– Laurynai, kaip nutiko, kad pats nevairuojate?
– Vairuotojo pažymėjimą įgijau seniai, maždaug 2004-aisiais, ketvirtame studijų kurse. Teoriją pavyko išlaikyti iš pirmo karto, praktiką – iš antro. Tačiau nutiko taip, kad man vairuojant kildavo problemų dėl erdvės suvokimo, pavyzdžiui, važiuojant gatve jausti kitą automobilį. Taip psichologiškai ir nepersilaužiau, nors tiesiojoje važiuoti būdavo vienas malonumas.
Šeštadieniais, kai gatvėse būdavo mažiau automobilių, važinėdavau, tačiau būdavo sunku vairuoti sudėtingesnėje aplinkoje ar statyti automobilį. Gal reikėjo toliau judėti ir būčiau pripratęs, bet to nepadariau ir 2005-aisiais tiesiog išlipau iš automobilio.
Pamenu, kai buvome Nidoje ir truputį viršijau greitį, gavau baudą. Nuo to laiko daugiau nebesėdau prie vairo, tapau profesionaliu šturmanu.
2014-aisiais baigė galioti vairuotojo pažymėjimas – jo taip ir neatsinaujinau.
– Lietuvoje įprasta visur keliauti automobiliu. Ar daug pašaipų teko sulaukti dėl to, kad štai vyras, kelių vaikų tėvas, nevairuoja?
– Taip, Lietuvoje įprasta: vienas žmogus – dvi mašinos. Bet į tai, kad nevairuoju, žiūriu pozityviai. Juk galima dažniau vaikščioti, naudotis viešuoju transportu.
O pašaipų etapą jau pragyvenau, esu tarsi nevairuojančiųjų simbolis. Tų pašaipų pirmąjį dešimtmetį, kai išsilaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, buvo, o vėliau jų mažėjo. Seime sklandydavo legendos ir žmonės prašydavo paaiškinti, kaip aplankau visus skyrius, regionus, jei nevairuoju.
Bet aš esu kompanijos žmogus, važiuoju tai su vienu, tai su kitu bendražygiu, padėdavo patarėjas, padėjėjai, taip kartu ir keliaujame iki šiol. Aš galiu atsidurti ten, kur reikia, net ir pats nevairuodamas.
– O žmonos replikų sulaukiate, kad galėtumėte ir vairuoti?
– Iš pradžių ir iš jos buvo švelnios ironijos, šypsenų, o dabar jau priprato. Aš esu šturmanas, domiuosi geografiniais niuansais, sprendžiu dėl maršrutų. Aš turiu savo vietą šalia žmonos ir man vairavimas nėra susietas su vyriškumu. Gali būti vyru ir nevairuodamas.
Tiesa, kartą buvo klasės draugų susitikimas ir visi žaidėme tinklinį, aš pašokęs užkliudžiau žmoną ir jai lūžo koja. Vėliau pats ją vežiau į ligoninę, tad teko vėl vairuoti. Nelabai juokinga, bet buvo toks epizodas.
– Esate Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, nejau nesinori kartais išmėginti karinę techniką?
– Turėdamas įprastą vairuotojo pažymėjimą tos technikos nelabai ir išbandysi. Bet visuomet gali pabūti šalia profesionalaus kario, kuris įvaldęs tam tikrą techniką. Teko pasėdėti ir šalia Specialiųjų operacijų pajėgų karių, kurie parodė sugebėjimus ir meistriškumą vairuodami bagius.
– Ar kada pagalvojote, kodėl naudinga nevairuoti?
– Yra vienas didžiulis privalumas – šalia sėdėdamas, bet nevairuodamas gali atlikti daug darbų, ką nors parašyti, paskaityti. Man patinka pasivažinėti ir taksi, pagalvoju, kad jei kada netekčiau Seimo nario mandato, galbūt dirbčiau taksi vairuotoju.
– Kokių automobilių turėjote ir turite šeimoje?
– Dabar turime 7 vietų „Opel Zafira“. Kai yra keturi vaikai, reikia talpesnio automobilio. Rinkdamiesi automobilį niekuomet nežiūrėjome į jo konkurencingumą, ar vėliau pavyks brangiai parduoti, mat mums visuomet svarbiausia buvo erdvumas. Vis dėlto vaikai auga ir vyresnysis netrukus pats įgis vairuotojo pažymėjimą. Viliuosi, kad ir jis galės mane pavežioti.
Pirmasis mūsų šeimos automobilis buvo „Volkswagen Passat“, vėliau turėjome „Saab“, tiesa, jis buvo komfortiškas, bet kadangi esame vidurinės klasės atstovai, šį automobilį išlaikyti buvo per brangu.
Galiausiai įsigijome dyzelinį „Opel Antara“. Tiesa, kartais ši mašina informuodavo, kad užsikišo filtras, tad sėsdavome su žmona ir nuvažiuodavome iki Vievio, apsisukdavome – taip jis išsivalydavo. Galbūt kažkas tuos filtrus tiesiog išsiimdavo, o mes žaidėme tokį žaidimą.
Galiausiai šį automobilį pasikeitėme į dabar vairuojamą benzininį „Opel Zafira“. Nesinori per daug girti markės, tačiau šiuo automobiliu esame patenkinti. Jis atitinka mūsų poreikius ir galimybes. Iš jaunystės buvau girdėjęs daugybę mitų, kad „Opel“ labai rūdija, bet aš šiam automobiliui skiriu didelį pliusą, nes mums jis nerūdija.
– O kas prižiūri automobilius – jūs ar žmona?
– Kartais aš, kartais žmona nugabename į autoservisą. Vis dėlto džiaugiuosi, kad žmona vairuoja tvarkingai, yra atsargi, todėl nėra ir per daug išlaidų.
– Ar ketinate kada nors įsigyti kitą automobilį ir pats sėsti prie vairo?
– Neatmetu tokios galimybės, kad gyvenime atsiradus daugiau laiko atsinaujinsiu vairuotojo pažymėjimą ir sėsiu prie vairo.
– Jūs daug vaikštote, kiek kilometrų nueinate per dieną?
– Kai prasidėjo pandemija, nuo Lazdynų ligoninės pėsčiomis nueidavau iki Seimo – po 5,5 kilometro į vieną pusę. Man patinka eiti, skaičiuoti žingsnius ir kilometrus. Tuo metu visi bijodavome lipti net į viešąjį transportą, taigi eidavau.
Galiu pasidžiaugti populiaria trasa palei Nerį, Vingio parką ir mano Lazdynų rajonas yra patogus pėstiesiems. Šiek tiek važinėju dviračiu, bėgioju, taip pat pastaruoju metu naudojuosi viešuoju transportu ir mane dažnai galima sutikti 22-ajame autobuse, važiuojančiame iš sostinės centro į Lazdynus.
Patarčiau ir kitiems dažniau naudotis viešuoju transportu arba vaikščioti. Dabar populiaru būti ekologiškam, tad ir aš, matyt, prie to prisidedu ir spūstys Vilniuje bent šiek tiek yra mažesnės.
