– Mere, Druskininkuose, atrodo, viskas ranka pasiekiama. Kokį keliavimo būdą čia dažniausiai renkatės?
– Dėl laiko stokos dažniausiai tenka važinėti automobiliu. Turiu ir elektrinį paspirtuką, tad kartais riedu juo – tai ir susisiekimo priemonė, ir pramoga.
– Ar turite mėgstamiausią gatvę Druskininkuose?
– Man visi Druskininkai yra malonūs, vietomis galėtų būti dar gražesni keliai ir takai, tačiau viskas pagal galimybes. O apskritai svarbiausias judėjimas vyksta centrine M.K.Čiurlionio gatve.
Keliaudamas paspirtuku mėgstu važiuoti palei Nemuną Švendrubės link, kur sutvarkyti takai, specialios aikštelės sustoti, pasigėrėti vaizdu, paplepėti. Iš viso mieste ir aplink jį turime per 60 kilometrų dviračių ir pėsčiųjų takų, deja, renovuotų tik apie 23 kilometrus.
– Kiek gyva laivyba Nemunu ir kiek dar yra galimybių išplėsti susisiekimą iki kurorto vandens keliais?
– Prieš keletą metų Vidaus vandens kelių direkcija ėmėsi iniciatyvos, nupirko žemsiurbę, žemupyje pradėti valymo darbai. Skaičiau, kad šiemet be kliūčių bus galima nuplaukti iki marių, į šį kelią įtraukti ir Druskininkai. Mums ši žinia buvo kaip mažas stebuklas. Tie darbai, kiek man žinoma, juda, o kitas etapas turėtų būti Nemuno gilinimas prie Druskininkų ties aukštupiu. Dabar laivyba Nemunu galima tik labai mažais laiveliais arba senu mūsų garlaiviu, kuris plaukia iki Liškiavos.
Tačiau jei vasarą būna sausra, vandens lygis nukrinta tiek, kad net šiuo maršrutu plaukti nebepavyksta.
– Birštono kurorte uždraustas motociklininkų eismas. Kaip vertinate tokį sprendimą ir ar planuoja tuo pasekti ir Druskininkai?
– Tai dviprasmiška situacija. Tas plerpiantis transportas kartais gadina nuotaiką, žmonės negali ramiai pasėdėti kavinėse ir tai erzina. Kita vertus, tai susisiekimo priemonė.
Mes kol kas jokių sprendimų dėl to nesame priėmę, pats kalbuosi tiek su motociklininkų klubo nariais, tiek su pareigūnais.
Visko nutinka, kartais važiuodamas mieste girdi, kaip kitoje kurorto pusėje zuja motociklininkai. Tačiau kol kas neketiname drausti dviračių transporto priemonių eismo ar jas kaip nors riboti.
– Pastaraisiais mėnesiais pastebimai išbrangę degalai. Ką manote apie elektromobilius, kokią infrastruktūrą jiems yra pritaikę Druskininkai?
– Manau, kad tikrai vis dažniau judėsime ta kryptimi, lietuviai vis dažniau įsigis elektromobilių. Tačiau kol kas judėjimas tik elektromobiliu dar apribotas. Planuodamas ilgesnę kelionę turi galvoti, kur bus įkrovimo stotelės ir kiek ten užtruksi.
Druskininkuose per 2–3 metus planuojame dešimteriopai išplėsti įkrovimo tinklą, nors ir dabar yra nemažai vietų, kuriose galima įkrauti elektromobilius.
Mane labai sudomino mintis, kad elektromobilis kartu bus ir energijos šaltinis. Pavyzdžiui, per dieną jis nuo saulės baterijų gali įsikrauti, o naktį, jei neišnaudojo sukauptos energijos, gali ją atiduoti namams. Tai būtų kaip savotiškas energijos bankas.
– Vadovaudamas miestui turite galimybę važinėti su vairuotoju. Ar dažniau vairuojate pats, ar jus vežioja?
– Kadaise važinėjau pats, tačiau dabar, kai trūksta laiko, vežioja vairuotojas. Dažnai tenka vykti į Vilnių, o ten viena problemų yra automobilio statymas. Kai keliauju į Vyriausybę ar kokią nors ministeriją, nėra laiko dar kokį pusvalandį ieškoti, kur palikti automobilį. Šešiolika metų vadovavau Lietuvos savivaldybių asociacijai ir bent 2–4 dienas tekdavo kur nors važiuoti, tad pradėjo vežioti vairuotojas. Tai, žinoma, nepatogumų nesukelia.
– Ką vairuojate pats ir kokie buvo jūsų vairuoti automobiliai?
– Pirmasis automobilis – su istorija. Vairavau automobilį SMZ – jei yra tekę girdėti, tai dviejų vietų neįgaliam žmogui pritaikytas senovinis automobilis. Jį nusipirkau būdamas 9 klasėje, pridavęs tuo laiku vertintą stiklinę tarą, kurios tėvai patys nenešdavo į supirktuves.
Taip užsidirbau pinigų ir iš kaimyninio kaimo nusipirkau nevažiuojantį automobilį, jį perkonstravau. Beje, tai toks pat automobilis kaip filme „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“, kuriuo personažai važiavo plėšti sandėlio.
Taigi perdariau šį automobilį, mat valdymas buvo tik rankomis, įstačiau pedalus, susitvarkiau variklį. Viskas buvo išklota kilimais, automobilis perdažytas juodai su baltomis juostomis. Kadangi tuo metu gyvenau kaime, o iki mokyklos būdavo 12 kilometrų, juo važinėjau į mokyklą, šokius, dar ir draugus paveždavau.
Antrą automobilį VAZ taip pat nusipirkau pats, užauginęs svogūnus. Man tėvai nieko nepirko, tik kartą paklausė, ar noriu užsidirbti, mat jie gali suteikti tokią galimybę.
Tekdavo ir ravėti cukrinius runkelius, ir sodinti svogūnus, česnakus, morkas. Vėliau nusipirkau septintuką „Žiguli“, „Ford Sierra“, „Ford Probe“, galiausiai pradėjau pirkti džipus „Chevrolet“, „Mitsubishi Pajero“, „Toyota“. Šiuo metu vairuoju „Land Rover Discovery“.
– Kas jums svarbu renkantis automobilį?
– Man smagu, kai žiemą nereikia jaudintis dėl sniego dangos, ar galėsiu išvažiuoti keliais. Turiu ir paaukštintą džipą medžioklei su trimis gervėmis. Taigi mėgstu aukštesnius automobilius.
Kadangi esu buvęs ir esamas mechanikas, labai mėgstu garaže ką nors konstruoti, virinti, tekinti, frezuoti, šlifuoti. Turiu dirbtuves prie Grūto parko ir laisvą laiką mėgstu leisti ten, o ne restorane. Neseniai užsisakiau frontalinį krautuvą ir beveik visus jam reikalingus padargus gaminu pagal savo brėžinius ir išmąstymus.
Tai man smagiausios akimirkos, kai galiu užsidaryti nuo politikos.
– Iš kur visos šios žinios, kada teko mokytis šio amato?
– Vidurinę mokyklą baigiau Baisogaloje, o Karčemose, netoli Radviliškio, buvo įvairūs mokymai, tarp jų buvo galima mokytis vairuoti, todėl turiu dar ir daugybę visokių vairuotojo kategorijų. Taigi su technika yra susijęs visas mano gyvenimas.
Kai suvirinau pirmąjį automobilį ir tėvas per pietus į jį pažiūrėjo, demonstratyviai spyrė į mano mašiną ir ta subyrėjo per siūles. Tada dar nesupratau, kaip reikia sukabinti du metalus, labai dėl to sielvartavau ir vėl viską dariau iš naujo.
Dabar turiu įvairių suvirinimo aparatų ir virinu visais įmanomais būdais. Senais laikais buvau nupirkęs ir vieną pirmųjų krovininių sunkvežimių Lietuvoje, jį perdaręs važinėjau į Ukrainą, iš ten vežiau ąžuolo, uosio medieną, graikinius riešutus.
Esu automobilių sporto meistras, keliskart tapau Baltijos šalių automobilių kroso čempionu savo klasėje. Visus sportinius automobilius kūrėme su amžinatilsį Robertu Zavistausku iš Alytaus, profesionaliu konstruktoriumi. Dviejų aukštų „Neoplan“ autobusą buvome perdarę taip, kad jame buvo galima vežioti sportinius automobilius, – juos į antrą aukštą įtempdavome padedant gervei. Viską darydavome savo rankomis.
– Kaip ir kur tuo metu treniruodavotės, rengdavotės varžyboms?
– Aplink Grūtą buvo išmaišyti visi keliai. Mes atitverdavome vingiuotą miško kelio atkarpą, kurioje būdavo daugiau posūkių, ir dideliu greičiu skriedavome automobiliais. Kai dabar tai prisimenu, suprantu, kad tai buvo labai nesaugu, rizikinga, nes aplink – daug medžių. Visa laimė, kad išvengėme skaudžių traumų. Jaunoms galvoms ta rizika tuo metu neatrodė didelė.
Vėliau persikėlėme į tikras trasas, tiesa, starto subtilybes perpratau tik galbūt antrą sezoną. Supratau, ką reikia daryti norint startuoti vienam pirmųjų, – pasirodo, reikia žiūrėti ne į žalią šviesoforo signalą, bet gęstantį raudoną, nes akimirka, kai viena šviesa pradeda gesti, o kita – užsidegti ir suveikia nervų sistema, yra auksinė.
Laikui bėgant viskas pasikeitė, automobilių sporte arba turi važiuoti labai geru automobiliu ir gerai, arba visai nevažiuoti, nes tai kainuoja didelius pinigus. Kai buvo verslai ir klestinčios įmonės, galimybės buvo vienos, o kai yra mero atlyginimas ir tai, kas likę nuo verslų, galimybės yra kitos. Kai pradėjau profesionaliai sportuoti, subūriau visą komandą, turėjau sportinių automobilių, o dabar apie tokį finansavimą, koks buvo tuomet, galėčiau tik pasvajoti.
– Kokių nuotykių kelyje yra tekę patirti?
– Teko labai daug važinėti sunkvežimiais, nes dirbau vairuotoju. Iš Novosibirsko MAZ vežiodavome grybus. 5 tūkstančius kilometrų riedėdavome į vieną pusę ir atgal, taip pat keliaudavome į kitas šalis. Važiuodavome pasikeisdami su porininku. Kartą važiuojant Rusijoje, netoli Uralo, sustabdė specialioji policija ir įspėjo, kad jei turime degalų, verčiau nestoti net į tualetą, nes yra pabėgę nusikaltėliai ir jei sustosime, galime daugiau nebepajudėti.
Kadangi grybus reikėdavo nuvežti greitai, kad jie liktų švieži, pasikeisdavome vietomis nesustodami, važiuodami – vienas pasislinkdavo prie vairo, kitas užlipdavo ant sėdynės, tuo metu sunkvežimį vairuojantis porininkas šokdavo į keleivio vietą, o aš – prie vairo. Taip ir nuvažiuodavome tuos tūkstančius kilometrų.
