– Pauliau, ką vairuojate?
– Jau trečią „Subaru“, šįkart – „Subaru Outback“. Du ankstesni modeliai visiškai susidėvėjo, tad jau reikėjo keisti mašiną į naujesnę. Ši mašina labai patogi – bagažinė itin didelė, galiu ir sėdynes susiguldyti.
Kadangi dažnai dalyvauju sportinės žūklės varžybose, tenka vežti labai daug įrangos. Jos būna tiek daug, kad į mašiną telpu tik aš. Kai būna filmavimai, kažkaip su operatoriumi telpame dviese.
– Kokių automobilių dar yra tekę turėti?
– Pirmasis mano automobilis – „Honda Civic“. Buvau jaunas vairuotojas, tad reikėjo išmokti vairuoti mažesnį automobilį. Dabar, kai pagalvoji, tai buvo labai juokinga mašina – ir aš į ją sutilpdavau, ir dar žvejybos daiktus sudėdavau. Neįsivaizduoju, kaip tai dabar reikėtų padaryti.
– Kas svarbu renkantis automobilį užkietėjusiam žvejui?
– Manau, svarbiausia yra automobilio pravažumas. Neturėjau nė vienos mašinos, kurios viduje būtų navigacija ar elektronika. Man užtenka standartinės mašinos vidaus įrangos. Jei ko nors papildomo prireikia, visuomet galima įsidiegti. Bet, pavyzdžiui, navigacija visiškai nereikalinga, nes ji dabar yra visuose mobiliuosiuose telefonuose.
– Kiek per metus tenka nuvažiuoti kilometrų?
– Nežinau, tai daug ar mažai, bet per metus Lietuvoje tenka nuvažiuoti apie 20–25 tūkstančius kilometrų.
– Gal su turimu „Subaru“ jau pavyko pasiekti milijoną kilometrų?
– Dar ne, bet jau yra 340 tūkstančių kilometrų.
– Ar yra tekę gamtoje užklimpti, o gal turimas automobilis be vargo įveikia visas kliūtis?
– Žinoma, užklimpti gali visur, bet aš įvertinu, ar tikrai pravažiuosiu konkrečią kelio atkarpą. Per pastaruosius 25 metus esu kartą kvietęs į pagalbą traktorių, bet tai nesiskaito. Ne kartą buvau į tokius klampius kelius įvažiavęs, kad vėliau stebėjausi, kaip ši mašina gali išvažiuoti. Netikėjau, kad ji gali išvažiuoti iš pakankamai sudėtingų kelių tiek žiemą, tiek pavasarį.
– O ką vairuoti maloniau – automobilį ar, pavyzdžiui, katerį, irkluoti valtį?
– Galbūt automobilį smagiau vairuoti, ypač privažiuoti prie ežerų ar upių tuomet, kai saulė kyla ar leidžiasi, – labai romantiška tuose rūkuose. Kadangi labai daug žvejoju nuo kranto, turiu patogiai prie jo privažiuoti. Labiau mėgstu ankstyvus rytus, kai vos tik atvykus prie kranto dar būna tamsu ir po truputį pradeda kilti saulė.
– Ar tiesa, kad aštuonerius metus važinėjote be vairuotojo pažymėjimo?
– Ne, galbūt tai likęs toks klaidingas mitas apie mane, galbūt tai yra faktas apie kitą Lietuvoje gerai žinomą žmogų, nes aš pradėjau vairuoti, kai įgijau vairuotojo pažymėjimą.
Vairuoti mokiausi Palangoje, kurioje tais laikais buvo du šviesoforai, tad nebuvo sudėtinga.
– Kaip atrodo jūsų automobilio vidus – ar saloną prižiūrite skrupulingai, kad prireikus galėtume rasti reikiamus daiktus?
– Jei atvirai, mano automobilis siurblį matęs labai seniai. Dulkes nusivalau tuomet, kai pirštu braukiu per prietaisų skydelį ir lieka dryžis. Mano mašina nėra skirta važinėti į biurą ar į banką – ji tarnauja kaip labai geras pagalbininkas mano profesijoje.
– Kadangi žvejojate, be žuvies kvapo automobilyje tikriausiai neapsieinate. Ar yra koks patarimas, kaip vežti žuvį, kad to kvapo mašinoje nebūtų justi?
– Taip, išties turiu patarimą, kuris man puikiai veikia jau 20 metų: pagavai – paleisk. Tuomet yra visos garantijos, kad jokio kvapo mašinoje nebus.
Žinoma, žuvies kvapo prisigeria žūklės reikmenys, pavyzdžiui, sietai, į kuriuos susidedu žuvis, bet jiems transportuoti yra specialūs užsegami krepšiai, kuriuose sietus gali saugiai vežti namo.
– Ką nuolat tenka vežiotis automobilyje?
– Dažniausiai reples ir atsuktuvus, nes labai dažnai tenka ką nors paveržti. Mano automobilyje visuomet galima rasti lyną, kuriuo žiemos metu darbuojuosi itin dažnai.
Taip pat mašinoje visą laiką yra dujų balionėlis, virdulys, dujinė viryklė ir vanduo.
Turiu lagaminėlį, kuriame sudėta kava ir puodeliai. Juk kai pažvejoji ir užsimanai kavos, kurgi jos gausi miške? O čia – atsidarai lagaminėlį ir pasidarai.
– Kam gyvenime esate išleidęs daugiau pinigų – automobiliams ar žvejybos reikmenims?
– Tikrai žvejybos reikmenims. Dabartinė mano mašina pagaminta 2008 metais, galiu pasakyti, kad jai išleidžiu labai mažai, – kai kokia guma atšoka ar panašiai. Gal ir smagu būtų nauju automobiliu važinėti, bet kas iš to? Po pusės metų nauja būtų tokia pat kaip sena – šonai nubraižyti, buferiai nudaužyti, nes daugiausia važinėju miško keliukais. Tad nematau tikslo turėti naują automobilį – svarbiausia, kad ši važiuoja, ir man gerai.
– Dabar vairuojamas automobilis varomas benzinu? Ar pakilus degalų kainoms stipriai išaugo išlaidos žvejybai?
– Taip, benzinu. Turiu draugų, kurie dalyvauja „Subaru“ organizuojamose varžybose, tai jie man ir sako: „Pauliau, dujos yra skirtos blynams kepti.“
Jei nori, kad variklis ilgai netarnautų, galima į automobilį įmontuoti dujinę įrangą. Tačiau, kol įperku, piluosi benziną, nors dabar jau skauda. Jaučiu, kad kelionės brangsta, bet dabar stengiuosi mažinti atstumus, bandau apsižvalgyti aplinkui ir toli nekeliauti.
– Ar įsivaizduojate save vairuojantį elektromobilį ar hibridą? Tiesa, išsikrovus baterijai miške vargu ar rasite kur įkrauti.
– Aš manau, kad kol kas tikrai ne, nors ir labai norėčiau, nes vis tiek stengiuosi sutarti su gamta, bet neturiu kur įsikrauti prie jūros ar upės.
– Prie kokios upės ar ežero važiuoti patinka labiausiai?
– Man gražiausi visi keliai Druskininkų link – ten labai smagiai atrodo miškai, šilai.
Važiuoji ir akys džiaugiasi. Nors pats gyvenu Klaipėdoje, Lietuvos pietūs man gražiausi. O štai Žemaitijoje – vieni krūmynai.
– Paprastai žvejai yra labai kantrūs, o koks esate vairuotojas? Ar kartais trūksta kantrybė dėl kokių nors tautiečių vairavimo ypatybių?
– Labiausiai erzina tie vairuotojai, kurie prilimpa prie mašinos galo. Bet iš principo esu ramus žmogus ir ramus vairuotojas.
„Subaru“ nėra ta mašina, kuria gali palenktyniauti kelyje. Į eismo kultūrą žiūriu taip – stengiuosi pats netrukdyti, tuomet ir man niekas netrukdo.
– Kiek kultūros yra ežeruose, tvenkiniuose ar mariose? Yra tekę matyti, kad kai vieni žvejoja, kiti visai šalia praplaukia, sukelia bangas ir išbaido žuvis.
– Manau, didžiausia problema yra tai, kad Laivybos inspekcija dirba mažai. Nors ežeruose ar tvenkiniuose greitis yra ribojamas, dažniausiai nemąsto ne žvejai, o vandens motociklų vairuotojai ar pramogautojai, kurie čiuožia vandens slidėmis. Patys žvejai vienas kitą gerbia ir nekenkia – žvejyboje tikrai yra atsiradusi pagarbi kultūra.
– Yra daug anekdotų apie girtus žvejus, bet pats prie vairo išgėręs greičiausiai nesėdate?
– Ne, niekada taip nesielgiu. Nematau prasmės to daryti – paskui juk į žvejybą mažiausiai metus reikės vaikščioti pėsčiomis.
– Ar pastebite, kad kiti žvejai žvejybos metu vartotų alkoholį, o vėliau sėstų prie vairo?
– Į tai žiūriu labai neigiamai. Bet, tiesą sakant, nesu matęs neblaivių žvejų, sėdančių į automobilį. O jei pamatyčiau, pats iš tokio atimčiau raktelius ir atiduočiau jo draugams.
– Kokių nuotykių esate turėjęs kelyje?
– Dažniausiai baudų gaunu už tai, kad netinkamai pastatau automobilį. Vengiu lakstyti ir viršyti greitį. Tačiau dažniausia situacija, kuri pasitaiko vairuojant, – kitų įklimpusių vairuotojų tempimas. Juokingiausia, kai pavasarį važiuodamas prie upės ir miško keliukuose randu įklimpusius brangiausius ir gražiausius visureigius, – tuomet savo „Subaru“ imu ir juos nutempiu.
Pati įsimintiniausia situacija buvo prieš trejus ar ketverius metus, kai savo rajone gerokai padidinau musių populiaciją. Kai dalyvaujame varžybose, naudojame musių lervas, kurias perkame litrinėse pakuotėse. Bevažiuojant man apvirto tokia pakuotė, kurioje buvo 50 tūkstančių musių armija, ir jos sulindo į mažiausius mašinos salono plyšius.
Kažkiek pavyko iššluoti, bet tikrai ne visas. Teko tokią mašiną palikti ir išvykti kita. Mašiną su musėmis palikau prie namų po tiesiogine saulės šviesa. Kai grįžau ir pasižiūrėjau į ją, iš aplipusių langų supratau, kad mano automobilyje gyvena keliasdešimt tūkstančių musių. Teko važinėti po visą rajoną atidarytais langais, kad jos išskristų, bet į saloną sėstis buvo baisu – jis buvo visas juodas.
