– Liucina, ką vairuojate?
– Pirmasis mano automobilis buvo „Honda Accord“, jį iš pradžių vairavo tėtis, o vėliau perleido man. Įsimylėjau šį automobilį, tai buvo mano meilių meilė, labai patiko jį vairuoti.
Vėliau vairavau „Seat Ibiza“ ir daug šių automobilių mačiau Portugalijoje, kurioje gyvenau pusmetį. Grįžusi į Lietuvą ieškojau tokio automobilio, tačiau mūsų šalyje jų beveik nebuvo, todėl iš pradžių dairėmės Lenkijoje. Tuomet buvau dar studentė ir atrodė puiku vairuoti būtent tokio dydžio automobilį. Galiausiai jų atsirado ir Lietuvoje, pavyko nusipirkti.
Kai pradėjau gyventi savarankiškai, įsigijau 2016 metų gamybos „Honda H-RV“. Vyras vairuoja taip pat šios markės automobilį – „Honda Civic“. Mums labai patinka „Honda“. Būtų net sunku suskaičiuoti, kiek šios markės automobilių vairavo mano tėtis, keičiantis tik į naujesnius modelius. Jis dabar vairuoja „Honda CR-V“.
Manau, kad šie automobiliai parduodami už protingą kainą, jų kokybė yra nepriekaištinga.
Žinoma, mes pareigingai juos prižiūrime, laiku vežame atlikti remonto darbų. Vis dėlto rimtų problemų su šiuo automobiliu neturėjau.
– Kokie kriterijai renkantis automobilį jums svarbiausi?
– Nors dauguma moterų automobilį renkasi pagal grožį, man visuomet buvo svarbus bagažinės dydis.
Anksčiau dirbau vestuvių dekoratore, todėl būdavo svarbu, kad automobilyje tilptų daug daiktų.
– Ką su savimi visuomet vežiojatės?
– Buvo laikas, kai pačiai reikėdavo vežti ir desertus, o šiuo metu bagažinę užpildo vaiko vežimėlis ir įvairūs daiktai, pirkiniai, pardavinėju puodelius, tad jie taip pat keliauja su manimi. Smagu, kad automobilio sėdynės gali atsilenkti ir būtų sunku surasti daiktą, kuris čia netilptų!
– Galbūt galite pasidalyti patarimais, kaip saugiai pervežti desertus? Ne vienam tai yra iššūkis!
– Iš tiesų daug kam tai yra raketų mokslas ir tai sunkiai pavyksta, desertus išverčia, sutraiško. Džiaugiuosi, jog man nereikia važiuoti 40 kilometrų per valandą greičiu, kad saugiai nuvežčiau desertus. Aš tarsi susilieju su automobiliu ir jį jaučiu, esu perpratusi sistemą, kaip pervežti desertus. Taigi drąsiai vežu tortus įvairiais keliais. Esu saugiai nuvežusi įvairiausius tortus – nuo mažiukų iki penkių aukštų vestuvinių.
Tortus vežiojau su termodėže, kad nebūtų didelių temperatūros pokyčių. Svarbiausia tortą pastatyti tiesiai. Kokią klaidą daro daugelis? Padeda tortą ant galinės sėdynės, kur yra nuolydis. Arba pastato jį salone, kur trūksta vietos.
Tortą reikėtų dėti į bagažinę, kurios paviršius yra lygus. Pravartu ir apstatyti, kad jis nejudėtų, tuomet tikrai pavyks nuvežti saugiai.
– Ar yra tekę gelbėti šventę, kai kas nors nuvežė sugadintus desertus?
– Taip, teko gelbėti. Būna, kad skubėdama atlekia vestuvių planuotoja, sugrūda tortą į automobilį ir matome, kokiu greičiu išskuba į šventę. Vėliau paskambina beveik verkdama, kad tortas išsitaškė.
Pirmiausia ne išsitaškė, o tu jį ištaškei. Tuomet man tenka skubėti su kremu ir puošmenomis, kad viską pataisyčiau. Tokių istorijų buvo ne viena.
– Kokių dar ekstremalių situacijų jums yra nutikę kelyje?
– Turiu vadinamąjį periferinį matymą, juo ir naudojuosi. Vairuodama galvoju ne tik apie save, bet ir apie tą, kuris važiuoja greta manęs, iš paskos ir priekyje.
Kai reikia staigiai stabdyti, suprantu, kad aš sustabdysiu, tačiau dažnai mąstau, ar laiku sustabdys ir važiuojantis man iš paskos.
Man yra įvažiavę į automobilio galą, nes sustabdyti nespėjo. Aš per 14 metų vairavimo patirtį esu kartą įvažiavusi į kitą automobilį, visa laimė, nestipriai. Tiesiog nepavyko išlaikyti atstumo, eismas buvo intensyvus, kai visi staigiai įsibėgėja ir netrukus stabdo.
– Ar vairuodama galvojate apie receptus? Kaip apskritai atrodo jūsų kelionės?
– Kol nebuvo mažylio, mano automobilyje buvo kone konferencijų salė! Smagu, kad jame yra patogi, kokybiška garso aparatūra, galima ir padirbėti.
Tuomet tekdavo daug kalbėti, derinti darbus, praleisdavau daug laiko ant ratų.
Kadangi mamos gyvenimas truputėlį kitoks, vis dažniau pasinaudoju proga pabūti tyloje, važiuodama girdžiu tik kaip dirba variklis, stebiu kelią.
Nors būna, kad galva verda nuo minčių, juk moterims praplaukia 300 minčių per sekundę!
Taigi labai dažnai vairuodama netgi neįsijungiu muzikos, pabūnu tyliai arba susiskambiname ir pabendraujame su drauge.
– Kas prižiūri automobilį – jūs ar vyras Tadas?
– Stengiuosi prižiūrėti ir aš, jei spėju. Tačiau dažniau vyras pakeičia padangas, kartais išvalo automobilio saloną.
– Ar su vyru mėgstate vienas kitam nurodinėti, kaip reikia vairuoti?
– Nepatikėsite, bet ne! Matyt, vairavimo stilių paveldėjau iš tėčio, vairuoju drąsiai, bet atsakingai, stengiuosi nežioplinėti.
Tadas taip pat vairuoja gerai ir mums nėra dėl ko vienam kito kritikuoti. Jis netgi pripažįsta, kad vairuoju gerai. Tiesa, galbūt kartais jam piktai pasakau, kai kartu važiuojame, kad sumažintų greitį arba važiuotų švelniau.
Apskritai labai mėgstu vairuoti, bet jei dabar važiuojame kur nors kartu, dažniausiai prie vairo sėda Tadas.
– Jūsų vyras mėgsta važinėti ir motociklu. Kaip dažnai keliaujate šia transporto priemone?
– Vyras turi motociklą ir jį labai mėgsta, o aš motociklo nevairuoju. Tai turbūt vienintelis dalykas, kurio nemoku ir nenoriu mokytis. Man labai patinka, kai motociklą vairuoja Tadas ir mane veža.
Kai nebuvo vaiko, mums labai patikdavo juo keliauti, tiesa, kartais tam stigdavo laiko ir orai Lietuvoje nepastovūs. Bet bent kartą per 2–3 savaites pralėkdavome, pravėdindavome galvą.
Praėjusiais metais laukiausi, šiemet jau auginame mažylį ir neturime kam jo palikti.
Todėl dar tik laukiame galimybės sėsti ant motociklo ir pakeliauti.
