– Daliau, ką dažniau tenka vairuoti – savo ar tarnybinį automobilį?
– Šiuo metu kur kas dažniau vairuoju asmeninį automobilį. Be to, vairuoju daug ramiau, nes daugybę metų prisivažinėjau tarnybiniu automobiliu.
Atliekant pareigas teko nemažai juo palakstyti, patekti į tam tikras stresines situacijas, o tai dabar verčia vairuoti atsakingai, lėtai ir be jokių ekstremalumų.
– Kokių automobilių esate turėjęs?
– Niekada neturėjau BMW. Ta markė manęs niekuomet netraukė, nebent kelionėms į kaimą nusipirkčiau kokį nors šios markės visureigį. Savo vairuotojo karjerą pradėjau vairuodamas 2 litrų benzininę „Audi 100“, vadinamąją silkę. Prisimenu, kad šiame automobilyje buvo labai nebloga aparatūra, ta mašina man buvo labai brangi. Kadangi garsiai pasileisdavau muziką, nesupratau, kada susidėvėjo stabdžių trinkelės.
Iš viso turėjau keturias „Audi“, vieną „Mercedes-Benz“, dabar važinėju dyzeliniu „Opel Insignia“. Jis tinkamas ilgoms kelionėms, bet kai perrinko variklį, supratau, kad jis perrenkamas jau ne pirmą kartą. Daug kas pataisoma, tik, žinoma, kainuoja, ir antrą kartą tokio automobilio nesirinkčiau.
– Galbūt artimiausiu metu planuojate pasikeisti?
– Norėtųsi automobilio su automatine pavarų dėže, nes tokiu važinėti mieste daug patogiau. Smagu, kad Lietuvos policijos automobilių parke dauguma jų su automatinėmis pavarų dėžėmis.
Turiu nedidelę svajonę įsigyti visureigį, bet dar tiksliai nežinau, kokio norėčiau. Tai neturi nieko bendra su vidutinio amžiaus krize ar Napoleono sindromu, bet norėčiau didesnio pravažumo automobilio, nes dažnai važiuoju į stovyklas, miškus, kaimus. Ne kartą esu įstrigęs prastame kelyje, tuomet džiaugiausi, kad žmonės turi traktorius, atbėga į pagalbą.
– Kiek kasdienėse kelionėse padeda policijoje įgyti vairavimo įgūdžiai?
– Kiekviena patirtis svarbi, net ir pirmoji avarija yra patyrimas, kad automobiliai kartais susiduria. O apmokymų tarnybos metu turėjome tikrai neblogų, ekstremalaus vairavimo metu nekokybiškais, prastesniais automobiliais atlikdavome įvairias užduotis, manevruodavome slidžiame kelyje.
Dabar tie mokymai vyksta dar geresnėse trasose, bet vis dėlto vienos kitos valandos mokymai daug ko nesuteikia, nes viską lemia nuolatinis buvimas eisme.
Ryte visi kur nors keliauja, veža vaikus į mokymo įstaigas, vėluoja į darbą, dėl spūstyse nutikusio eismo įvykio žmonės gali tapti agresyvesni, nes kažkur skuba. Per pietus žmonės taip pat kur nors skuba, mėgina susitvarkyti reikalus. Galbūt tik vakare važiavimas jau būna ramesnis. Ir galiausiai – vakarinis bei naktinis važiavimas. Skirtingu laiku važiuoja labai skirtingos vairuotojų kategorijos.
– Kuris laikas važiuoti jums pačiam yra maloniausias?
– Kalbant apie tarnybos metus, man visuomet smagiausia būdavo patruliuoti tuščiomis gatvėmis, neskubant, niekam netrukdyti ir stebėti aplinką.
– Išbandėte nemažai tarnybinių automobilių, kaip juos įvertintumėte? Ar Lietuvos policija turi patvarų automobilių parką?
– Daug kas priklauso nuo gamintojo – jie mums automobilius perleidžia naujus. Taip pat svarbu, kaip automobiliai prižiūrimi. Juk yra žmonių, kurie važinėja 20 metų senumo transporto priemonėmis ir nepasakyčiau, kad tie automobiliai prasti.
Žinoma, su tarnybiniais automobiliais turime įvairių situacijų, išbandymų, dažnai greičio paminą tenka nuspausti stipriau, dažniau stabdyti, kitaip įveikti posūkius. Taigi tarnybiniai automobiliai šiek tiek eikvojami tėvynės labui, bet jei būna laiku prižiūrimi – nebyra.
– Ilgą laiką daugiausia gatvėmis važinėjo „Škoda“, „Volkswagen“ ar „Audi“ markės nežymėti policijos automobiliai. Dabar galima pastebėti ir „Renault“, BMW bei kitų. Anądien socialiniuose tinkluose žmonės stebėjosi, kai nežymėtas „Peugeot“ sustabdė „Mercedes-Benz“. Policija stengiasi labiau įsilieti į eismą ir likti nepastebėta?
– Nemanau, kad šiuos dalykus sprendžia pareigūnai, nes yra Viešųjų pirkimų įstatymas ir mes visi esame jam pavaldūs. Kai yra poreikis turėti automobilį, tuomet gamintojai, jų atstovai siūlo turimas transporto priemones pagal reikalavimus. Tas, kuris pateikia labiausiai lūkesčius atitinkantį pasiūlymą, tas ir laimi.
O tie, kurie mėgina įsiminti nežymėtus policijos automobilius, yra medžiotojai, jaučiasi kone pareigūnais, kurie stebi, kur patruliuoja tikri pareigūnai.
Bet mes juk tik atliekame savo darbą – jei važiuoji ramiai, nepiktybiškai, nechuliganiškai, koks tau skirtumas, kokiu automobiliu patruliuoja policija: „Peugeot“, autobusu, o gal iš troleibuso fiksuoja tavo pažeidimą?
– Vis dėlto yra tokių, kurie net ir po kelerių metų trikojų greičio matuoklių naudojimo nesugeba ramiai į juos žiūrėti, jiems tai didžiulis dirgiklis.
– Nemanau, kad tie matuokliai statomi ten, kur netikslinga. Yra sprendžiama, kuriose vietose noras viršyti greitį yra didesnis, o galbūt ten daugiau pėsčiųjų. Prisiminkime laikus, kai automobilį stabdydavo pareigūnas, bėgdavo per gatvę, o vėliau per keturias eismo juostas į tarnybinį automobilį vesdavosi pažeidėją, kad surašytų jam protokolą.
Su technika nepasiginčysi. Jei anksčiau kildavo noras nueiti pasiaiškinti, dabar jau aiškintis nėra ko – automatiškai atkeliauja protokolas.
Manau, labai gerai, kad turime vidutinio greičio fiksavimo ruožus, kuriuose nori nenori važiuoji tokiu greičiu, koks nurodytas. Kiti piktinasi, jei kas nors važiuoja 10 kilometrų per valandą lėčiau, nei leidžiama. Bet juk net ir tokiu greičiu važiuodamas sutaupai vieną kitą niekingą minutę, tai kam taip skubėti ir rizikuoti?
– Kaip keičiasi požiūris į pareigūnus? Jūs esate gerai atpažįstamas veidas, matyt, su jumis pažeidėjai ir kitaip bendrauja?
– Yra pilietiškų, sąmoningų, atsakingų žmonių, kurie puikiai supranta, kad pareigūnas tik atlieka savo darbą ir nėra kaltas dėl to, kad tu padarei pažeidimą. Tokių žmonių, kurie mus palaiko, yra daugybė, ir tai yra mūsų tautos stiprybė.
Bet yra ir tokių, kurie visuomet piktinsis policija, bus priešiškai nusiteikę. Jie žino, kad pažeidė įstatymą, yra kalti, bet vis tiek mano, kad pareigūnas yra menkesnis už jį. Yra visai nelinkusių bendradarbiauti, atsiprašyti, ir tai paprastai nėra socialiai nebrandūs žmonės, o einantys aukštas pareigas. Jie mano, kad yra mokesčių mokėtojai, todėl gali pareigūnams vadovauti.
– Ar jums tenka vėliau gatvėje susitikti su pažeidėjais? Gal prisimena, kad juos stabdėte?
– Prieš savaitę grįžau iš dvi savaites trukusio patruliavimo pajūryje. Kaip visuomet, norisi pažiūrėti, ar jau keičiasi laikai, žmonių požiūris į įstatymus, pažeidimus. O viskas lyg ir panašiai – vieni išlaiko vairavimo ir bendravimo kultūrą, pagarbą, kitiems į tai nusispjaut. Juk visi matome statistiką, kiek dar sulaikoma neblaivių, be vairuotojo pažymėjimo važinėjančių asmenų.
Būna, kad žmonės atpažįsta, kitą kartą smagu pabendrauti, prisiminti vieną ar kitą įvykį. Ypač vyresnės kartos žmonės pakalbina, sako: „Gyvenome su „Farų“ laidomis, atsimename.“
Atrodo, jau tiek metų prabėgo, kai filmavausi, bet atmintis gyva. Kartais tai kažkiek padeda, nes žmogus tave žino iš tam tikrų situacijų, tuomet bendravimas būna šiltesnis.
– Kaip pats vertinate tas dokumentinio, socialinio pobūdžio laidas? Vieni jas žiūrėdami juokiasi ir džiaugiasi, kad tai nutiko ne jiems, pasišaipo iš žmonių, kita vertus, tai yra visuomenės atspindys – tarp mūsų vis dar yra asmenų, turinčių baisių problemų.
– Manau, kad ta laida parodė, jog pareigūnai dirba visuomenės labui. Išties žmonėms smagu pažiūrėti ir pasidžiaugti, kad ne jiems taip nutiko. Kita vertus, tai yra švietėjiška laida, kuri parodo, kad pareigūnai budrūs, nemiega, turi priemonių ir galimybių sulaikyti pažeidėjus.
Vis dėlto patys įdomiausi kadrai būna neparodyti dėl cenzūros, apribojimų, žmogaus teisių apsaugos. Situacijų viešinimas nėra tam, kad būtų šaipomasi iš žmonių, o dėl to, kad būtų parodyta, jog mūsų visuomenė turi problemų ir pareigūnai jas sprendžia, kiek tik gali.
– Koks pats esate vairuotojas, ar teko kada gauti baudų?
– Nemeluosiu ir tuo nesididžiuoju, bet esu gavęs. Ir net gerokai nustebau, bet kartą buvo nulinė tolerancija greičio viršijimui ir teko susimokėti simbolinius euriukus. Kartais nelengva važiuoti lygiai 50 kilometrų per valandą greičiu ir nemaniau, kad važiuojant 10 kilometrų per valandą greičiau, nei leistina, tai ką nors lems, bet gavau pamokėlę.
Kartais važiuojame su vaiku ir jo draugais, o jie atsisėdę sako: „Dabar tai su tavo tėčiu pralėksime!“ Bet net mano vaikai atsako, kad važiuoju labai ramiai. Aš paprasčiausiai atsilaksčiau tarnybiniais automobiliais.
Kartais tekdavo lėkti nesvietišku greičiu, dviejų eismo juostų kelyje skrieti ir 180 kilometrų per valandą greičiu. Kai žmogui grasinama peiliu, jo gyvybei gresia pavojus, negali stovėti vietoje ir delsti reaguoti.
– Kokių įvykių iš patruliavimo laikų negalite pamiršti iki šiol?
– Prisimenu liūdną įvykį, kai patruliavome Kauno centre, pravažiavome sankryžą ir atkreipėme dėmesį, kad išjungtas šviesoforas. Srautas buvo nedidelis, pavažiavome pusę kilometro ir kaip tik gavome pranešimą, kad toje sankryžoje įvyko avarija.
Atvykę sužinojome, kad automobilis važiavo per mirksintį šviesoforo signalą. Tie žmonės buvo atvykę iš kaimelio ir manė, kad spės pravažiuoti sankryžą. Tuo metu važiavo troleibusas ir transporto priemonės susidūrė. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip žmonės išskrenda per langus...
To susidūrimo metu buvo sužaloti penki asmenys. Skaudžiausia, kad Laisvės alėjoje tie žmonės paėmė kaimyno 18-metę dukrą. Žuvo ir ji, ir pusės metų vaikutis, buvęs ant tetos rankų. Prisimenu, kaip griebiau tą vaikutį nuo asfalto, bet atvykę medikai pranešė apie jo mirtį.
Mano pirmagimei tuo metu buvo lygiai tiek pat laiko, kiek tam vaikučiui. Sunku įsivaizduoti baisesnį vaizdą, kai kelyje mėtosi buteliukai, žaisliukai, o žmonės ką tik gyveno, svajojo, kūrė ir štai, neįvertinę šviesoforo signalo, staiga neteko gyvybės.
Prisimenu, kad nuvažiavome į degalinę, nupirkome žvakučių, po to surinkome tuos žaisliukus.
Įvykių ir nutikimų būta daug ir įvairių. Štai neseniai išėjau pasivaikščioti po savo miestelį, ir pareigūno akis yra pareigūno. Kilo įtarimas, nes automobilis judėjo nebūdingu greičiu, keistai manevravo, kol sustojo ir įsijungė avarinį signalą. Pirma mintis buvo padėti žmogui, galbūt sugedo automobilis.
Artėjant prie jo pro priekines keleivio dureles išlipo visiškai girtas žmogus. Netrukus paaiškėjo, kad tai ne keleivis, o vairuotojas išlipo pro keleivio duris ir pasuko link parduotuvės. Tuo metu automobilio gale sėdėjęs pilietis sėdosi į vairuotojo kėdę, nors buvo toks pat girtas.
Priėjau, prisistačiau, atėmiau raktelius ir laukiau kolegų. Vėliau dėl šio įvykio buvau teisme – paaiškėjo, kad vyras sumušė savo žmoną, susirado draugą, kuriam norėjo pasiguosti, ir nusprendė kažkur nuvažiuoti. Taigi tų istorijų nutinka ir ne darbo metu ir negali nereaguoti, nes neblaivūs vairuotojai kartais yra baisiau negu ginklas.
