Emocijos išsiveržia, vos tik 54 metų A.Ozuolinis atveria „Classic Car & Motorcycle Garage“ duris: „Oho!“
Latvijoje, netoli Tukumo esančioje Milzkalnės gyvenvietėje, jo įkurtame amerikinių automobilių muziejuje nemažai vietos skirta ir JAWA, „Iž“ motociklams bei įvairiems motoroleriams.
Šiam išskirtiniam muziejui – vos pustrečių metų. Jis net neegzistuotų, jei ne Arvio draugai, kurie įkalbėjo kolekcijas parodyti ir kitiems. Nes tai, ką sukaupė šis vyras, atkurta jo paties rankomis.
„Daugumą šaltkalvio darbų atlieku garaže prie namų, o kėbulams perdažyti automobilius nuvairuoju į specialų servisą Milzkalnėje. Tai mano pomėgis, nors ir tikrasis darbas yra susijęs su automobilių remontu“, – paaiškino A.Ozuolinis.
Šį darbą jis dirba nuo 1990-ųjų, taip pat talkina draudikams – vertina per avarijas patirtą žalą.
Kasmet keičia automobilį
„Man arčiausiai širdies amerikiniai XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių automobiliai. Tai rokenrolo stiliaus dvasia. Nesuskubau gimti tuo laiku, bet jį nuolat vejuosi“, – šypsojosi Arvis.
Viename iš senųjų automobilių sąskrydžių jo atnaujintas 1958-ųjų „Buick Special“ buvo išrinktas gražiausia amerikine mašina. Apskritai viskas, kas stovi garaže, sutvarkyta taip, kad bet kada būtų galima išvažiuoti į kelią.
Šiuo metu garaže yra polui žaisti skirto automobilio griaučiai: metalo būklė gera, o štai visas medines kėbulo detales tenka gaminti iš naujo. „Kasmet kurį nors automobilį parengiu techninei apžiūrai ir juo važinėju, kol palankus sezonas“, – paaiškino meistras.
Užpernai jis vairavo prabangų „Cadillac“, pernai – raudoną 1950-ųjų „Studebaker“, o šįmet planuoja persėsti į 1959-ųjų „Cadillac De Ville“ – tokį pat vairavo rokenrolo karalius Elvis Presley.
Dažnai atvyksta į Lietuvą
Nors daugumą interjero detalių meistras atkuria pats, vis dėlto dar neturi galimybės persiūti sėdynių užvalkalų. Jis atsisiuntė joms specialaus audinio iš JAV ir užsakė paslaugą Šiauliuose.
1959-ųjų „Cadillac“ ilgis siekia kone 6 metrus, o galiniai sparnai, ko gero, yra didžiausi šios markės automobilių gamybos istorijoje.
Beje, mašinas su daugybe chromuotų detalių „General Motors“ gamino tik 1959-aisiais, nes dizainą keisdavo kasmet.
O kaip kelyje reaguoja praeiviai? „Atsisuka pažiūrėti, ypač tie, kuriems patinka amerikiniai automobiliai“, – patikino meistras.
Pasak Arnio, jis nepraleidžia sąskrydžių, į kuriuos renkasi tokį pat pomėgį turintys žmonės. „Man talkina visa šeima – penkiese traukiame į juos.
Geriausias senųjų automobilių renginys Baltijos šalyse kasmet pirmąjį rugpjūčio savaitgalį vyksta Biržuose, liepą – Estijoje“, – užsiminė jis.
Atgabeno lietuviai
Pirmasis amerikinis automobilis, kurį Arniui iš JAV prieš 20 metų atgabeno šiaulietis Gintaras, buvo „Cadillac“. Lietuviai – verslūs, o tuo metu kai kurie dėmesį buvo sutelkę būtent į JAV naudotus automobilius.
Gintaras iš JAV Arniui pirmiausia atsiųsdavo nuotraukų, papasakodavo apie mašinų būklę ir kainas. O kai pasirinkta mašina pasiekdavo A.Ozuolinio namus, jis imdavosi remonto – tekindavo detales, pats jas chromuodavo, tvarkydavo kėbulus, perdažydavo.
„Kartą pradėjęs nebegalėjau sustoti. Ėmiau dairytis vis senesnių automobilių. Daugumą automobilių, kurie buvo atgabenti iš Amerikos, įsigijau Lietuvoje, 1957-ųjų „Chevrolet“ – taip pat.
Amerikoje esu atradęs 1950-ųjų ugniagesių automobilį, kai ką esu nusipirkęs ir Nyderlanduose“, – pasakojo latvis.
Savo sukurtoms taisyklėms jis padarė ir išimčių. Garaže stovi ir prancūziškas automobilis, ir 1966-ųjų „Moskvič“. Tai jo tėvo automobilis – pirmoji modernaus dizaino sovietų mašina. Mat po Antrojo pasaulinio karo visi kiti SSRS gaminami automobiliai buvo vokiškų prieškario mašinų stiliaus kopijos.
Ant pakylos – motociklai
Yra dar keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį Arnio garaže. Kadangi jo sienos neseniai dar buvo tuščios, jis sumanė ir surinko latviškų registracijos numerių kolekciją. Pirmieji siekia 1904 metus.
Kitas svarbus akcentas – motociklai ir motoroleriai.
„Nerenku visų motociklų. Turiu savo sistemą: garaže yra visi tuometėje Čekoslovakijoje gaminti JAWA motociklai – nuo paties pirmojo 1936-ųjų modelio iki paskutinio, išleisto 1989-aisiais.
Vieni pirmųjų mopedų Sovietų Sąjungoje buvo taip pat JAWA – juos Rygos gamykla pradėjo gaminti 1960-aisiais“, – paaiškino A.Ozuolinis.
Garaže žvilgsnis užkliūva ir už poros JAWA motociklų su priekabomis – paskutinių gaminių iki Čekijos ir Slovakijos atsiskyrimo. Greta – triratis motociklas invalidams, kurių Čekoslovakijoje 1966–1971 metais buvo pagaminta apie 1200 vienetų.
Ten pat stovi ir vadinamoji „emka“ – M-71 motociklas, kurį sovietų inžinieriai detalė po detalės nukopijavo nuo vokiečių BMW.
Apstu sovietinių eksponatų
Arnis, rodydamas į dviračius eksponatus, pasakoja ir kiekvieno istoriją.
Pavyzdžiui, mopedai „Riga“ visi buvo su lietuviškais varikliais, gaminamais Šiauliuose.
„Buvau dar tik pramokęs vaikščioti, kai tėvas nusipirko lygiai tokį pat 1966-ųjų motociklą.
Radęs skelbimą tokį atsivežiau iš Kauno – jis nė karto nebuvo užvestas, stovėjo supakuotas į medinę dėžę.
Ko gero, žmonės sovietmečiu taip investavo pinigus – pirko gavę paskyrą, nors daikto ir nereikėjo“, – senus laikus priminė Arvis.
Vienintelis motociklas, kurį buvo galima nusipirkti laisvai parduotuvėse ir kuris kainavo tūkstantį rublių, buvo sportinis „Iž“.
Šeimai jis netiko, nes buvo be priekabos, o jaunimui buvo ir per sunkus, ir per brangus – visi norėjo važinėti JAWA.
Garaže vietą surado ir sunkiai pritaikomas sovietmečio motociklas-motoroleris, 1980-ųjų pabaigoje surinktas Tulos gamykloje.
„Sumanyta, jog reikia jo tokio, kad būtų galima važinėti kaime purvinais keliais. Bet jis žemas, ratai platūs ir maži. Todėl jis nuolat virsdavo“, – paaiškino latvis.
O išgirdęs klausimą, kaip tokiai kolekcijai sukaupia pinigų, jis tik nusijuokė: „Juk tam ir dirbame, kad tuos pinigus išleistume.“
