– Egidijau, dabar labai modernu kalbėti apie tvarumą, ekologiją, tad dažnas miestuose zuja elektriniais paspirtukais ar elektromobiliais. Ar vaikotės šių madų?
– Labai teigiamai į tai žiūriu, man patinka elektriniai dalykai, bet kol kas tai labiau pritaikyta miestui. Šių transporto priemonių nuvažiuojamas atstumas vienu įkrovimu kol kas nedidelis, taigi man būtų keblu elektromobiliu važinėti į koncertus. Kol kas esu ištikimas dyzeliniam automobiliui.
– Kokius automobilius esate vairavęs ir kokiu važinėjate šiuo metu?
– „Volvo XC90“. Man patinka skandinaviškas minimalizmas – labai viskas praktiška, lakoniška. Kadaise turėjau įvairių automobilių, o pirmasis buvo 1936-ųjų „Steyr-Puch“, panašus į „Volkswagen Beetle“.
Į šį mano pirmąjį automobilį buvo įgrūstas „Žiguli“ variklis ir galinis tiltas. Kadangi man buvo bloga nuo „Žiguli“, „Moskvič“ ir „Volga“, norėjau išskirtinio automobilio – tuo metu buvau kylanti žvaigždė ir ieškojau ko nors, kas mane išskirtų iš bendros minios.
Kadangi tuo metu man buvo kiek daugiau nei dvidešimt metų, daug juo lakstydavau – tokiame amžiuje gali daryti kvailystes. Pasikankinęs su šiuo automobiliu metus vis dėlto nusipirkau aštuntuką „Žiguli“.
1989-aisiais turėjome galimybę pakeliauti po Europą ir tada parsivežiau „Ford Scorpio“ – tuo metu tai buvo galbūt antras ar trečias toks automobilis Kaune, kažkas ypatingo. Palyginti su „Žiguli“, šis automobilis atrodė kaip kosminis laivas.
Vėliau Olandijoje įsigijau nedidelį keturiais ratais varomą visureigį. Dar vėliau turėjau „Opel Omega“, visiškai naują iš automobilių salono – „Renault Scenic“, „Citroen C4“. Teko vairuoti ir „Toyota Avensis Verso“, „Mercedes-Benz“, kelis „Volvo“. Nesu turėjęs tik BMW. Kitą automobilį žadu pirkti taip pat „Volvo“, nes pamėgau šią markę.
– Kokie kriterijai jums svarbūs renkantis automobilį?
– Ko gero, visi. Man labai reikalingas geras automobilio pravažumas, nes gyvename sodyboje vienkiemyje. Žiemą čia problemiška privažiuoti, jokia eiline miesto mašina kartais negalėtume prisikrapštyti iki namų, taigi man būtinybė turėti keturis varomuosius ratus.
Be to, čia daug ūkio darbų, kartais reikia prisikabinti priekabą, kai ką pervežti. Kitaip tariant, man reikalingas galingas automobilis. Manau, kad tą patį kalba visi žmonės, gyvenantys ne mieste. Sutinku, kad didmiestyje patogu vairuoti elektrinę transporto priemonę, – taupu, švaru, tylu. Bet tai mums, kaimo žmonėms, kol kas nelabai tinkama.
– Esu girdėjęs, kad per metus nuvažiuojate įspūdingą kilometrų skaičių – apie 60 tūkstančių.
– Pandeminiai metai daug ką pakeitė, tik dabar pradėjome lipti iš tos duobės, taigi per pastaruosius metus nuvažiavau mažiau, bet vis tiek per metus susidaro apie 30–40 tūkstančių kilometrų.
– Kokius šalies kampelius jums aplankyti maloniausia?
– Esu kaunietis ir dažnai, kad ir kur važiuočiau, tenka pravažiuoti pro gimtąjį miestą. Tuo džiaugiuosi, nes esu Kauno patriotas, ten užaugau, viskas sava, myliu šį miestą. O dažniausiai tenka vykti į Klaipėdą, Šiaulius, Alytų, Panevėžį.
– Ką veikiate ilgų kelionių metu?
– Dažnai dainuoju, mat labai geras laikas repeticijoms – kelias valandas turi sąlyginės tylos, niekas netrukdo. Taigi jei reikia ruoštis koncertui, kokiam nors renginiui, daug dalykų vyksta automobilyje.
– Kadaise dainoje „Diskoteka“ akcentavote, kad esate geras vairuotojas. Kaip save įvertintumėte dabar?
– Mano būdas yra ekspresyvus, esu gana aštrus, vairuodamas taip pat. Man viskas atrodo gerai, bet kiti su manimi važiuojantys sako, kad esu aštrokas. Vis dėlto su amžiumi tiek daug nebelakstau, stengiuosi išvažiuoti laiku ir keliauti leistinu greičiu.
Be to, stengiuosi netrukdyti kitiems, dažnai žiūriu į veidrodėlius, važiuoju su srautu. Bėgant laikui tampi išmintingesnis, ir aš supratau, kad tos kelios sutaupytos minutės ne tiek daug ir reiškia.
Kažkada spaudžiau per Lietuvą, teko nuvažiuoti apie 400 kilometrų, o vėliau apskaičiavau, kad 20 kilometrų per valandą viršydamas leistiną greitį sutaupai niekingas kelias minutes. O juk kokia papildoma rizika, įtampa, grėsmė sulaukti baudos... Taigi supratau, kad lakstyti neverta.
– Ar kartais tenka nusižengti kokioms nors Kelių eismo taisyklėms?
– Nesu šventas, esu baustas, mokėjęs baudas. Bet neįsivaizduoju, ar yra kas nors nemokėjęs nė vienos baudos, – juk kartais netyčia pražiopsai ženklą, netinkamoje vietoje kerti liniją ar pan. Visko pasitaiko.
Pareigūnus labai gerbiu, ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad manęs niekada nenubaudė nepelnytai. Jei mane ir buvo sustabdę, tikrai žinojau, už ką. Bet niekas prie manęs piktybiškai nesikabinėjo ir niekada nieko iš manęs nereikalavo.
– Ar kelyje tenka susiginčyti su kitais eismo dalyviais?
– Nesu konfliktiškas žmogus, tiesa, yra nutikęs keistas įvykis. Kartą vienoje gatvėje labai reikėjo apsisukti, o priešpriešine kryptimi artėjo automobilis. Aš tikrai greitai apsisukau ir iš galo išgirdau kito vairuotojo signalą. Buvau užsivedęs, skubantis, todėl nepagalvojęs iškišau per langą vieną pirštą, paspaudžiau iki sankryžos.
O vėliau prie jos mane pasivijo tas vairuotojas, atsidarė langą ir labai mandagiai pasakė: „Pone, kai sukotės, nukrito jūsų ratlankio dangtis.“ Patyriau neapsakomą gėdą, mat žmogus stengėsi atkreipti mano dėmesį, o aš jam „atsidėkojau“ parodydamas pirštą. Visiška kvailystė.
– Kokių nuotykių kelyje dar esate patyręs?
– Sykį važiuodamas keliu pamačiau stabdymo žymes ir dulkių kamuolį, o šalikelėje – ant stogo apvirtusį automobilį. Sustojau tiek aš, tiek kitas vairuotojas, abu atbėgome prie apvirtusio automobilio ir jo viduje pamatėme išsprogusias oro pagalves.
Kartu su kitu vairuotoju atplėšėme duris ir ieškojome nukentėjusiųjų. Staiga viduje pamatėme keturpėsčią vairuotoją, kuris buvo šiek tiek apsvaigęs. Tas žmogus metė į mus žvilgsnį ir, atpažinęs mane, ištarė: „Oi, kaip malonu, kokie žmonės!“ Žmogus buvo šoko būsenos, bet vis tiek apsidžiaugė, kad jo automobilyje – Egidijus Sipavičius.
– 2018-aisiais ir pats patyrėte avariją važiuodamas motoroleriu. Ar dar važinėjate dvirate transporto priemone?
– Nebevažinėju, praėjo noras. Pasakiau sau – jei kada dar sėsiu ant dviratės transporto priemonės, tai tik garsiai riaumojančios, pavyzdžiui, tokio motociklo, kokį vairuoja baikeriai. Ir pats kelis kartus mačiau avarinių situacijų, kai gali paprasčiausiai nepastebėti dviratės transporto priemonės, – jos mažesnės ir tylesnės už automobilius. Lygiai taip pat ir manęs tąkart nepamatė.
Tiesa, miškuose, bekele pasivažinėju enduro tipo motociklu, bet į miestą nebelendu.
– Vis dėlto vairavimo patirties turite – daugiau nei prieš dešimtmetį Rygoje buvo surengti savotiški žvaigždžių vairavimo egzaminai, kuriuose pasirodėte labai pavyzdingai, geriau už kitus. Ar kada nors mokėtės ekstremalaus vairavimo?
– Tiesą sakant, ir pats tąkart nustebau, kad taip gerai reagavau. Vis dėlto turėjau laiko pasižiūrėti, kaip važiavo kiti, kokias darė klaidas. Atsimenu, su mumis buvo ir garsus lenktynininkas, o aš stebėjau, kaip jis tvarkosi su automobiliu, ir supratau esmę.
Tačiau suvaldyti automobilį trasoje yra ne tas pat, kas kelyje. Kai važiuoji trasa, žinai, kad kažkurią akimirką tave švystelės į šoną ir turėsi suvaldyti automobilį.
Važiuojant įprastu keliu reikia įgūdžių. Taigi kelyje negali lakstyti, reikia įvertinti įvairius veiksnius, ruoštis netikėčiausiems dalykams.
