– Martynai, neseniai viešojoje erdvėje jūsų draugė Neringa Zeleniūtė sukritikavo naują eismo tvarką sostinės centre, Vilniaus Naujamiesčio rajone esančioje Algirdo gatvėje. Apskaičiavote, kad po tokių remontų automobiliu teks važiuoti daugiau. Kiek nepatogumų jums sukelia šie gatvių remontai?
– Visuomet gali pakeisti savo įpročius, tačiau po beveik metus trukusių remontų tikėjomės, kad gatvė pagražės, taps patogi, bet čia gyvenantys žmonės jau įsitikino, kad taip nėra ir kiekvieną dieną keliaujant šia gatve teks įveikti papildomus kilometrus.
Su Neringa prisėdome ir apskaičiavome, kad naujas vienpusis eismas Algirdo gatvėje mūsų važiavimo trajektoriją iki namų prailgino iki 3 kilometrų kasdien ir dėl to per metus mes papildomai nuvažiuosime bent 1095 kilometrus, o gal ir daugiau.
Mūsų šeima turi vieną automobilį, o kai kurie kaimynai – ir po du.
Jeigu eismas čia ir toliau išliks vienpusis, nemanau, kad Naujamiesčio rajonas taps ekologiškesnis. Net ir dabar stebėdamas gatvę iš balkono matau, kiek čia susidarys avarinių situacijų tiek dėl dviratininkų, tiek dėl neapgalvotų reklaminių stendų, kurie užstoja vaizdą.
Juokinga, kad dviračių taku bene daugiausia naudojasi vaikų vežimėlius stumiančios mamos ir bėgikai. Tikrai nenoriu prišnekėti nieko blogo, bet tie, kurie visa tai projektavo, turbūt iki galo neįsigilino į situaciją. Galbūt ateityje reikėtų prieš tai atlikti tam tikrus eksperimentus, laikinai pakeisti judėjimą ir pažiūrėti, kokių žmonėms kyla nepatogumų.
– Ar kas nors apskritai tarėsi su gyventojais prieš atlikdami remonto darbus?
– Ne, bent jau per namo administratorių tokio kreipimosi nebuvo. O juk buvo galima pateikti kokią nors anketą, atlikti apklausą. Manau, tai tiesiog mero iniciatyva arba kas nors, pabuvęs Amsterdame, tai pamatė. Įdomu ir tai, kad Algirdo gatvėje šaligatviai išties be galo platūs, kai kur jie tokie liko, todėl tikrai buvo galima išplatinti ir pačią gatvę.
– Esate vilnietis ir nuo mažų dienų matėte, kaip keitėsi šis miestas. Kaip apskritai dabar įvertintumėte eismo tvarką ir kultūrą Vilniuje?
– Vertinant pagal eismo kultūrą Vilnius yra lyderis Lietuvoje. Man tenka daug važinėti po šalį, vasarą gyvenu Klaipėdoje, o atvykęs į uostamiestį turiu bent porą savaičių apsišarvuoti kantrybe, nes niekas ten tavęs nepraleidžia, žmonės per pėsčiųjų perėją kažkodėl bėga.
Tai parodo Klaipėdos miesto vairuotojų nekultūringumą. Kita situacija Vilniuje, kur tave greičiau įleidžia į eismo juostą, avariniu signalu atsiprašo ar padėkoja. Gali atpažinti, kuris vairuotojas jau yra tikras vilnietis arba ilgai čia gyvenantis, o kuris – atvykęs.
Esu tikras vilnietis, čia gimęs ir užaugęs, ir daugelis gatvių man šiame mieste gerai pažįstamos. Puikiai atsimenu, koks eismas buvo anuomet, kaip atrodė Lazdynų rajonas, – tuomet tokio intensyvaus eismo tikrai nebuvo.
Dabar gyvename Senamiesčio ir Naujamiesčio ribose, tad stebiu visokius žiedinius judėjimus – kai kur sprendimai nelogiški, juos būtų galima spręsti kitaip, pavyzdžiui, papildomu automobilių apmokestinimu ar kitokiu juostų padalijimu.
– Jūs su Neringa labai daug vaikštote, ji yra minėjusi, kad kasdien nueinate po 10–14 kilometrų. Kokie maršrutai Vilniuje jums maloniausi pėsčiomis ir kokie automobiliu?
– Išties automobiliu Vilniuje važinėjame ne tiek daug, nebent reikia kur nors nuvykti su šeima ar į parduotuvę, nuvežti vaiką į treniruotę. Naujamiestyje, Senamiestyje dažniausiai vaikštome pėsčiomis, nes atstumas tarp darbo, namų ir susitikimų vietų labai mažas. Taigi kai oras geras, kojytės dirba geriau nei mašina. Manau, jog ir Senamiesčio gyventojai gali patvirtinti, kad nueiti gali greičiau negu nuvažiuoti, maža to, už automobilio stovėjimą juk reikia mokėti pinigus.
O pasivaikščiojimo maršrutas labai aiškus – mėgstame eiti Trakų, Pylimo gatvėmis, Gedimino prospektu, Vilniaus ir Vokiečių gatvėmis. Čia mums pažįstama kiekviena duobė, greitai pastebime, kas pasikeitė.
Dažniausias maršrutas vykstant automobiliu – Vilnius–Klaipėda. Pajūryje iš tiesų tenka praleisti daug laiko, taigi autostrada man puikiai pažįstama.
Žinau ir konkretų laiką, kada automobilių spūsčių tam tikrose atkarpose būna mažiausiai.
– Kitaip tariant, esate modernus, šiuolaikinis miesto gyventojas – verčiau visur einate nei važiuojate.
– Taip. Anksčiau turėjome du automobilius, bet supratome, kad tiek mums nereikia. Nesame tie, kurie beprotiškai kovoja už tvarią ekologiją, nes manau, kad pirmiausia turi būti sąmoningas. Nebūtina taip vaikytis šios mados.
Tiesa, apie elektromobilį retkarčiais pagalvojame, esame nusižiūrėję kelis mažus automobiliukus, patinka „Citroën Ami“. Būtų smagu turėti tokį labai mažą automobiliuką, kurį gali bet kur lengvai pastatyti.
– Kokius automobilius esate turėjęs ir ką vairuojate šiuo metu?
– Pirmuoju tikriausiai reikėtų laikyti tą, kuriuo mokiausi vairuoti.
Be abejo, tai buvo ne kas kita kaip „Žiguli“, kiek pamenu, trečiukas. Vėliau teko vairuoti ketvirtuką, aštuntuką, devintuką. O pirma įsigyta užsienietiška mašina buvo „Fiat Uno“.
Tai buvo mažas skardinis padaras, kuriame žiemą langai dažniausiai apšaldavo ir nepadėdavo jokia krosnelė.
Žinoma, tai nebuvo nauja mašina ir nors rūdijo, buvo smagu ją turėti. Pirmąją avariją patyriau taip pat su šiuo automobiliu.
Vėliau teko išbandyti daugybę skirtingų automobilių: BMW, „Mercedes-Benz“, „Audi“, „Citroën“ ir kitus.
Turiu savotišką požiūrį į automobilius – man visuomet patikdavo išskirtinės mašinos.
Kažkuriuo metu draugas pasiūlė persėsti į „Kia“, nors tuo metu kritiškai žvelgiau į tą markę. Vis dėlto pirmasis vairuotas „Kia Xceed“ paliko gerą įspūdį. Tai buvo dinamiškas automobilis, ir „Kia“ dinastija mūsų šeimos automobilių parke prasitęsė – jau 15 metų renkamės šios markės automobilius.
Neringai vėliau teko važinėti „Kia Rio“, turėjome „Kia Carens“, „Kia Sportage“. Dabar ji vairuoja „Kia Sorento“, pavažinėti juo kartais leidžia ir man.
Esu vyras be automobilio, Neringa vairuoja gerokai dažniau, o aš gal tik 20 procentų viso mūsų vairavimo. Manau, šios markės automobilių kainos ir kokybės santykis yra idealus.
Daug kas iš pradžių iš manęs juokėsi ir sakė, kad šie automobiliai – nieko gero, verčiau rinktis „Audi“, „Toyota“ ar „Mercedes-Benz“. Bet aš niekada nesiginčijau – kiekvienas turi savo skonį. Be to, mūsų turėtų automobilių eksploatacija gerokai pigesnė nei kitų markių automobilių. Juk jie tarnauja mums, o ne mes jiems.
– Pirmuosius automobilius greičiausiai pirkote turguje, o dabartinius – tik naujus iš salono?
– Atvirai pasakysiu – anksčiau buvo sunkiai suvokiama, kad automobilį galima pirkti salone. Tai atrodė kaip didžiulė prabanga. Pirkti naują mašiną?
Už kokius pinigus, kaip? Taip, teko automobilių įsigyti turguje, ieškoti skelbimuose ir parduoti lygiai taip pat. Bet dabar suprantu, kad įsigyti automobilį salone yra vienas geresnių pasirinkimų dėl garantijos. Ji yra kažkas fantastiško, nes jei mašinai kas nors nutinka, numeti raktelius ir tau viską sutvarko.
– Kaip manote, kodėl atlikėjams svarbūs automobiliai? Dažname vaizdo klipe matomos arba labai prabangios, arba kuo nors išskirtinės transporto priemonės.
– Galbūt tai yra įvaizdžio dalis, bet jie už tai susimoka – ir brangiai.
Yra ir be galo turtingų žmonių, kurių nepamatysime prie prabangių automobilių vairo.
Nuoširdžiai žaviuosi žmonėmis, pažįstamais kolegomis iš užsienio, kurie gali įsigyti brangius automobilius, bet į susitikimą atvyksta arba viešuoju transportu, arba paprasta mašina, pavyzdžiui, „Fiat“ ar „Citroën“. Tokie miesto automobiliai nekelia jokių klausimų.
Na, o Lietuvoje atlikėjai išties mėgsta prabangius automobilius, jiems tai tarsi papildomas medalis, kuriuo gali pasigirti. Bet taip elgiasi ne visi, o aš laikausi nuomonės, kad vykstant į koncertus nereikėtų nervinti žmonių.
Kai atvažiuoji į miesto šventę prašmatniausiu „Mercedes-Benz“ blizgančiais ratais, žmonės visą dėmesį sutelkia į mašiną. Kyla klausimas, kiek ji kainuoja? Jei tai sudaro iki 20 procentų atlikėjo metinių pajamų, gal tai ir neblogas pasirinkimas. Bet jei mašina kainuoja beveik pusę jo metinių pajamų, kažkas negerai galvai.
– Ar kruopščiai prižiūrite savo automobilius? O gal šį darbą atlieka Neringa?
– Priežiūra yra daugiau mano reikalas. Mėgstu automobilį nuplauti, prižiūrėti, išvalyti. Tai tarsi kiekvieno žmogaus asmens higienos reikalas. Be to, ir pačiam maloniau vairuoti švarų automobilį. Kai išvalai saloną, visuomet atrodo, kad net važiuoja greičiau.
Tačiau viską darau su protu. Pažįstu atlikėjų, kurie tokie skrupulingi, kad, vos akmenukas pataiko į variklio dangtį, lekia jo perdažyti. Šito nesuprantu – esu labiau itališko ar prancūziško mąstymo, kad jei bamperis brėžtas, nereikia skubėti jo perdažyti.
– Kadangi esate muzikos prodiuseris, gal rinkdamasis automobilį įvertinate garso kokybę jame?
– Pirmaisiais nepriklausomybės metais tai buvo svarbu. Atsimenu magnetofonus su nuimamais skydeliais, patys su bičiuliais montuodavome kolonėles, dinamikus. O dabar mašinose esančios garso sistemos „Harman Kardon“ visiškai atitinka poreikius ir neturiu reikalo įsigyti papildomos aparatūros.
Vis dėlto dirbu su muzika, tad kai atlikėjas atsiunčia naują įrašą, labai svarbu jo pasiklausyti per telefoną, telefono ausines, profesionalias ausines, namie ir būtinai mašinoje. Tuomet suprantu, kaip tas kūrinys skamba, ar gerai girdėti vokalas ir panašiai.
– Keliaudami su Neringa dažniau klausotės muzikos, radijo laidų ar tą laiką skiriate pokalbiams?
– Fone visuomet skamba muzika, tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Vairuojant man patinka perklausyti naujienas, klausomės muzikos tiek per „Spotify“ platformą, tiek radijo stočių transliuojamą. Penktadieniais vyksta muzikinės premjeros, todėl klausomės jų, taip pat turiu grojaraštį „MAMA Top 40“, kuriame kaupiamos lietuviškos muzikos naujienos.
– Ar esate turėjęs kokių nors nuotykių kelyje?
– Labai įsiminusi akimirka iš 1997-ųjų. Nuo to laiko aš gavęs pavairuoti svetimą automobilį visuomet įvertinu padangų būklę.
Istorija nutiko važiuojant iš Nidos iki kelto. Tuomet buvome jauni, vykome dviem mašinomis, o aš sėdėjau prie „Alfa Romeo 164“ vairo. Tas kelias pavojingas, nors man labai gerai žinomas – dažnai tekdavo juo važinėti, tad žinojau kiekvieną posūkį ir kalnelį. Mūsų greitis buvo apie 110–120 km/val., kolegos važiavo iš paskos, o aš – priekyje.
Neseniai buvo nulijęs vasaros lietis, nors jau atrodė sausoka. Vis dėlto mašinos galas neišlaikė ir mane labai sumėtė, apsisukau 360 laipsnių. Vėliau pats stebėjausi, kaip slydimo metu sugebėjau įjungti žemesnes pavaras ir išlaikyti automobilį kelyje.
Visa laimė, kad jis buvo didelis, sunkus. Draugai pasakojo, kad matydami vaizdą pagalvojo apie blogiausia. Kaltas buvo gal ne tiek greitis, kiek padangų būklė, dėl to mašina neišlaikė posūkyje. Pamenu, kaip iškart po to įvykio visi nutilome, bet vėliau kelte gavau daug pylos nuo draugų.
Dabar jei man kas nors pasako, kad jau metas dairytis naujų padangų, tai ir darau, ieškau kokybiškų. Padangos man siejasi su saugumu, o lakstymo galvoje nebėra.
Nauji automobiliai patinka dar ir dėl to, kad iškart perspėja, jei viršiji greitį, mato kliūtis priekyje, padeda stabdyti. Tad ir keliauju laikydamasis leistino greičio, o jei viršiju, ne daugiau kaip 10 kilometrų per valandą. Važiuoju lietuvišku stiliumi.
