Galbūt dėl to, o gal ir dėl kalbų apie naujus taršos mokesčius V.Janulevičius šiemet atsisveikino su devynerius metus vairuotu išskirtiniu „Ferrari FF“. Daugybę skirtingų automobilių išbandęs ir nuo vaikystės ratus trasose skaičiavęs vyras pripažino ir pats nustebęs, kai vieną dieną suprato, kad jo emocijų taip stipriai nebekaitina galingų variklių gausmas.
„Kadangi daug metų užsiėmiau automobilių sportu, visuomet atrodydavo, kad variklio garsas yra kaip adrenalinas, tarsi papildas kartu su benzino kvapu, ir tai niekuomet neišnyks, šių dalykų visuomet norėsiu. Negana to, juk „Ferrari FF“ variklio V12 garsas primena „Formulės 1“ lenktynes. Tai vienas gražiausiai dirbančių variklių pasaulyje!
Tik kai persėdau į elektrinį „Jaguar I-Pace“, pajutau, kad man to galingo garso visai nebereikia. Nors visą gyvenimą važinėjau sportiniais automobiliais, supratau, kad ateitis jau bus kitokia“, – pripažino V.Janulevičius.
– Vidmantai, ar prisimenate pirmąjį automobilį, prie kurio vairo sėdote?
– Tiek aš, tiek mano pusbroliai vairuoti išmokome sėdę prie dėdės ir tetos baltos spalvos pirmojo „Žiguli“ modelio vairo. O pirmąją savo mašiną parsivežiau iš Rusijos, Permės srities.
Teta buvo ištremta į Sibirą, ten ištekėjo ir liko gyventi, o mano tėvai 1962 metais grįžo į Lietuvą.
– Taigi teta gavo paskyrą vadinamajam aštuntukui „Žiguli“, jų iš pradžių niekas nenorėjo imti, nes visiems šių automobilių forma atrodė pernelyg moderni. Visi norėjo automobilio su varomaisiais galiniais ratais, o šiame automobilyje varomieji ratai buvo priekiniai.
Kokių tik pravardžių neturėjo šis automobilis... Be to, tame krašte tuomet reikėjo važinėti vilkikais KamAZ, o ne „Žiguli“. Kadangi buvau sutaupęs nemažai pinigų, mat dirbdavau vasaromis, ir tėvai padėjo, teta šiek tiek paskolino, 1986-aisiais, kai man buvo 19 metų, kartu su tėvu nuvykome įsigyti to aštuntuko. Tais laikais, kai parvažiavome į Vilnių, tai buvo vienas pirmųjų aštuntukų Lietuvoje.
Buvau studentas, retsykiais važinėjantis po miestą raudonu aštuntuku. Tais laikais joks „Ferrari“ man neatstojo šio automobilio, apskritai gatvėse nebūdavo daug transporto priemonių.
Galiausiai 1989-aisiais, kai atsirado verslų užuomazgos, šį „Žiguli“ pardavėme, o 1991-aisiais nusipirkau pirmąjį užsienietišką automobilį – 1980-ųjų „Renault Fuego“. Jį įsigijau nuvykęs į Belgiją ir jis man priminė „Porsche 944“.
– Ką vairavote vėliau?
– Atkūrus nepriklausomybę pradėjome verslauti. Kadangi Sibire buvo likę daug pažįstamų ir giminių, iš ten į Vokietiją eksportuodavome įvairias žaliavas, metalus. 1992 metais po sėkmingo metalo eksporto nusipirkau savo pirmąjį „Mercedes-Benz 280ce“, 1980-ųjų gamybos.
Tai buvo idealios būklės automobilis – iki tol tokio išlaikyto automobilio dar nebuvo tekę matyti. Jis buvo nuriedėjęs tik 80 tūkstančių kilometrų, labai prižiūrėtas. Juo pavažinėjęs vos metus nusipirkau kitą „Mercedes-Benz 300i“.
Kadangi man buvo 27-eri, toks automobilis atrodė įspūdingai. Vertindamas šiandienos akimis, tokio nebūčiau pirkęs, bet būdamas jaunas labai norėjau. Tiesa, šį automobilį iš manęs vis mėgindavo pavogti. Tuo metu siautėjo gaujos, tarp jų ir „Vilniaus brigada“, ji bandė visus apmokestinti, bet aš niekuomet su jais nesusidėdavau.
Apskritai mes niekam nemokėjome ir stengėmės nuo visų atsiriboti.
Tarp kitų pirkinių buvo ir „Audi 100“, ir „Audi S4“ su galingu 2,3 l turbininiu varikliu – tai buvo tikrai greita mašina. Ja važinėjau gana ilgai, iki kokių 1996-ųjų, tuomet nusipirkau grakštų automobilį – 1991 metų gamybos „Honda Legend Coupe“ ir pirmąjį savo visureigį „Mitsubishi Pajero“.
Visi pastarieji automobiliai buvo nenauji, tačiau pavažinėjus metus kitus buvo galima juos parduoti už gerą kainą, mat tuo metu būdavo klientų iš Rusijos, Baltarusijos, kurie atvykę čia pirkdavo naudotus automobilius. Taigi parduodavau beveik be nuostolio.
Vėliau vairavau „Saab 9000“, BMW 740, „Toyota Land Cruiser“, „Range Rover“. Kai įsigijau pirmąjį „Range Rover“, jis man vis gesdavo.
Kai atvykdavau į servisą, vyrai juokaudavo, kad jei iš jo neteka tepalas, vadinasi, nėra tepalo.
Šiame automobilyje gesdavo viskas, kas įmanoma, nors salonas buvo aristokratiškas, turėjo gerą pravažumą, tačiau jo surinkimo kokybė buvo baisi. Vėliau turėjau ir daugiau naujesnių „Range Rover“.
Dar vėliau vairavau „Jaguar XK8“, 2002-aisiais nusipirkau pirmąjį savo „Aston Martin DB7 Vantage“. Tai buvo tikrai fantastinė mašina, žinoma, dabar gailiuosi, kad už tuos pačius pinigus nenusipirkau „Aston Martin DB5“ arba „Aston Martin DB6“ – Džeimso Bondo automobilių.
Jei kurį nors iš šių automobilių būčiau įsigijęs, dabar jį būtų galima parduoti už milijoną svarų sterlingų (1 mln. 175 tūkst. eurų). Tuo metu kildavo daug problemų dėl mano įsigyto „Aston Martin DB7 Vantage“, jis dažniau būdavo servise Vokietijoje, nei juo važinėdavau.
2006-aisiais pardaviau šią mašiną ir mane įkalbėjo nusipirkti naują „Aston Martin DB9“. Tai buvo visai kitos kokybės automobilis, nė karto nesugedo.
2008-aisiais iš Jungtinių Amerikos Valstijų atsiplukdžiau „Bentley Continental GT Speed“, tuo metu jau buvo krizė, JAV doleris buvo stipriai kritęs, o automobilis atpigo apie 40 procentų.
2012-aisiais įsigijau pirmąjį keturiais ratais varomą „Ferrari FF“, jį pardaviau tik šiemet.
Tai buvo automobilis, su kuriuo turėjau mažiausiai problemų. Vaikams labai patikdavo juo pasivažinėti.
Šiuo metu važinėju elektriniu „Jaguar I-Pace“, taip pat elektriniu „Porsche Taycan“, darbo reikalais svečius ir klientus vežiojame „Mercedes-Maybach“. Anksčiau automobilius keisdavau dažniau, nes pavykdavo parduoti be didelio nuostolio, o dabar važinėju tol, kol mašina visiškai sugenda arba kol pasitaiko geras pasiūlymas.
– Vairavote daugybę skirtingų automobilių. Kuo vieni ar kiti žavėdavo?
– Yra žmonių, kuriems patinka vairuoti tik vienos markės automobilius, o man visuomet atrodydavo, kad kiekvienas automobilis turi savo charakterį, todėl norėdavosi išbandyti kuo įvairesnius. Skirtingais gyvenimo tarpsniais rinkausi vis kitokius automobilius atsižvelgdamas ir į piniginę.
Kai turėjau „Toyota Land Cruiser“, juo tempdavau laivą į žvejybą, tad šiam tikslui reikėjo tokio automobilio. „Saab“ skirtas ilgoms kelionėms, jo ergonomiką ir patogumą prisimenu iki šiol.
Juo galėdavau nuvykti iki Berlyno ir nesijausdavau pavargęs. Taigi kiekvienas automobilis turėjo savitumo. Kai 1994-aisiais išbandžiau automobilį su keturiais varomaisiais ratais, nuo to laiko nebesinorėjo pirkti kitokio.
– Kadaise esate sakęs, kad apranga gali padėti pelnyti pasitikėjimą. Kiek automobilis yra stiliaus detalė ir kiek jis gali pagelbėti versle?
– Jei kalbėtume apie 10-ąjį dešimtmetį, tuomet automobilis buvo padėties visuomenėje simbolis – kaip ir geras kostiumas. Nors „Žiguli“ tuo metu man buvo puikus automobilis, jei būčiau atvykęs juo, ir dar netvarkingai apsirengęs, apie kokią nors sutartį niekas net nebūtų šnekėjęs. Tiesa, tuomet netrūko slaptų milijonierių. Kai esi jaunas, tavimi apskritai mažai kas tiki, todėl turi išlaikyti stilių, parodyti, kad tai, ką kalbi, gali ir įgyvendinti.
Laikui bėgant keitėsi ir stilius, ir požiūris į automobilis, ir apskritai mums gal jau nereikia ko nors įrodinėti – Lietuva yra laisva, visi mumis tiki, esame Europos Sąjungoje.
Dabar aktyviai kalbama apie tvarumą, ekologiją, racionalų žaliavų naudojimą. Pakito ir verslininkų automobilių parkai. Buvo skaudu žiūrėti į mano turėto „Ferrari“ taršos lygmenis – tą raudoną juostelę, kuriai priklausė šis sportinis automobilis, taigi reikėjo imtis pokyčių.
– Yra žmonių, kurie akcentuoja, kad elektriniai automobiliai niekuomet nepakeis mašinų su vidaus degimo varikliais, o variklio garsas yra būtent tai, ko norisi vairuojant automobilį.
– Elektromobiliai turi didžiulį privalumą – maksimalus sukimo momentas pasiekiamas iš karto. Elektrinis „Porsche Taycan“ iki 100 kilometrų per valandą įsibėgėja per 3,1 sek., o „Ferrari FF“ – per 3,6 sek. Man nebereikia variklio gaudimo, nors visą gyvenimą esu važinėjęs sportiniais automobiliais, ir tai man yra didžiausia nuostaba.
– Kaip manote, kada lietuviai masiškai persės į elektromobilius?
– Kol kas elektros kaina išties per didelė ir mažėja noras važinėti elektromobiliu. Tačiau atkeliauja nauja technologija – po 10–15 metų persėsime į automobilius, varomus vandeniliu, kurie neteršia gamtos, yra našesni nei elektromobiliai. Manau, kad per artimiausius 10 metų mūsų keliais važinės 30–40 procentų elektromobilių, o nuo 2030-ųjų turėsime galimybę važinėti automobiliais, varomais vandeniliu. Žinoma, ir jo kaina turėtų kristi 3–4 kartus, kad pasiektų dabartinę naftos kainą. Taip mes neteršime gamtos, neišskirsime į aplinką šilumos ir nešildysime planetos.
– Ką manote apie planuojamus įvesti taršos mokesčius?
– Galbūt būsiu nepopuliarus, bet po truputį taršos mokesčius turime įvesti, kitu atveju nebus jokios paskatos judėti į priekį. Juk svarbiausia – žmonių sveikata, galimybė sveikai gyventi mūsų planetoje vaikams ir anūkams – apie tai reikia galvoti.
Aš, kaip Pramonininkų konfederacijos prezidentas, manau, kad kuo daugiau paliksime pinigų Lietuvoje arba Europos Sąjungoje, tuo būsime turtingesni. Kasmet Lietuva trečiosiose šalyse išleidžia 6,2–6,5 milijardo eurų iškastiniam kurui įsigyti.
Įsivaizduokite, jei 12–15 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto būtų paliekama čia, o ne siunčiama į užsienį, kiek tie pinigai per ilgesnį periodą sukurtų pridėtinės vertės?
– Kokioje šalyje jums labiausiai patinka vairuoti?
– Vokietijoje, nes esu joje gyvenęs. Ten visi važiuoja greitai, tiksliai, laikydamiesi taisyklių ir vairuotojų parengimo lygis, ko gero, yra geriausias. Patinka ir Belgijoje, nors ten visi važiuoja lėčiau. Žavi tvarkinga Olandija – olandai turi vokiškų bruožų, bet yra laisvesni.
– Ar matote skirtumų tarp mūsų šalies miestų?
– Klaipėdoje visi važiuoja gerokai ramiau, dažnai trečiąja eismo juosta, kai antroji ir pirmoji yra laisvos. Į uostamiestį atvykusiems vilniečiams sukyla spaudimas, man – taip pat.
Vilniuje dabar aktyviai siaurinamos gatvės – tai skamba keistai, mat mažėja pralaidumas. Sostinėje eismas, ko gero, geriausiai subalansuotas, nors netrūksta Kelių eismo taisyklių pažeidimų, daugelis čia viršija greitį.
Vietomis norėtųsi jo ir nemažinti – yra saugių vietų, kur greičio limitą galima padidinti, tačiau centre reikėtų sulėtinti, mat kai kur ir 50 kilometrų per valandą yra per didelis greitis, ypač kalbant apie Senamiestį.
Kaune vairavimo stilius taip pat tvarkingas. Mane žavi, kaip taisyklių laikosi Panevėžys, Šiauliai, Utena. Džiaugiuosi, jog vis daugiau vairuotojų laikosi taisyklių, norėtųsi, kad būtų kuo mažiau skaudžių įvykių, mirčių.
– Ar mūsų kelių infrastruktūra, griežti ribojimai greitkeliuose neatima noro turėti sportinį automobilį?
– Visada norisi važiuoti greičiau, tačiau autostradoje dar turime problemą dėl laukinių gyvūnų. Medžiojimas Lietuvoje nebėra toks aktyvus, koks būdavo prieš 10 ar 15 metų, todėl prisiveisė daug gyvūnų.
Džiugu, kad gyvūnija Lietuvos miškuose atsigauna, tačiau reikia išspręsti greitkelių apsaugos problemą, mat dar ne visur sustatyti barjerai, tvoros.
2009-aisiais pats patyriau avariją, kai važiuojant paryčiais stirna iššoko prieš pat automobilį. Jo remontas atsiėjo bemaž 50 tūkst. eurų, nors smūgis atrodė visai nestiprus.
