– Lina, ar seniai vairuojate?
– Nuo kokių aštuonerių metų, o vairuotojo pažymėjimą turiu nuo 18-os. Pamenu, kad tėtis suteikė pirmąsias pamokas. Tai būdavo mano motyvavimo programa – jei kuo nors namuose padėdavau, galėdavau atsisėsti prie vairo.
Žinoma, niekas man vienai važiuoti neleisdavo – džiaugdavausi galimybe pasukioti vairą namų kieme, sėdėdama tėčiui ant kelių.
– Dabar vairavimas jums yra labiau poilsis ar darbas?
– Anksčiau tai būdavo poilsis, nes važiuodama ilgus atstumus galėdavau įsijungti muziką, o mieste – kokią nors radijo stotį, transliuojančią žinias ar laidas. Vis dėlto automobilyje galiu ruoštis ir darbui – žurnalistai klausosi skelbiamos informacijos. Tačiau kai tapau mama, nebegaliu automobilyje klausytis to, ko noriu, nes jei miega vaikas, garsiai muzikos nepaklausysi.
– Kas jūsų automobilyje skamba dažniau – žinios ar muzika?
– Darbo dienomis dažniausiai klausausi žinių, o kai nusiteikiu atostogų ritmui, jų nebesiklausau, nebent muzikos.
– Pati juk dirbate žinių skyriuje, tad bene pirmoji sužinote informaciją, kokios yra eismo sąlygos, kokių tikėtis orų. Visa tai padeda ruošiantis į kelią?
– Žinoma. Kalbant apie orų prognozę dažniausiai žinai jau penkioms dienoms į priekį, todėl būna keista, kai artimieji sako, kad rytoj, tarkime, šals. Man tai jau atrodo kaip pasenusi naujiena, juk tai buvo žinoma prieš penkias dienas!
Vis dėlto planuodama ilgesnes keliones atkreipiu dėmesį, kokių orų tikėtis, ar nepateksiu į pūgą. Taip yra nutikę, ir ne kartą, kai važiuodama per stiprią pūgą sudvejoju, ar dar esu kelyje. Mieste per daug nekreipiu dėmesio į kelių būklę, nes dieną jie dažniausiai būna nuvalyti.
– Kuriuo metų laiku jums vairuoti apskritai maloniausia?
– Visada vairuoti gerai, išskyrus per dideles liūtis ir pūgas. Bet, žinoma, žiemą ir tamsiuoju paros metu tai daryti sudėtingiau. Štai rudenį prasideda žvėrių migracija, būna slidus kelias, todėl autostrada važiuoju gerokai mažesniu, nei leistina, greičiu.
– Ar yra nutikę kokių nors įsimintinų įvykių kelyje?
– Nebent smulkesnių, pavyzdžiui, kai įjungęs netinkamą pavarą taranuoji kitą automobilį. Kartą toks įvykis nutiko požeminėje prekybos centro aikštelėje. Kadangi pakaitomis vairuoju du automobilius, vienas yra su parkavimo jutikliais, o kitas – be. Vairuodama vieną jų pamiršau, ar yra su jutikliais, ir drąsiai pavažiavau, kol stipriai trinktelėjau į kitą automobilį. Visuomet reikia pasitikrinti ir niekada prie vairo negali atsipalaiduoti.
– Kaip dažnai jums tenka susidurti su pareigūnais?
– Jau galbūt 10 metų, kai jie nėra manęs sustabdę, bet kartkartėmis gaunu laiškų dėl menko greičio viršijimo, todėl tenka sumokėti 6–10 eurų siekiančias baudas. Tie pažeidimai dažniau nutinka užmiesčio keliuose, kur yra vidutinio greičio kontrolės ruožai. Tačiau jau pasimokiau ir dabar nusistatau leistiną greitį – taip žinau, kad nepaspausiu daugiau, nei galima.
– Koks kitų vairuotojų elgesys jus erzina labiausiai?
– Pastebiu, kad Vilniuje vairuotojai gerokai kultūringesni, nors dar ir neturime Vakarų kultūros, kai du vairuotojai sustoja ir vienas kitam mojuoja rankomis, kuris kurį praleis, – tiesa, tai irgi erzintų.
Vis dėlto nuvykusi į mažesnius Lietuvos miestus kartais sutrinku – jei važiuoju antrąja eismo juosta, iš kurios galima sukti tik į kairę, o reikėjo važiuoti tiesiai pirmąja juosta, kiti vairuotojai piktybiškai neleidžia persirikiuoti, pradeda signalizuoti ir grūmoti. Tai mane tikrai labai erzina.
Man patinka praleisti kitus vairuotojus, jei jiems reikia persirikiuoti iš vienos eismo juostos į kitą. Tiesa, jei vėliau jie nepadėkoja avarine šviesa, pagalvoju, kad galbūt reikėjo ir nepraleisti. Juk tai savotiška etika kelyje – vienas praleidžia, o kitas padėkoja.
– Esate atpažįstamas veidas, tad kaip reaguoja kiti vairuotojai, jei emocingai pradeda grūmoti, o vėliau supranta, kad priešais juos automobilyje sėdi pranešėja iš televizijos ekrano?
– Nesu patekusi į tokias konfliktines situacijas, be to, Vilniuje juk kas antras žmogus yra žinomas, tai niekas į tai nebekreipia dėmesio. Kai kas nors kelyje pasielgia blogai, aš kartais padaužau vairą arba pakeliu ranką, o tai pamatęs mano vaikas atsidūsta: „Ir vėl vėluojam...“
– Kiek automobilis svarbus žinomam žmogui kaip įvaizdžio dalis? Kiek jums svarbu, kokios markės jį vairuoti?
– Aš esu estetė, todėl mėgstu vairuoti nuplautą automobilį ir kad būtų išvalytas, tvarkingas salonas. Tiesa, kai turi mažą vaiką, automobilis tvarkingas būna viso labo pusvalandį po siurbimo, mat čia atsiduria ir sausainių, ir popierėlių, o šiuo metu kartu su manimi keliauja žaislinis buldozeris.
Kai buvau šiek tiek daugiau nei 20-ies, man buvo svarbu, ką vairuoti, tačiau tuo metu pasirinkimą ribojo ir pinigai. Prisimenu, kad pirmąjį pirkau „Renault Megane“, – tai buvo geltonos spalvos automobilis kaip „Lamborghini“.
Dabar man automobilis yra viso labo susisiekimo priemonė, svarbiausia, kad būtų patikimas ir patogus, mažai gestų. Vis dėlto tai yra prasčiausia investicija, kokią gali padaryti. Juk jei perki net populiarios markės automobilį, tai, ką išleidi, neatsipirks.
Aš mieste važinėju benzininiu mažalitražiu „Fiat 500“, o užmiesčiui turiu dyzelinį patogų sedaną „Ford Mondeo“. Esu pakeitusi gal jau septynis automobilius.
– Kai dairysitės naujo, ar atsižvelgsite į kalbas dėl galimų naujų mokesčių, akcizo degalams pokyčių?
– Dabar svarstau rinktis naują automobilį ir, žinoma, jau galvoju apie visus šiuos dalykus. Kam per metus mokėti tam tikrą sumą, jei galima nusipirkti tokį automobilį, už kurį neteks mokėti? Juolab kad kada nors bus atsisakyta automobilių su vidaus degimo varikliais.
Tačiau kol kas nematau jokių argumentų, kodėl vertėtų pirkti visiškai elektrinį automobilį, o taip yra dėl paprasčiausio laiko taupymo. Tikrai nespėčiau tokio automobilio įkrauti namuose – neretai būna taip, kad visą dieną tenka važinėti po miestą, o vėliau išlėkti į pajūrį.
Nemanau, kad su šeima turėtume laiko sustoti viduryje autostrados ir dar krautis automobilį, juolab girdint žmonių kalbas apie eiles prie įkrovimo stotelių. Manau, kad retas gali sau leisti tokią prabangą.
