Liūdnai svarstoma, kokios spalvos žvakutes uždegti šalia šio į kilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyto laivo: gedulą reiškiančias juodas ar gimtadienines, viltį simbolizuojančias baltas? Mat ligi šiol savininkų bandymai gauti leidimus restauruoti ar konservuoti jachtą atsimuša į biurokratines sienas.
Nepaisant to, rankos nėra nuleidžiamos ir šiemet Jūros šventės metu bus bandoma atkreipti visuomenės dėmesį į šį jubiliejų minintį ir klaipėdiečiams nepažįstamą jūrinės kultūros paveldo objektą, ieškoma būdų jį išsaugoti.
„Paradoksalu, tačiau norint gauti leidimą tokį paveldosauginį laivą restauruoti būtina pateikti medinių laivų restauratoriaus kvalifikaciją įrodantį dokumentą, o Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris tokį turėtų.
Dabar, rekomendavus Kultūros ministerijai, pats dalyvauju specialiuose mokymuose, kuriuos užbaigus vėl kreipsiuos į institucijas dėl laivo tvarkybos darbų“, – „Vakarų ekspresui“ sakė VšĮ Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centro vadovas Bartas Markevičius.
Paveldas – išblaškytas
Šiuo metu į Kultūros paveldo departamento (KPD) Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą yra įtraukta 10 istorinių laivų.
1906 m. Vokietijoje, Brakės uoste, statytas ir kadaise skirtas žvejoti dreifuojančiais tinklais Šiaurės jūroje burinis liugeris (lugger) „Olga“ prišvartuotas dešiniajame Dangės krante priešais pasukamąjį tiltelį. Istorijos tėkmėje šis laivas neteko burių, buvo perdarytas, o Klaipėdoje glaudžiasi nuo 2002 m. Jį valdančios VšĮ „Tekantis vanduo“ atstovai yra kreipėsi į KPD dėl galimybės škuną restauruoti bei grąžinti jai buvusią išvaizdą, plukdyti žmones į kruizus po Baltijos jūrą.
Likusius 9 laivus 2019 m. jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys“ perdavė Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centrui. Skandalinga, tačiau pačiame uostamiestyje septyniems laivams saugoti vietos neatsirado, todėl naujieji savininkai buvo priversti užpernai juos išgabenti į už 50 km esančią Švėkšną. Marinistinį paveldą savo dirbtuvėse priglaudė Vakarų Lietuvoje garsus laivadirbys, restauratorius bei vėtrungių meistras Vaidotas Bliūdžius.
Už tvoros, šalia piliavietės įsikūrusioje laivų remonto įmonėje saugomas 1928 m. garsiojoje Klaipėdos Pauliaus Lindenau laivų statykloje gimęs vilkikas „RK-7“, kuris geriausiai žinomas „Harald“ vardu: taip pavadintas P. Lindenau sūnaus (mirė 2007 m.) garbei. Tai vienintelis minėtoje statykloje sukonstruotas ir Lietuvoje išlikęs laivas bei pirmasis šalyje, kurio korpusas buvo ne tik kniedytas, bet ir suvirintas elektros lanku.
Šiame kontekste viduryje Mėmelburgo piliavietės medinėmis sijomis paramstytas ir akyse nykstantis kadaise itin garsios buvusios jachtos korpusas yra tarsi gyvas paveldosauginių laivų paminklas, iliustruojantis apverktiną jų situaciją. Piliavietėjė įsikūrusius muziejus, archeologines ekspozicijas lankantys ar tiesiog pro ją einantys žmonės mato lūženą be jokios informacijos apie tai, koks tai buvęs laivas. Neseniai „Vakarų ekspreso“ žurnalistui teko sudrausminti paauglius, rankomis it sausainius laužiusius maumedines jachtos borto lentas.
Pasak KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, jachtos savininkams reikėtų labai rimtai svarstyti laivą išgabenti, tačiau pastarieji turi kitų planų bei tikina, kad jachta yra tokios prastos būklės, jog šią keliant, vežant laivas tiesiog subyrėtų.
„Bėda yra ta, jog noras turėti istorinius laivus nesutampa su galimybėmis juos išsaugoti. Jei matai, kad nieko negali padaryti, perduok tiems, kurie galės. Kad ir Lietuvos jūrų muziejui.
Tačiau negalima sakyti, kad naujieji istorinių laivų savininkai nesiima priemonių, jie stengiasi, ieško išeičių, ketinimai – geri. Deja, medinė jachta piliavietėje taip ir supus, jei liks toliau po atviru dangumi stovėti. Tikiuosi, bus rasti sprendimai, nes laivas – išties neeilinis“, – „Vakarų ekspresui“ komentavo jis.
Bandymas po bandymo
Pasak B. Markevičiaus, tiesiog brezentu ar kitokia medžiaga uždengti „Grażynos“ esą negalima.
„Tai yra paveldosauginis laivas ir jo priežiūrai taikomi griežti reikalavimai.
Laivas turi būti saugomas ir prieinamas visuomenei. Norint uždengti ir apsaugoti nuo kritulių reikia montuoti papildomą karkasą, o tam reikia gauti leidimus.
Kitas dalykas, karkaso konstrukcijos turi būti įleistos į žemę, o piliavietė – archeologinė vietovė, bet kokie kasimo darbai vėl turi būti derinami, atliekami tyrimai. Svarstyta jachtą išsivežti į Švėkšną bei saugoti uždaroje patalpoje. Pabandėme kelti, o laivas ėmė byrėti. Vežant jis visai sutrupėtų, tad bijome rizikuoti, nes atsakome už jo išsaugojimą“, – pasakojo jis.
B. Markevičius tikino gavęs Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ sudarytos komisijos išduotą tradicinių jachtų vertintojo atestatą, tačiau KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vadovybė jo nepripažino – pernai gautas neigiamas atsakymas dėl galimybės šią jachtą ir kitus paveldosauginius laivus restauruoti, užsiimti jų tvarkyba.
„Esu gavęs ir iš Kultūros ministerijos vadovybės raštą, kuriame pažymima, kad ši neturi informacijos apie atestuotus medinių laivų restauratorius, nes tokios specializacijos restauratoriai KPD neatestuojami.
Tad dabar dalyvauju mokymuose ir po pusantrų metų tikiuosi gauti valstybės pripažįstamą staliaus-dailidės, atestuoto medžio meistro kvalifikacinį sertifikatą. Jį pateiksiu specialiai valstybinei Atestavimo komisijai, kuri ir vertins, ar mano kvalifikacijos užteks gauti leidimą restauruoti laivus. Teigiamu atveju vėl kreipsiuosi į KPD“, – savo biurokratinių žygių istoriją pasakojo B. Markevičius.
Kol šie procesai vyksta, šimtmetį šiais metais mininti „Grażyna“ esą neliks be dėmesio.
„Tikrai kažkokia forma paminėsime šią datą. Veikiausiai bandysime įtraukti į Jūros šventės programą. Dabar tiksliai nepasakysiu, kokia forma vyks legendinės jachtos pagerbimas, bet tai bus padaryta. Tarsimės ir su Lietuvos jūrų muziejumi. Galbūt organizuosime viešą paskaitą prie laivo, gal bus pagamintos jos istorijos lankstinukai ir pan.
Kitas dalykas, esame kreipęsi į Klaipėdos miesto savivaldybę ir prašome skirti 20 tūkst. eurų visų mūsų įstaigai priklausančių laivų apsaugai. Turiu omenyje fizinių apsaugos priemonių įsigijimui. Paraiška – priimta, ji – dalis bendro kelias savivaldybes apimančio projekto, kuriame dalyvauja ir turizmo informacijos centrai sukuriant istorinių laivų turistinį maršrutą“, – informavo pokalbininkas.
Jo svarstymu, nors „Grażynos“ fizinė būklė išoriškai ir atrodo apgailėtina, o laivas kažkam galbūt jau regisi laivų kapinėse, ši jachta gali būti pagarbiai restauruota, tik niekada nebeplaukios.
„Jos kylis dar tvirtas, korpusas – maumedinis ir jei atlaikė 100 metų, nesugrius ir per kelerius kitus metus, kol galų gale, tikiuosi, pavyks gauti leidimus jachtą restauruoti. Žinoma, ji turės būti ir po apsaugine konstrukcija, tad ir šį klausimą teks išspręsti“, – tikino B. Markevičius.
Apdainuota, aprašyta
Suomijoje iš maumedžio medienos 1922 m. pastatyta minėta jachta iš pradžių vadinosi „Turo“ (išvertus iš suomių kalbos – „Ekskursija“, „Turas“). Prieš Antrąjį pasaulinį karą šį 12 metrų ilgio laivą įsigijo anuomet Lenkijos okupuoto (1920-1939 m.) Vilniaus merginų skaučių klubas. 1934 m. burlaiviui suteiktas naujas vardas – „Grażyna“, su kuriuo laivybos istorijoje ir asocijuojasi dabar piliavietėje pūvanti jachta, nes būtent tuo laikotarpiu ji išgarsėjo ir vėliau tapo marinistine legenda.
Remiantis lenkiškais šaltiniais, septynerių žmonių įgulai skirta ir keturias bures turėjusi jachta buvo naudojama lenkų skautų jūreivystės mokymams, o laivą išlaikė savanoriai. Vienas pagrindinių mecenatų – buvęs Lenkijos kariuomenės kapitonas, tuometis Silezijos vaivada Michałas Tadeuszas Grażyńskis, kurio pavardė ir padiktavo burinio laivo pavadinimą.
1933 m. pirmą kartą pasaulyje tarp moterų jachtos kapitono laipsnį gavo iš Trakų kilusi jūrų skautė (harcerė) Jadwiga Wolffowa-Neugebauerowa, kuri tapo ir pirmąja „Grażynos“ kapitone (iki 1935 m.). Laivo įgulą sudarė taip pat vien moterys, o tokia situacija anuomet buvo tikra sensacija dėl vis dar vyravusių papročių, prietarų į laivus neįsileisti silpnosios lyties atstovių.
Ką jau kalbėti apie patikėjimą moteriai valdyti jachtą ir būti jos kapitone. Jūrų harcerė J. Wolffowa-Neugebauerowa sėkmingai perplaukė Baltijos jūrą ir 1935 m. „Grażynos“ šturvalą perdavė naujajai kapitonei, jūrų skautei Jadvygai Skąpskai-Truscoe, kuri buvo pirmųjų vandens stovyklų Lenkijoje iniciatorė ir pirmųjų buriavimo kruizų organizatorė.
Tais pačiais metais ir gimė savotiška jachtos legenda, kuomet vieno audringo kruizo po Baltijos jūrą dalyvė Maria Bukarówna, grįžusi į krantą, savo išgyvenimus išliejo dainoje „Pod żaglami „Grażyny„ (išvertus – „Po „Gražinos“ burėmis).
Kūrinys netruko išpopuliarėti, gimė ir keletas jo versijų. Analogišku pavadinimu praėjusiame amžiuje buvo išleista ir Marios Appelt knyga, kurioje aprašoma sudėtinga ir ilga moterų kova dėl teisės tapti jūrinių jachtų kapitonėmis.
Praėjusio amžiaus trečiasis dešimtmetis buvo tapęs intensyvaus moterų, vidaus ir jūrų buriavimo vystymosi laikotarpiu. Tačiau dėl merginų plaukimo jūrinėmis jachtomis kilo ginčų, kurie užvirė dėl to, ar merginos ir moterys apskritai tinka plaukioti jūroje ir ar jos gali užsiimti šia sporto šaka.
Buvo oponentų, kurie teigė, kad moterims trūksta kovinio instinkto, kad jos psichologiškai yra mažiau ištvermingos, labiau nervingos ir tiesiog per silpnos fiziškai.
Moterims nebuvo prieinamos jūreivystės mokyklos, o į prekybinių laivų keliones į įgulas vesti moteris buvo draudžiama. Būtent pirmosios pavyzdine lenkų moterų buriavimo jachta laikytos „Grażynos“ kapitonės J. Wolffowos-Neugebauerowos, J. Skąpskos-Truscoe patirtys bei jos įpėdinių istorijos ir įkvėpė autorę parašyti 262 psl. knygą.
Į anuometį Mėmelį jachta buvo atgabenta iš Antrojo pasaulinio karo metu subombarduoto Gdynės uosto. Sovietmečiu ji antrą kartą pervadinta į propagandinę potekstę turinčią „Raudonąją žvaigždę“ (rus. „Красная звезда“).
