– Kaip po darbo Vyriausybės vadovo kėdėje sekėsi persėsti į savo automobilį ir vairuoti?
– Tai nebuvo taip paprasta. Tikrai reikėjo priprasti prie pakitusių eismo sąlygų, ypač daug kvailysčių atsirado Vilniuje: sudarkyto eismo, nelogiškų sprendimų. Taigi pirmi mėnesiai nebuvo paprasti.
– Jūs nesate gatvių žalinimo ir siaurinimo šalininkas?
– Esu žalinimo šalininkas, bet ne tokiu kvailu būdu, kai asfalte sodinami medžiai. Gatvės turi būti pralaidžios, patogios, nesukuriančios spūsčių, neteršiančios aplinkos.
Smagu važiuoti, kai keliai tinkamai prižiūrimi, nėra duobių, remontų, sprendimai yra logiškai pagrįsti.
Deja, nesuprantu, kodėl Vilniuje taip sudarkytas eismas. Inovacinius kelius stengiuosi aplenkti, ypač Naujamiestį, kuriame gatvės išdarkytos, sunku manevruoti net lengvuoju automobiliu. Jei nėra reikalo, renkuosi kitus maršrutus.
Valdžios keičiasi, o su politikų sprendimais toliau tenka gyventi paprastiems žmonėms.
Nieko nepadarysi. Blogai, kai Vilniuje specialistų nuomonė yra mažiausiai įdomi ir politiniai sprendimai užgožia racionalius techninius, inžinerinius sprendimus.
– Kaip vertinate šalies eismo kultūrą, ar šiandien pastebite daugiau tvarkos keliuose nei anuomet?
– Manau, kad tvarkos daugiau, nors, žinoma, dar turime chuliganiško, bravūriško vairavimo apraiškų, noro pasipuikuoti.
Didmiesčiuose pusės spūsčių nebūtų, jei vairuotojai sankryžose sugebėtų laiku pajudėti iš vietos, atstumas tarp automobilių būtų saugus, bet ne per didelis. Svarbu, kad kai kurie žmonės suprastų, jog yra ne tik kairinė eismo juosta, bet ir pirma ir ja taip pat galima važiuoti.
Tenka apgailestauti, kad nemažai vairuotojų prie vairo naudojasi mobiliaisiais telefonais, atlieka grožio procedūras. Tai erzina ir sukuria spūstis. Vairavimo kokybė krinta, bet tvarkos daugiau nei tuomet, kai man teko darbuotis keliuose.
– Nemažai laiko dirbote kelių policijoje. Kaip elgiatės dabar, jei kelyje pastebite Kelių eismo taisyklių pažeidėją?
– Būna, kad ranka į tai nenumoju. Jei matau, kad verta apie tai pranešti pareigūnams, pavyzdžiui, kai įtariu, jog asmuo vairuoja neblaivus, perduodu informaciją.
Bet būna visokių gyvenimiškų situacijų ir tikrai nesistengiu kaskart pranešti – visi mes žmonės, padarantys klaidų. Būna, kad pamirksi šviesomis, ir žmogus susipranta. Bet yra ir reaguojančių kitaip, tuomet ir pats supyksti, kažką pasakai, – gerai, kad niekas negirdi.
– Po policijos reformos gatvėse ir keliuose pastebimai mažiau pareigūnų. Viena vertus, užfiksuoja mobilusis trikojis greičio matuoklis, mažesnė rizika dėl kyšių, kita vertus, ekipažai keliuose drausmina vairuotojus. Kaip manote, kodėl taip nutiko?
– Tai iš tiesų nėra vienareikšmiškas vertinimas. Pats dirbdamas policijoje stengiausi, kad kontaktinio bendravimo būtų kuo mažiau dėl kelių priežasčių: valstybei tai yra brangu, mažai efektyvu, žinoma, yra ir korupcijos klausimas.
Kita vertus, nepaisant to, yra veiksmingų techninių priemonių, tai orientuota ne į visus pažeidimus. Juk joks prietaisas neužfiksuos vairavimo kokybės, nesužiūrės, ar vairuotojas tvarkingai įjungia posūkio signalą, persirikiuoja, laikosi tinkamo važiavimo kelyje.
Taigi kai gyvai nebendrauji su pažeidėju, atsiranda chaoso. Yra dalis pažeidėjų, kuriuos sudrausminti gali tik pareigūnai, ir tai išties atsiliepia eismo kultūrai bei tvarkai.
Deja, bet kol kas orientuojamasi tik į reidus, kurių metu gaudomi neblaivūs vairuotojai. Bet tie pažeidėjai juk važinėja ne tik savaitgaliais ir reidų metu. Maža to, dar yra ir pėstieji, dviratininkai, paspirtukininkai, kuriuos taip pat kartais reikia sudrausminti, todėl reikia prevenciškai patruliuoti, kad nekiltų noro pažeisti įstatymų.
Taip, jūs teisus, tai iš dalies nulemta policijos reformos. Tenka pažymėti, kad tiek prieš tai buvęs vadovas, tiek dabartinis dažniausiai tik reaguoja į įvykius, o prevencijai, patruliavimui nėra arba išteklių, arba noro.
– Ar vairuojant pačiam teko įkliūti pareigūnams?
– Ne, važinėju daugiau nei 1,5 metų ir nė karto nebuvo sustabdę. O apskritai nemažai daliai pareigūnų pats vedžiau vairavimo teorijos kursus, dėsčiau paskaitas. Kai kas tai prisimena ir kartais primena, kad juos mokiau. O aš šiandien esu kaip ir visi – paprastas eismo dalyvis.
– Ar policijoje įgyti vairavimo įgūdžiai padeda greičiau pasiekti kelionės tikslą?
– Vairavimo specifika važiuojant tarnybiniu automobiliu, o po to savuoju, išties skiriasi.
Būdavo, kad automobiliu pravažinėji visą dieną, vyksta iškilminga palyda, kurios metu važiuoji netrukdomai. O vėliau, baigęs darbą, sėdi prie savo automobilio vairo, sankryžoje matai degantį raudoną šviesoforo signalą ir supranti, kad privalai sustoti.
Tačiau apskritai darbas policijoje išmokė važiuoti saugiai, skubant su įjungtais švyturėliais tenka ir didžiulė atsakomybė – reikia važiuoti ne tik greitai, bet ir labai atidžiai.
Kai buvau premjeru ir mane vežiojo Vadovybės apsaugos tarnybos (VAT) pareigūnai, jaučiausi ramus, be baimės ar streso. Nepaisant to, kad greitis būdavo įvairus ir kartais reikėdavo paskubėti, limuziną vairuojantys VAT pareigūnai viską atlikdavo profesionaliai.
– Kartais pasigirsta skundų, kad kiti eismo dalyviai dėl vežamų politikų yra vaikomi iš kelio. Užsienio šalyse aukščiausi vadovai dažnai keliauja metro, o mūsų gatvėse visi vairuotojai turi jiems visuomet užleisti kelią. Ar kaskart būtina taip skubėti?
– Visuomet suvoki, kad ši privilegija skirta ne tau, kaip asmeniui, bet pareigybei, o tuomet tenka paklusti tam tikroms nustatytoms taisyklėms, pirmiausia – dėl saugumo.
Patikėkite, aukščiausių šalies vadovų apsaugai nėra noro kitų vaikyti iš kelio, lakstyti – tiesiog yra tokie reikalavimai, tokia forma užtikrinamas maksimalus saugumas.
Kita vertus, yra ir laiko reguliavimas. Kai kas sako: „Išvažiuokite valanda anksčiau ir spėsite.“ Tačiau tai įmanoma tik tuomet, jei turi vos vieną susitikimą per dieną. O ministrui pirmininkui vienu metu reikia būti daugybėje vietų.
Todėl negali stovėti spūstyje, pavyzdžiui, skubėdamas iš Vyriausybės į Seimo rūmus.
Per savo gyvenimą esu daug važinėjęs su švyturėliais ir tai yra tam tikras diskomfortas. Bet pripranti prie to, kas neišvengiama.
– Kokie buvo jūsų vairuoti automobiliai ir kokį vairuojate šiuo metu?
– Pirmasis vairuotas buvo „Ford Escort“. Net nepamenu, kurių jis buvo metų, bet kai jį ėmiau vairuoti, jau dirbau, buvau nebe studentas.
Šis automobilis buvo, švelniai tariant, padėvėtas, jį maždaug 1994 m. įsigijau Marijampolės turguje. Žinote visas tas legendas apie turguje perkamus automobilius – perki nežinia ką, slenksčiai ir durys, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pripurkšti makroflekso.
O vėliau vairavau „Volkswagen Golf“, kol tapau „Škoda“ mėgėju. Kaip ir įprasta pareigūnui.
Kai pradėjau dirbti pareigūnu, šios markės automobiliai dar tik pasirodė mūsų automobilių parke. Jie man labai patiko, ir šiuo metu vairuoju „Škoda Kodiaq“.
– Kas jums svarbu renkantis automobilį?
– Yra keli kriterijai: talpumas, patvarumas, kaina. Man svarbu, kaip automobilis važiuoja žvyrkeliu.
Kad premjerui kažkas išasfaltavo kelią, yra mitas. Aš jau 17 metų kasdien važinėju žvyrkeliu, todėl man labai svarbu, kad būtų patvari važiuoklė, nes anksčiau kiekvieną sezoną tekdavo atlikti rimtą remontą.
Taigi „Škoda“ turi tikrai geras savybes važiuoti pusiau bekele, žvyrkeliu, taip pat patinka jos pravažumas žiemą, kai keliai nebūna valomi. Važinėjau ir „Škoda Octavia“, ir „Škoda Superb“. Kaip sakoma, su „Škoda“ – ir į darbą, ir į sodą.
– Kaip jūsų kelionėms atsiliepė pabrangę degalai?
– Tai paveikė mus visus, bet važiuoju tiek, kiek reikia. Tiesiog kito kelio nėra, nes pro mus nevažiuoja visuomeninis transportas, o juk reikia vežioti ir vaikus. Mano automobilis dyzelinis, esu dyzelių gerbėjas. Ateityje reikės įvertinti pokyčius, kurie dabar vyksta, bet manau, kad apie dyzelinius automobilius yra ir daug mitų.
Juk šiuolaikiniai dyzeliniai taršos atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo benzininių automobilių. Negana to, regeneracijos sistema net neišmeta kietųjų dalelių, taigi ekologine prasme jie yra tvarkingi.
– Automobilių gamintojai vis skelbia, kada gamins tik elektromobilius ir atsisakys vidaus degimo variklių. Kaip tai vertinate?
– Manau, kad turėtų išlikti konkurencija. Sutinku, kad mieste elektromobilis yra nepamainomas, tačiau turi būti ir tam pritaikyta infrastruktūra. Be to, kol kas elektromobilių kainos yra neadekvačios, ateityje jos mažės.
Vis dėlto nesu tikras, kad norėčiau turėti elektromobilį ilgesnėms kelionėms. Juk yra nenumatytų aplinkybių: gali įstrigti spūstyse, neturėti kur įsikrauti. Kol kas mažai kalbama ir apie tai, kur atsidurs panaudoti akumuliatoriai ir kiek tai kainuos. Taigi ateityje mąstyčiau apie hibridinį automobilį.
– Kas lietuvius paskatintų persėsti į naujesnius automobilius?
– Manau, kad veikia ir tam tikri psichologiniai dalykai. Kartais išgirstu, kad nereikia pirkti automobilio iš salono, neva vos iš jo išvažiavus automobilio kaina nukrinta 30 proc., todėl geriau pirkti jau pavažinėtą transporto priemonę.
Bet ne visi pakankamai uždirba naujam automobiliui. Be to, tuos pinigus dažnai tenka išleisti kitoms namų ūkio reikmėms. Todėl išties reikia palaukti, kol dar labiau pagerės gyvenimo kokybė, paaugs pajamos, tuomet keisis ir mūsų šalies automobilių parkas.
Prisiminkime, koks jis buvo 1993–1994 metais. Tuomet neatrodė, kad greitai pavyks pasiekti Vakarų lygį. O dabar vairuojame faktiškai tokius pat automobilius kaip vakariečiai arba net geresnius.
– Buvo laikai, kai lietuviai butus iškeisdavo į automobilius, – tokia buvo šio daikto vertė. Kaip manote, ar patvaresni automobiliai būdavo kuriami prieš kelis dešimtmečius, ar dabar?
– Tuo metu buvo visai kitoks gyvenimo būdas ir įpročiai. Automobilio reikėdavo laukti pusę gyvenimo. Net ir susitaupius pinigų būdavo neaišku, ar jį nusipirksi, ar sulauksi paskyros. Dabar automobilis daugeliui tapo būtina kasdiene priemone. Manau, kad kuo automobilis naujesnis, tuo jis saugesnis, patikimesnis, mažiau išlaidų remontui.
– Ar pats prižiūrite savo automobilius, ar patikite ekspertams?
– Dabar jau nėra ką prižiūrėti – automobiliuose visiškai kitokia įranga. Tačiau pirmas mašinas tikrai remontuodavau pats – keisdavau guolius, pavarų dėžes, amortizatorius. Juk esu ir automobilių inžinierius.
Kai viso to mokiausi, garaže buvo galima pačiam krapštytis prie automobilių, o dabar nebėra nei tokios kompetencijos, nei įgūdžių, nei laiko. Dabar viską patikiu serviso meistrams – kiekvienas turi dirbti savo darbą.
– Ar esate patyręs kokių nors nuotykių kelyje? Juk esate atpažįstamas veidas.
– Nejaučiu, kad daug kas atpažintų ar kaip nors reaguotų, – jau praėjo beveik dveji metai, kai nebesu premjeras. Dabar yra kitų atpažįstamų veidų. O geriausias nuotykis tuomet, kai nuotykių kelyje nėra.
