonė jį padovanojo miestui. Ir dabar istorinis transportas nepriklauso „Aukštaitijos siaurukui“, tad su miesto savivaldybe sudaryta panaudos sutartis 10-čiai metų. Sutarties terminas baigsis jau greit – po dvejų metų.

„Per tą dešimtmetį garvežys ne tik nebuvo suremontuotas, atvirkščiai – dar labiau pagadintas“, – aiškina pašnekovas.

Anot jo, dabar garvežio būklė tokia, kad jis visas išardytas, dalys išnešiotos po skirtingas patalpas, meistrams atsekti, kas kur turės būti prisukta, bus labai sudėtinga.

Prieš patekdama į dirbtuves istorinė vertybė, kol priešais geležinkelio stotį stovėjo kaip eksponatas, buvo savotiškai atnaujinta – tiesiog nutepta juodais dažais, kad gražiau atrodytų.

Nežinodamas, kad prieš akis matai tą patį garvežį, nė neįtartum, kas tai per transportas: visos dengiančios skardos nuimtos, matyti sidabriškos spalvos plieninis korpusas.

V.Žekonis pasakoja, kad garvežio apdaila nuimta ir daug dalių nusukta, o kai kas tiesiog nupjauta ne dabar, o prieš kelerius metus.

Jis mus vedžioja po įvairias depo patalpas ir rodo pasieniuose ant medinių padėklų riogsančias geležų krūvas, esą tai garvežio dalys.

Anot jo, ankstesni siauruko vadovai galbūt turėjo tikslą garvežį suremontuoti, bandė tai daryti, bet nesėkmingai.

„Toks vaizdas, kad be supratimo daryta, tik nudažyta iš išorės. Lėšos veltui iššvaistytos. Ieškojom remonto aktų, pasirodo, jie net tinkamai nepasirašyti, parašas tik siauruko atstovų, o antros šalies – nėra“, – skėsčioja rankom dabartinis darbuotojas.

Iš to aišku, kad nemokšiškai garvežį remontavusiųjų net nesurasi, parašų nėra, tai kaip vėjas laukuose.

Pasak V.Žekonio, šį pavasarį pradėta ieškoti specialistų, išmanančių apie garinius garvežius ir galinčių imtis remonto. Jų dairytasi ir Lietuvoje, ir Europoje.

Iki dabar veikiantys gariniai garvežiai suskaičiuojami ant pirštų, dauguma išlikusio tokio transporto jau tik muziejiniai eksponatai.

Vis dėlto „google“ paieška išmetė vaizdo medžiagą su įrašais iš istorinių garvežių remonto dirbtuvių.

Atrodė, kad arčiausiai bus lenkų specialistai, bet susisiekus su jais paaiškėjo, kad firmos, teikusios tokios rūšies paslaugas, jau bankrutavusios.

„Šiuo metu susirašinėjam su vokiečiais. Štai ką tik direktoriui atėjo laiškas, žiūrėsim, ar kas atsišauks“, – savo V.Žekonis.

Jo žiniomis, po kursuojantį ir turistus vežiojantį garinį garvežį turi latviai ir estai.

Taigi pavasarį pavyko prisikviesti inžinierių ekspertą, garinių garvežių žinovą iš Estijos Timo Klaus. Jis atliko senovinio garvežio KP4–708 ekspertizę.

Apžiūrim pagrindinę garvežio širdį – garą gaminantį boilerį. Tai toji plieninė, sidabru žvilganti dalis.

Jo būklė prasta, boileris kiauras, pro kai kurias vietas bėga vanduo.

V.Žekonis aiškina, kad boileris dar ir nemokšiškai pagadintas, nupjauti tam tikras vidaus konstrukcijas laikę strypai ir tos vietos užvirintos, o to jokiu būdu buvę nevalia daryti. Tai patvirtino estas ekspertas.

Po kruopščios garvežio apžiūros T.Klaus nustatė, kad trūksta apie 10 procentų detalių. Kur jos, neaišku. Gal nusimėtė, gal kur prašapo.

Kai kur nupjauti varžtai, tokius teks iš naujo gaminti, pritaikyti.

„Jei garvežys nebūtų išardytas, remontuoti būtų daug paprasčiau. Nuėmei detalę, sutvarkei ir prisukai atgal. O dabar po visą depą teks ieškoti, kas kur guli, tada pritaikyti. Dar tenderis (rezervuaras) perdirbtas“, – pašnekovas vardija problemas.

Nustatęs trūkumus ekspertas surašė rekomendacijas, ką reikėtų padaryti prieš pradedant garvežio remontą. Pirmiausia nurodė išbandyti katilo sandarumą. Pagal standartus katilas turėtų atlaikyti 13 barų slėgį.

Dar nurodė išmatuoti ir boilerio sieneles, jų storis turėtų būti ne mažesnis kaip 13–14 milimetrų.

„Tuos darbus jau padarėme. Katilas neatlaikė nė 6 barų. Sienelių storis irgi kelia problemų, kurios surūdijusios ir uždažytos, tos ties riba. Dar reikia ekspertų nuomonės, ar galima eksploatuoti, čia juk slėginis indas, gali sprogti“, – sako V.Žekonis.

Dėl garvežio remonto jau vestos derybos net su trimis panevėžiečių įmonėmis. Jos buvo pačios pasisiūliusios, o vėliau persigalvojo ir atsisakė. Esą tokie darbai būtų per daug rizikingi, jie dirba su naujomis technologijomis, o ne su garu, garą valdyti sudėtinga, visai kitos technologijos.

„Siaurukas – kultūros paveldas. Prestižo reikalas turėti turistus gabenantį unikalų garinį garvežį, išlaikyti tradicijas“, – sako V.Žekonis, bet skėsčioja rankomis.

Anot jo, dėl garvežio remonto buvo bandoma kalbėtis su latviais. Ventspilyje turistus vežiojanti seniena pūškuoja dar siauresne – tik 600 mm vėže. Deja, latviai remontuoti nesiima.

Dabar ieškoma ryšių su garines sistemas išmanančiais estų auksarankiais.

Pasak pašnekovo, nors mūsų šalyje neatsiranda garvežio remonto galinčių imtis meistrų, bet atsirado panevėžiečių entuziastų, pasisiūliusių į talką prikeliant istorinę senieną.

„Paskambino vienas architektas ir siūlėsi padėti, sakė galintis daryti bet ką, pavyzdžiui, šveisti rūdis. Paaiškino, kad prieš kelerius metus, kai garvežys buvo ardomas, jis irgi čia savanoriavo“, – V.Žekonis pasidžiaugė bent jau tuo.