– Ką šiuo metu vairuojate ir kokius automobilius ar kitas transporto priemones apskritai esate turėjęs?
– Šiuo metu, atsakinėdamas į jūsų klausimus, nevairuoju, nes vairuojant draudžiama užsiimti kita veikla. Pastaruosius penkerius metus turiu „Citroën“ markės automobilį.
Dar yra tekę naudotis „Ford“, „Renault“, „Mitsubishi“ ir „Mercedes-Benz“ markių mašinėlėmis.
– Kelerių metų išmokote vairuoti ir kokie kyla prisiminimai iš pirmųjų vairavimo pamokų? Galbūt iki šiandien prisimenate kokius nors vairavimo mokytojo duotus patarimus?
– Pirmus porą metrų pavažiavau būdamas maždaug penkerių. Tėtis kažkur trumpam išlipo iš automobilio, bet paliko raktelį. Aš sėdau į vairuotojo kėdę, pasukau raktelį ir šiek tiek pavažiavau „ant starterio“. Tėtis grįžęs lengvai pabarė.
Egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti laikiau šešiolikos metų – anuomet trumpam buvo leidę šešiolikmečiams įgyti vairuotojo pažymėjimą. Su instruktoriumi teko vairuoti seną beviltišką moskvičių. Pamenu, kad reikėjo pasukti raktelį, tada paspausti kažkokį savadarbį mygtuką ir vėl pasukti raktelį – tada mašina užsivesdavo.
Visos vairavimo pamokos vyko maždaug pusę septintos ryto, gatvės dar būdavo apytuštės, todėl mažai ko išmokau. Instruktorius bendravo pusiau lietuviškai, su standartiniu rusų dialektu, prie kas antro žodžio pridėdamas garsiažodį „chuj“. Taip ir išmokau sankabą vadinti „chujankaba“, rodyklę – „chujykle“ ir pan.
– Koks buvo pirmasis automobilis, kokia jo įsigijimo istorija?
– Pirmas nuosavas automobilis buvo senas „Ford Escort“, kurį pirkau už 500 litų. Visos pirmosios patirtys įvyko su juo. Atsisveikinimas buvo nelinksmas – automobilį atsitiktinis piktavalis sudegino. Dienraštis „Lietuvos rytas“ tą keistą istoriją aprašė 2002 metais.
– Jūsų bičiulis atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano restauruoja ir kolekcionuoja senovinius automobilius. Kiek jums artimi retro automobiliai, o gal labiau domina tik nauji su daugybe išmaniųjų įrenginių?
– Aš priklausau 1 procentui Lietuvos vyrų, kurių visiškai nedomina automobiliai ir su jais susijusi kultūra. Man transporto priemonė yra tik įrankis, atliekantis konkrečią funkciją.
– Pagal kokius kriterijus renkatės automobilį? Kas visuomet jums svarbu, kad jame būtų?
– Renkantis automobilį man svarbus ekonomiškumas, priežiūros ir remonto išlaidos, kainos ir kokybės santykis, tinkamumas konkrečiam tikslui – kad tilptų vaikai arba kad į renginius su rūbais ir aparatūra važiuoti būtų patogu. Beje, automobilio spalva man visiškai nesvarbi. Juk vairuodamas nematau, kaip kėbulas atrodo iš išorės.
– Kiek jums, kaip muzikos pasaulio atstovui, svarbi garso kokybė automobilyje?
– Automobilyje dažniausiai klausau Žinių radijo, tad garso kokybė svarbi tiek, kad girdėtųsi.
– Jūsų automobilyje dažniau skamba muzika, radijo laidos, tinklalaidės ar vyrauja tyla, pokalbiai su šeima?
– Dažniausiai turbūt vyrauja tyla, nes automobilyje per parą praleidžiu vidutiniškai gal valandą–pusantros. Likusias dvidešimt dvi paros valandas – tyla. Muzikos kartais klausausi ilgesnėse kelionėse, kad išblaškyčiau nuobodulį.
– Palyginkite savo ir žmonos Katažinos vairavimo įgūdžius ir stilių. Ar mėgstate vienas kitam nurodinėti, kaip reikia vairuoti?
– Katažina vairuoja banditiškai, o aš – kaip pensininkas. Šie apibūdinimai artimiausi mūsų vairavimo braižui. Tiesa, gimus vaikams Katažinos vairavimo stilius pastebimai sušvelnėjo.
– Ar turite mėgstamiausius maršrutus sostinėje ar apskritai Lietuvoje, kuriais visuomet mėgstate važiuoti?
– Maršrutą renkuosi ne pagal malonumą, o pagal tai, koks kelionės tikslas. Vairavimas mieste apskritai nėra labai mielas – apstu svarbių smulkmenų, intensyvus eismas, daug judesio, visi su savais tarakonais galvoje...
– Prieš porą metų kelyje netikėtai teko susidurti su gandru. Kokių incidentų kelyje dar yra nutikę?
– Jūsų paminėtas gandras – ko gero, ryškiausias mano gyvenimo eismo įvykis. Rimtesnių avarijų prie vairo neteko patirti. Matyt, dėl artimųjų kritikuojamo pensininko vairavimo stiliaus.
– Galbūt vairuojant yra nutikę linksmų istorijų, kurias galėtumėte papasakoti?
– Kartą man vairuojant greta buvęs Stano apsipylė kojas verdančia arbata. Aš prapliupau juoktis. Stano supyko, kad iš to juokiuosi, nes jis juk nusiplikė... Jo pyktis mane dar labiau prajuokino, negalėjau nustoti kvatoti. Po to pusę kelio nesikalbėjome. Turbūt empatija – kito žmogaus jausmų supratimas – nėra stiprioji mano pusė...
– Ne vieną kartą esate pakliuvęs į policijos reidus. Kaip nutiko, kad dažnai teko susidurti su pareigūnais? Galbūt daug keliaujate ar jus, kaip atpažįstamą veidą, pareigūnai linkę dažnai sustabdyti?
– Prieš keletą metų mane stabdydavo vos ne kas antrą dieną. Priežastis banali – vienu metu pareigūnai labai dažnai su ekipažu stovėdavo visiškai prie mano darbo vietos. Taigi neišvengiamai kas vakarą pravažiuodavau pro jų postą.
– Kadaise buvote kuriam laikui netekęs vairuotojo pažymėjimo už vairavimą išgėrus. Per pastaruosius metus žiniasklaidoje nuskambėjo ne vienas įvykis, kai žinomi žmonės sėdo prie vairo neblaivūs. Kaip manote, kas nulemia tokius įvykius, ir kaip žinomam žmogui, jų įvaizdžiui atsiliepia tokie įvykiai?
– Vairavimas išgėrus – klaiki gėda ir silpnaprotystės išraiška. Visi tai supranta, kai išsiblaivo. Bet kartais būna per vėlu. Reputacijai, kad ir kaip būtų gaila, tai beveik nekenkia. Gal nebent rimtesnių profesijų žmonėms – politikams ar teisininkams.
– Kokių nepatogumų pačiam sukėlė laikas be vairuotojo pažymėjimo?
– Netekęs vairuotojo pažymėjimo nusipirkau dviratį ir juo iki šiol sėkmingai naudojuosi. Taip pat kartais pasinaudodavau taksi paslaugomis. Apskaičiavau, kad miesto ribose tai gal netgi pigiau negu automobilio amortizacija ir priežiūra.
– Kokie vairuotojai, jų vairavimo stilius kelyje jus erzina labiausiai?
– Vairavimas apskritai manęs neerzina. Gal tik kažkiek nepatogu, kai autostradoje žiemą leistinas greitis yra 110 kilometrų per valandą, bet antrąja juosta visi važiuoja maždaug 130 kilometrų per valandą, o pirmąja – 80 kilometrų per valandą. Tenka kažkaip derintis prie tų dviejų srautų – nelabai smagu.
– Kaip dažnai keliaujate automobiliu po Lietuvą, kitas Europos šalis? Koks buvo tolimiausias taškas, į kurį nuvykote automobiliu?
– Nesu patyręs ilgų kelionių kaip vairuotojas. Tolimiausias taškas, iki kurio vairavau, – Varšuva.
– Kaip jūsų kelionėms atsiliepė išbrangę degalai? Galbūt automobiliu pradėjote važinėti rečiau, labiau derinti keliones kartu su Katažina?
– Kylančios degalų kainos, be abejo, bado akis kasdien. Bet nėra galimybių ką nors reikšmingai keisti – poreikiai liko tie patys. Tenka susitaikyti su brangumu.
