– Oksana, esate gerokai žemesnė už Simą, tad kaip šeimoje renkatės automobilius?
– Simas (krepšininkas Simas Jasaitis) niekuomet sau nepirko automobilio, nes žaisdamas krepšinį Lietuvoje būdavo retai, tad turime tik vieną – 2014 metų gamybos visureigį „Porsche Cayenne“. O man automobilis vienareikšmiškai labai reikalingas.
Ilgai buvau labai patogių mašinų mėgėja, vairavau „Mercedes-Benz“ markės automobilį ir tuo mėgavausi. Bet kai laukiausi Dominyko, įvyko avarija. Visa laimė, kad niekas nenukentėjo, tik buvo apgadintos transporto priemonės. Tuomet labai išsigandau ir supratau, kad gimus vaikeliui norėčiau kiek aukštesnio ir, kaip man tuo metu atrodė, saugesnio automobilio.
Nors, žinoma, džiaugiuosi, kad avarijos metu vairavau „Mercedes-Benz“, mat jo kėbulas buvo tikrai tvirtas ir atlaikė nemenką smūgį. Kažin kaip viskas būtų pasibaigę, jei būčiau vairavusi kitos markės automobilį. Matyt, visa ši istorija galėjo baigtis tikrai daug liūdniau.
Taigi kai atėjo metas rinktis kitą transporto priemonę, rinkausi tarp tos pačios ir kitos markės automobilio. Vis dėlto norėjau visureigio – aukšto, patogaus ir talpaus automobilio, tad įsigijau „Porsche Cayenne“.
Iki šiol džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nors reikėjo priprasti prie didesnių mašinos gabaritų, ypač vairuojant Vilniaus centre. Tačiau kai turi nemažą vairavimo patirtį, po kurio laiko įpranti ir prie didesnės transporto priemonės.
– Kiek apskritai esate pakeitusi automobilių, kokius esate vairavusi?
– Vairuotojo pažymėjimą gavau būdama 18-os, taigi turiu jau 20 metų vairavimo stažą. Mane jau galima vadinti įgudusia vairuotoja! Per šį laiką teko pakeisti šiek tiek automobilių, o pirmas vairuotas buvo „Toyota Celica“, tiesa, tai buvo ne mano asmeninė, o draugo mašina. Jis man leisdavo važinėti, kol draugavome.
Pirmasis mano pačios automobilis, kurį nusipirkau Kauno automobilių turguje, buvo mėlynos spalvos stipriai patobulintas BMW. Tuomet man buvo 19-a, šiai mašinai labai taupiau ir laukiau, kada važiuosiu pirkti.
Jaunam žmogui paliko įspūdį tie gražūs patobulinimai, tačiau dar nemąsčiau apie patogumą – labiau apie grožį. Tiesa, jau pirmą žiemą supratau, kad esu lyg sniego valytuvas – priekinis buferis buvo labai žemai.
Maža to, supratau, kad ir tuos patobulinimus reikia prižiūrėti, tvarkyti. Nemažai keblumų kildavo statant automobilį: jei šaligatvis būdavo aukštas, bijodavau prie jo net privažiuoti. Tiesa, automobilis buvo gana tvarkingas, neturėjau rimtų gedimų.
Vėliau nusipirkau „Mercedes-Benz CLK 200“, o po kiek metų persėdau į „Mercedes-Benz E350“, šiuo metu turiu „Porsche Cayenne“. Galbūt jau laikas dairytis naujesnio, tačiau dabar yra kitų išlaidų, tad galbūt kurį laiką pavažinėsiu šiuo automobiliu.
– Vairuotą „Mercedes-Benz E350“ pardavinėjote apie tai paskelbusi ir savo paskyroje viename socialinių tinklų. Ar žinomumas padeda parduoti automobilį, o galbūt tai yra tam tikras trukdys?
– Sunku pasakyti, ar padeda, tačiau socialiniai tinklai leidžia turėti didesnę sklaidą. Kai skelbimą pamato daugiau žmonių, galbūt tarp jų greičiau atsiranda tas, kuris ieško būtent tokio automobilio.
Tačiau, manau, visiems vienodai, ar automobiliu važinėjau aš, ar kitas žmogus – svarbūs kiti kriterijai. Kai nuspręsiu parduoti dabartinį automobilį, galbūt socialiniai tinklai ir vėl padės.
– Kiek automobilis svarbus įvaizdžiui sukurti?
– Tai svarbi įvaizdžio detalė, tačiau galbūt tai svarbiau jaunam žmogui. Man atrodo keistai, kai žmogus investuoja į automobilį, o pats vos suduria galą su galu, gyvena išsinuomotame būste, turi mažas pajamas ar prastą darbą, užtai automobilis – prabangus. Kas iš to automobilio?
Juk tai – prasčiausia investicija. Sumoki didžiulius pinigus pirkdamas naują iš salono, o vėliau jo vertė po truputį krinta. Automobilis turi tarnauti kaip daiktas, o ne įvaizdžio detalė. Juo turi būti patogu vežti vaikus į mokymo įstaigas, važiuoti į darbą.
Man jau nebe 20 metų, o tą pirmąjį BMW nusipirkau kaip įvaizdžio detalę, žmonės atsisukdavo, žiūrėdavo, anuomet tai buvo madinga. Dabar man tai nėra svarbu.
– Jūs – žinomas žmogus, ar jaučiate didesnį dėmesį vairuodama? Pavyzdžiui, važiuodama ar stovėdama sankryžoje?
– Mieste niekada į tai nekreipiu dėmesio, nesijaučiu ypatinga, kad į mane reikėtų žiūrėti. Aš bėgu, važiuoju savais reikalais, skubu į darželį, darbą kaip ir kiekvienas žmogus. Tikrai nesimėgauju dėmesiu.
– Esate ir makiažo specialistė, ir verslininkė bei atlikėja. Kaip atrodo jūsų automobilis ir ar visuomet pavyksta palaikyti švarą?
– Talpumas – vienas pagrindinių kriterijų, kurie man svarbūs renkantis automobilį. Tikrai daug keliauju automobiliu, įvairiose šalies vietose vedu mokymus, tenka vežtis daug lagaminų su kosmetika ir darbo įrankiais. Turint grožio namus retkarčiais tenka pervežti vieną kitą dėžę.
Kalbant apie tvarką, džiaugiuosi, kad mūsų vaikas labai tvarkingas, netgi skrupulingai. Atidarius kitų mamų automobilių dureles kartais iškrinta jogurto buteliukai, o mašina būna aptepliota maisto likučiais ar apipilta gėrimais. Mano mašinoje to nerasite – mano vyrukas neužkandžiauja automobilyje.
Taigi mums pavyksta palaikyti švarą automobilyje, nors esu iš tų moterų, kurios galėtų nusimesti pareigą prižiūrėti automobilį, jį plauti. Vis dėlto mes turime kur kas daugiau reikalų, o automobilio priežiūra man atrodo nemoteriškas darbas.
Kiekvienąsyk palikdama automobilį plovykloje burbu, kad ne aš turėčiau tuo užsiimti.
Kita vertus, dabar yra daug patogių vietų, tunelinių ar prekybos centruose įsikūrusių plovyklų, kuriose greitai gali nusiplauti automobilį. Mes, moterys, sugebame vienu ypu pasidaryti 20 darbų.
– Kur jums įdomiau vairuoti – mieste ar užmiestyje?
– Esu miesto žmogus, man mieliau važinėti didmiestyje ir visur lakstyti su reikalais. Autostrados, žiūrėjimas į vieną tašką mane per daug nuramina. Esu aktyvus žmogus, mėgstu daug veiksmo, tad man labiau patinka vairuoti judriame mieste.
Mano mėgstamiausias maršrutas yra nuo namų iki darbo Vilniaus centre. Keliaudama į darbą pravažiuoju daugybę gražių vietų, nes mes gyvename miškingoje vietovėje, tad tiek pavasarį, tiek kitais metų laikais čia yra didžiulis grožis. Žiemą apsnigtos ir nusvirusios pušys atrodo kaip iš pasakos.
– Ar turite savo vairavimo filosofiją?
– Esu gana greita, bet kultūringa vairuotoja, laikausi Kelių eismo taisyklių. Tikrai nerasite daug mano nuobaudų, visuomet sąžiningai susimoku baudas. Žinoma, kartais pasitaiko, kad netinkamai pastatau automobilį, bet vairuodama, manau, neerzinu kitų vairuotojų ir važinėju tvarkingai.
Kiti manęs taip pat neerzina, esu iš tų, kurie nesikeikia, nemosikuoja rankomis ir nesigadina nervų. Manau, eismas yra ne ta vieta, kur reikėtų lieti emocijas, ir taip gyvenimas įtemptas, kam pykti prie vairo ir gadinti kitiems nervus? Be to, esu gana atidi vairuotoja.
– O kelyje esate daug sutikusi nekultūringų vairuotojų? Kaip sprendžiate konfliktines situacijas?
– Visuomet matau labai daug tokių vairuotojų. Bet tiesiog šypteliu ir pagalvoju, koks žmogui yra blogas gyvenimas. Gal jis neturi sveikatos, jam nesiseka arba dirba nemėgstamą darbą, mažai uždirba. Kažkas juk blogai, jei jis toks piktas? Nėra normalu mosikuoti rankomis, rodyti įvairius ženklus. Aš nesigadinu nuotaikos, pasijuokiu ir važiuoju toliau.
– Ar kelyje turite prietarų arba ko niekuomet nedarote prie vairo?
– Stengiuosi nesinaudoti telefonu, kad nenukreiptų dėmesio nuo kelio, nes tai ypač pavojinga. Kartais matau, kaip kelyje keistai juda automobilis, o vėliau pastebiu, kad vairuotojas spokso į telefono ekraną. Jei gaunu žinutę, vairuodama jos neskaitau. Man tai yra tabu.
– Tačiau ne vienas nuomonės formuotojas mėgsta vairuodamas filmuotis ir tai transliuoti socialiniuose tinkluose.
– Kadaise buvo laikas, kai nuomonės formuotojai taip aktyviai elgėsi, bet greitai už tokius jų veiksmus buvo pradėti linčiuoti, gėdinti, o jų nufilmuota vaizdo medžiaga buvo siunčiama policijai. Manau, ne vienas gavo baudas. O dabar yra netgi priešinga mada – pasakoti, kad žmonės taip nesielgtų, nes gali sukelti avarines situacijas.
– Ar pati esate turėjusi kokių nuotykių kelyje?
– Kartais tekdavo nustebinti žmones degalinėse. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai per vakarą turėdavome tris koncertus skirtingose vietose.
Tuomet kartais nebespėdavome persirengti, nulipusios nuo scenos iškart šokdavome į automobilį, skubėdavome į kitą vietą ir kartais pritrūkdavo degalų, todėl reikėdavo sustoti degalinėse.
Tas degalų pylimasis atrodydavo tikrai įspūdingas, mat būdavome su trumpomis blizgiomis suknelėmis su korsetais, avėdavome aukštakulnius. Taip apsirengusios pildavomės degalų ir žmonės negalėdavo atitraukti akių.
– Nejau vyrai nepasisiūlydavo padėti?
– Ne, nepasisiūlydavo, bet šypsenų tikrai sulaukdavome. Įsivaizduokite mus, besipilančias degalus su sceniniu grimu, šukuosenomis. Tikrai nekasdienis vaizdelis. Kitiems vairuotojams tai sukeldavo šoką. Vis dėlto baisių įvykių kelyje neturėjome ir, tikiuosi, jų nebus.
