Rogės gali skrieti ir be elnių – prieš dvejus metus tokią transporto priemonę buvo galima pamatyti prie Vilniaus Katedros aikštėje pastatytos eglutės. Tai viena aktoriaus ir renginių vedėjo V.Mickevičiaus kalėdinių staigmenų, kurias jis pastaraisiais metais dovanoja miestiečiams.
„Iš faneros buvo sukaltos didelės rogės, jų viduje sumontuotas elektrinis vienaratis. Sėdėdamas pėdomis reguliuoji vienaračio kryptį, greitį ir kitus dalykus, gali net suktis vietoje ar važiuoti atgal“, – pasakojo V.Mickevičius.
Kalėdų nuotaiką mums sukuria televizija, prekybos tinklai ir savivaldybė. Viačeslavas siūlo visa tai atmesti ir pažiūrėti, kas lieka: „Niekas, nebent kaimynai! O tą nuotaiką reikia kurti, neužtenka pakabinti tik girliandą“, – pridūrė vyras.
Vilniuje, soduose už Antakalnio netoli Dvarčionių, gyvenantis V.Mickevičius praėjusių metų gruodžio pradžioje kalėdinę atmosferą kūrė aplinkiniame miške.
„Gyvenu ten, kur mažai žmonių, todėl pasiilgstama bendravimo. Taigi pernai sukviečiau 200 žmonių – nes tiek išdalijau žibintų – ir įspėjau, kad negalima vienam prie kito priartėti dėl karantino reikalavimų.
Vaizdelis atrodė kaip per Vėlines, tarsi tokia judanti šviesų jūra. Bet buvo gražu, visi patenkinti. Tuomet „Volkswagen Beetle“ atvyko ir Kalėdų Senelis, pažaidėme žaidimus, grojo mano draugės Ievos kvartetas. Taip ir sukūrėme tą kalėdinę nuotaiką“, – pasakojo V.Mickevičius.
Maža to, girliandomis apkarstytu 1983 metų gamybos „Volkswagen Beetle“ jis pernai važinėjo sostinės gatvėmis ir taip linksmino gyventojus bei šventiniu laikotarpiu dirbti turinčius viešojo transporto ir kitus darbuotojus.
„Pandemijos metu buvo prasta nuotaika, tai buvo galima justi mūsų visuomenėje. Taigi ant „Volkswagen Beetle“ priklijavome maždaug 400 lempučių ir važinėjome po miestą. Labai jaudinausi, kad gausime baudą, vis dėlto tai galima laikyti dėmesio atkreipimu, kitų eismo dalyvių akinimu. Be to, girliandos šviečia raudonai ir mėlynai, o tokias spalvas švyturėliuose gali naudoti tiktai pareigūnai.
Tačiau tokia šviečiančia spalvota kometa pro pareigūnus pravažiavome net keturis kartus ir mūsų nenubaudė, nors turėjo teisę tai padaryti. Matyt, pagalvojo, jog per pandemiją galime bent šiek tiek palinksminti žmones, tuo labiau kad gruodžio viduryje įsigaliojo griežčiausi draudimai“, – pasakojo V.Mickevičius.
Ko iš šio aktyvaus žmogaus tikėtis šiemet? V.Mickevičius patikino, kad ir per šias šventes jį bus galima išvysti sukantį ratus sostinės gatvėse.
Tai jis planuoja daryti ne tik „Volkswagen Beetle“, bet ir naujai suremontuotu 1978-ųjų „Citroën 2CV“.
„Kalėdų Senelis tikrai pasirodys prie miesto eglės. Tik konkretaus grafiko neturiu – išvykstu pasivažinėti, kai gera nuotaika“, – juokėsi vyras.
– Viačeslavai, vairuojate įspūdingus ir autentiškus automobilius. Iš kur ši aistra?
– Studijų laikais apskritai nekenčiau visų be išimties automobilių, tačiau viskas apvirto, kai būdamas Lenkijoje pamačiau „Fiat 126“. Tai buvo mažas, ryškus, juokingos, netgi vaikiškos formos automobiliukas.
Atrodo, kad jį vaikas nupiešė ranka, o kažkas sukonstravo. Man visuomet patikdavo automobiliai, kurie atspindi žmogaus charakterį.
Niekada negalvojau vairuoti tokio, kuris mažiau genda ar yra taupus. Iki šiol tuo vadovaujuosi.
– Gal ir aktoriaus būdo bruožai ragina rinktis išraiškingesnius automobilius?
– Nemanau, nes kaip tik tuomet rinkčiausi kokį prašmatnų „Jaguar“ ar „Porsche 911“.
– Kokį pirmą automobilį įsigijote?
– Tą lenkišką „Fiat 126“. Turiu pažįstamą kaunietį, kuriam pasakai sumą, už kokią nori įsigyti automobilį, ir jis suranda. Pamenu, kad turėjau 2 tūkstančius litų, o jis nuvyko į Lenkiją ir rado šį 1995-ųjų gamybos automobilį.
Gerai prisimenu ir pirmąją kelionę iš Kauno į Klaipėdą. Į automobilį buvo susėdę mano draugai, daug juokėmės, nes tokiu automobiliu greitai nepavažiuosi – daugiausia 90 kilometrų per valandą greičiu. Greičiau lėkti net nesinori, todėl tokie automobiliai gerai drausmina, važiuodamas jauti kelionės džiaugsmą.
– Jūs esate sakęs, kad kuo lėčiau važiuoji, tuo daugiau įdomybių pastebi.
– Pastebėjau, kad kai važiuoju draugės automobiliu „Nissan Qashqai“ 110–120 kilometrų per valandą greičiu, jaučiu stresą, visas dėmesio aštrumas nukreiptas į kelią, o į renginį atvykstu jau pavargęs, nes visą laiką stresavau prie vairo. Kai važiuoju savo mažais automobiliais, išsiruošiu anksčiau, bet jaučiuosi pailsėjęs ir kelyje pamatęs daug įdomybių. Lėtas važiavimas ypatingas.
Vis dėlto reikia daug metų pavažinėti maža mašinėle, kad matytum visus jos privalumus.
– Kokie automobiliai jums labiausiai patinka?
– Būtent maži. Šiuo metu turiu 1995-ųjų „Fiat 126“, 1983-iųjų „Volkswagen Beetle“, 1983-iųjų „Austin Mini“, 1967-ųjų „Fiat 500“ ir 1978-ųjų „Citroën 2CV“. Man įdomūs istoriniai automobiliai, kurie pasodino visą liaudį prie vairo. Vokietijoje tai padarė „Volkswagen Beetle“, Anglijoje – „Mini Cooper“, Prancūzijoje – „Citroën 2CV“, o Italijoje – „Fiat 500“. Neperku ir neimu, nors siūlė net nemokamai, tik rusiškų automobilių, jų atsisakau kategoriškai, nes jie pagaminti netalentingai.
– Tokie automobiliai reikalauja nemažų investicijų, tiesa?
– Viskas kainuoja gana brangiai, žinoma, priklausomai nuo to, ką reikia daryti. Geras pavyzdys yra „Fiat 500“, kuris kainavo 2500 eurų, tačiau visiškas jo prikėlimas naujam gyvenimui, įskaitant perdažymą, smėliavimą, detalių pirkimą, atsiėjo iki 10 tūkstančių eurų, įskaičiuojant ir įsigijimą. Pats automobilių nerestauruoju, nesu mechanikas ir manau, kad kiekvienas turėtų dirbti savo darbą.
Prieš ketverius metus įsigijau sugedusį „Citroën 2CV“. Būna gyvenime, kad neturi laiko arba pinigų, bet tada turėjau ir pinigų, ir laiko. Tačiau nesuradau meistro, kuris galėtų šį automobilį sutvarkyti, nes tai tokia įdomi ir preciziška mašina su daugybe vingrybių, kad ne bet kas ir sugebėtų ją sutvarkyti. Iš pradžių ją tvarkė du meistrai ir dar labiau sugadino.
– Ar jau apskaičiavote, kiek teks mokėti, jei bus įvesti taršos mokesčiai?
– Dar nespėjau, reikės pasiskaičiuoti. Vis dėlto automobilių neketinu parduoti, kasdien jais važinėju. Nebent vieninteliu atveju, jei mane ar kurį nors iš šeimos narių ištiktų sunki liga ir reikėtų pinigų, – juk toks gyvenimas, nieko nesuplanuosi.
Nieko geriau mieste nėra išrasta už mažus automobiliukus, nes jie manevringi, juos lengva pastatyti. Be to, jie mažalitriai, stipriai neteršia gamtos.
– Kitas galbūt įsigytų būstą vietoj automobilių kolekcionavimo.
– Iki tam tikro gyvenimo tarpsnio domino tik automobiliai, bet dabar ir man jau norisi pasididinti namus, pasidaryti remontą. Man svarbiausia, kad visi automobiliai riedėtų. Juos galima išnuomoti fotosesijoms, renginiams, kartais šie automobiliai stovi prie prekybos centrų.
Būna, kas juos išsinuomoja, ir tai pradeda atsipirkti. Štai „Fiat 500“ kainavo 7500 eurų, įskaitant įsigijimą ir remontus, tačiau šią vasarą nemažai pinigų man sugrįžo iš nuomos.
– Ar įsivaizduojate save vairuojantį naują automobilį, o gal tokie visai neįdomūs?
– Kadangi dirbu su renginiais, tenka važiuoti į Klaipėdą, Panevėžį ar kitur, tuomet naudojuosi draugės automobiliu. Žiemą juo važiuoti patogu, šilta – ilgesniems atstumams tai tinkamas automobilis.
Tačiau keikiuosi, kai juo reikia važinėti mieste, ir man tuomet gaila draugės. Palyginti su mano mažomis mašinytėmis, jos automobilis yra griozdiškas, nepaslankus, nemanevringas.
Mano automobilių varikliai nėra galingi, bet jie greitai įsibėgėja, nes yra lengvi, ir greitai sustoja.
Svarbiausia – važiuoti su srautu ir netrukdyti kitiems.
– Kadaise esate sukūręs pašiepiančią dainą apie BMW vairuotojus. Joje yra eilutės: „Tu turi sudaužyti tai, ką savam kely radai.“ Kaip atsirado ši daina ir kodėl nusitaikėte į šią markę?
– Ši daina atsirado, kai vienas BMW vairuotojas nušlavė autobusų stotelę prie Operos ir baleto teatro Vilniuje. Mėginau įsijausti, ką tuo metu tie žmonės jautė lėkdami per centrą.
Man atrodo, kad tai yra kažkoks nevisavertiškumo komplekso kompensavimas.
Suprantu, kad šie automobiliai yra patogūs Vokietijoje, kurioje magistralėmis galima važiuoti ir 200 kilometrų per valandą greičiu, bet Lietuvoje juk net nėra kur įsibėgėti!
– Tai yra viena populiariausių markių Lietuvoje – kaip manote, kodėl?
– Kadaise gerą paralelę yra išvedęs religijotyrininkas ir mitologijos tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius. Visais laikais mes buvome tarsi pereinamasis kiemas, koridorius tarp Rytų ir Vakarų. Prisiminkime senus laikus, kai riedėdavome arkliais ir vežimais, o pavogus arklį būdavo pati žiauriausia bausmė vagiui, nes, jeigu pavogė arklį, vadinasi, paliko šeimą be maitintojo – nėra nei kaip šieno parvežti, nei kaip prekių į turgų nuvežti.
Praėjus 100 metų arklį pakeitė automobilis. Nesvarbu, kad jau turime ir išplėtotą viešąjį transportą, žmonių sąmonėje kažkas liko: jei neturi automobilio – blogai.
Kartais atrodo kiek ironiškai, kai žmogus neturi namų arba gyvena dėžutėje iš kartono, bet automobilis – būtinai prabangiausias.
– Kaip reaguoja žmonės, išvydę jūsų nuotaikingus automobilius?
– Spūstyje mane visi praleidžia, nori ilgiau pažiūrėti į vairuojamus automobilius, juos nufotografuoti, ir tai labai smagu. Tai tarsi spektaklis lygioje vietoje.
Kartais nutinka ir linksmesnių nutikimų, laimė, pasibaigiančių be nuostolių. Kartą atvykau į Žirmūnų rajone esantį prekybos centrą „Fiat 500“ ir jį pastebėjo dirbantis apsaugos darbuotojas. Jam buvo labai įdomus mano automobilis, šiek tiek pabendravome, netgi apvežiau jį porą ratų aplink prekybos centrą.
Kitą kartą atvykęs į tą patį prekybos centrą pastačiau automobilį ir nuėjau, o tuo metu vyko patys įdomiausi dalykai, mat buvau neužtraukęs rankinio stabdžio, mašinoje buvo palikta įjungta pavara, ir automobilis išriedėjo į gatvę, sukėlė avarinę situaciją.
Visa tai pamatęs tas pats apsaugos darbuotojas nubėgo prie automobilio ir jį parstūmė atgal, po ratu pakišo plytą. Tai žmogiškumo pavyzdys, kai kartą kažką gero padarei, nors ir skubėjai, bet pabendravai su apsaugos darbuotoju, o jis tau padėjo ištikus nelaimei.
– Kokių dar linksmų nutikimų yra įvykę vairuojant šiuos automobilius?
– Jie visi, išskyrus „Mini Cooper“, aušinami oru.
Vieną karštą vasaros dieną vairuodamas „Fiat 126“ pakliuvau į spūstį, o šių mašinų varikliai sukonstruoti taip, kad jei perkaista, automobilis užgęsta ir nebeužsikuria tol, kol neatvėsta.
Taigi tuo metu skubėjau, spūstis buvo didžiulė, ir staiga Kauno gatvėje pastebėjau savitarnos plovyklą. Išlipęs iš automobilio petimi jį nustūmiau į plovyklą ir šaltu vandeniu atvėsinau variklio skyrių.
Automobilyje viskas gana sandaru, nėra kam sugesti, nes viskas padaryta primityviai, bet kartu ir genialiai, todėl atvėsinau variklį, sėdau prie vairo ir tęsiau kelionę. Aplink buvę žmonės apako nuo vaizdelio, mat į orą pakilo didžiulis garų kiekis.
Kiti linksmi nutikimai neretai nutinka techninės apžiūros stotyse. Kai automobiliukai užkeliami ant platformos ir kratomi, labai jaudinuosi ir prižiūriu, kad jie neįkristų į duobę...
Kartą dar neilgai techninės apžiūros stotyje dirbantis jaunuolis priėjo prie „Volkswagen Beetle“ priekio ir paprašė atidaryti variklio skyrių, nors jis yra gale – kur kituose automobiliuose yra bagažinės skyrius. Stebina, kaip kai kurie darbuotojai nežino tokių elementarių dalykų, bet net ir tai pralinksmina ir sukuria gerą nuotaiką.
