– Profesoriau, vasarą minėjote, kad važinėjote per visą Lietuvą nuo vieno miesto iki kito. Kur tiek daug keliavote ir kiek kilometrų įveikiate per metus?
– Vairavimas man yra ir darbas, ir malonumas. Praleidus ilgesnį laiką užsienyje komandiruotėse, grįžus namo smagu sėsti prie vairo. Vairuoti man ir patinka, ir neblogai sekasi tai daryti, esu turėjęs tik porą smulkių įvykių. Žinoma, kai keliauji daug, kartais tai pradeda varginti.
Pavyzdžiui, kartą iš Vilniaus teko vykti į Kauną paimti tėvų ir nuvežti juos į Rygą. Dar tą pačią dieną reikėjo juos parvežti namo ir grįžti į mūsų sostinę. Kai ilgai važiuoji, tiek daug nuovargio nejauti, bet grįžęs supranti, kaip pavargai.
Per metus esu nuvažiavęs ir 30 tūkstančių kilometrų, dabar pandemijos metu įveikiu galbūt kiek mažiau – apie 20 tūkstančių.
– Ar prisimenate pirmąją savo pažintį su automobiliais ir technika?
– Žinoma, prisimenu. Tiesa, labiau ne tai, ką pirkau pats, o kokiu automobiliu tarp Pasvalio ir Pakruojo rajonų mokė vairuoti tėtis. Tai buvo „GAZ M20 Pobeda“ ir man ant sėdynės po užpakaliu padėdavo pagalvę, kad matyčiau pro priekinį stiklą. Tuomet buvau galbūt penktokas, o tėvas leido pavažinėti kaimo keliukais. Galite tik įsivaizduoti, koks įvykis man tai buvo! Prisimenu ir kaip kartais užgesdavo tos mašinos variklis, tuomet reikėdavo šiek tiek palaukti ir po kiek laiko būdavo galima tęsti pasivažinėjimą.
Turbūt daugelis mano amžiaus žmonių prisimena laikus, kai jau buvo galima persėsti į „Žiguli“ automobilius. Gerai pamenu jausmą, kai važiuodavome 100 kilometrų per valandą greičiu, nors tiek nebuvo leidžiama.
O kai įsibėgėdavome iki 120 kilometrų per valandą, atrodydavo kosminis greitis. „Pobeda“ važiuodavome lėčiau, nes jau nuo 80 kilometrų per valandą greičio mašina pradėdavo šiek tiek drebėti.
– Kokias tėvo pamokas prisimenate? Ką mokydamas vairuoti jis jums pabrėždavo?
– Pasakysiu atvirai – turėjau gerą vairavimo instruktorių, bet jis pamatė, kad moku vairuoti, ir su manimi nevairavo, apsidžiaugė, kad gali sutaupyti degalų. Tikrasis mano vairavimo mokytojas buvo būtent tėtis, kuris atskleidė daug naudingų dalykų. Nežinau, ar juos dabar akcentuoja vairavimo instruktoriai.
Na, pavyzdžiui, kad turi važiuoti taip, kad netrukdytum kitiems. Statydamas automobilį turi galvoti, kaip išvažiuosi, nereikia jo numesti bet kaip. Tais laikais buvo mažiau įvairių saugumo elementų, todėl pabrėždavo, kad akys visuomet turi sukiotis tarp priekinio vaizdo, prietaisų skydelio, galinio ir šoninių veidrodžių. Turi matyti viską – kas vyksta priekyje, aplink ir už tavęs.
Bet kartais gali pamatyti, kurie vairuotojai vairuodami rašo žinutes, naudojasi mobiliaisiais telefonais. Viena yra chuliganiškas vairavimas, kita – atsainus sėdėjimas prie vairo.
– Ar šiais laikais įmanoma kitaip, kai visi yra užsiėmę įvairiausiais rūpesčiais?
– Be abejo, lengva kaltinti kitus, bet reikia pagalvoti, kaip tinkamai elgtis pačiam. Juk dažname kelyje prireikia atsiliepti telefonu, nors būtų geriausia, jei vairuodami tik vairuotume ir neužsiimtume pašaliniais darbais. Bet čia ir gelbėja naujosios technologijos, kurių dabar pilni automobiliai. Prie vairo rašyti SMS tikrai nereikėtų, bet juk gali atsiliepti naudodamasis laisvų rankų įranga.
Lygiai taip pat pravartu navigacijos sistemos. Į atmintį įstrigo kelionė Niujorke, kur teko dalyvauti Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje AIDS tema. Vienas ambasadorius pasiūlė nuvykti vakarienės, tad jo žmona išskleidė plačiausią žemėlapį ir ieškojo vietos, kur yra įdomių restoranų. Tuomet dar nebuvo tokių navigacijos sistemų, o juk dabar būtų paprasta įvesti koordinates ir važiuoti nurodytu keliu.
– Taigi jums labiau patinka šiuolaikiniai automobiliai su gausybe technologinės įrangos, nei vairuoti anksčiau?
– Tai nepalyginami dalykai – turbūt niekada nepamiršiu tėvo „GAZ M20 Pobeda“, kaip ir jo vairavimo pamokų. O šiuolaikiniai nauji automobiliai yra saugūs, turi daug technologijų, papildomų funkcijų, be kurių dabar net sunku įsivaizduoti vairavimą.
– Kokie buvo pirmieji jūsų vairuoti automobiliai?
– Pirmąjį automobilį pirkau Vokietijoje ir pats jį keltu atsiplukdžiau iš Kylio į Klaipėdą. Tai buvo senas automobilis, bet su labai galingu varikliu. Jaunam vairuotojui tokios mašinos pirkti tikrai nereikia.
Pamenu, kad būnant Vokietijoje kartu su kitu bičiuliu mokslininku mums įpiršo šį automobilį už tais laikais gerą kainą. Tik vėliau tapo aišku, kad automobilis buvo parūdijęs ir paruoštas parduoti.
Prisimenu, kaip bagažinėje žiemą teko vežiotis metalinę plokštę, nes slidžiame kelyje šį BMW buvo labai sunku suvaldyti – automobilis per daug galingas.
Dabar tokio tikrai nepirkčiau. Todėl nesistebiu, kai kai kurie jaunuoliai, neturėdami patirties sėdę prie galingų automobilių vairo, prikrečia kvailysčių.
Automobilių esu vairavęs labai daug ir įvairių, pradedant aptarta „GAZ M20 Pobeda“, tęsiant „Moskvič“, „Volga“, „Volvo“, „Audi“, BMW, „Honda“, „Mercedes-Benz“, „Ford“, „Chrysler“, „Infinity“ ir baigiant dabar vairuojamu „Peugeot 2008“.
Dabar vairuoju, mano manymu, labai stilingą mašiną, pačią stilingiausią, kokia yra ekonominėje klasėje. Be to, nors tai yra dyzelinis automobilis, jis nėra taršus ir jam net netaikomas taršos mokestis. Kadangi esu aukštas, norisi, kad ir automobilis būtų šiek tiek didesnis. Mūsų žiemos sąlygomis automobilis ir turėtų būti didesnio pravažumo.
Kai pradėjau dirbti su daugybe renginių ir mokymų, nuvykus į vieną ar kitą šalį prieš 30 metų akį pirmiausia patraukdavo automobiliai – kiek daug gražių ir visokių jų yra.
– Ar reikšmingai pasikeitė mūsų šalies automobilių parkas per tuos 30 metų?
– Be abejo. Keičiasi ir automobiliai, ir vairavimo kultūra, ypač Vilniuje. Nenoriu kritikuoti kitų miestų, bet sostinėje vairavimo kultūra, mano manymu, geriausia. Žinoma, mums dar toli iki Vokietijos ar Skandinavijos šalių. Kaip juokaujame su bičiuliais, jei važiuojant Švedijoje tave kas nors aplenkia – bus arba lietuvis, arba latvis.
Žinoma, mūsų šalyje dar yra chuliganiško vairavimo apraiškų, greičio viršijimo atvejų, neslėpsiu, kad ir pats kartais viršiju greitį, bet tik neperžengdamas proto ribų, nesu mokėjęs didelių baudų. Bet keliaujant Vokietijoje įstrigo, kad persirikiuojant tave praleidžia jei ne pirmas, tai antras automobilis. Džiugu, kad ši praktika jau taikoma ir Lietuvoje, vairuotojai tampa mandagesni.
– Automobilius remontuojate pats ar patikite specialistams?
– Vaikystėje matydavau tėtį, tvarkantį savo automobilį, jis mėgdavo tai daryti. Dabar, žinoma, taip pat yra tokių žmonių, kurie gali patys pasikrapštyti, bet kalbant apie naujus automobilius verta turėti omenyje, kad reikia daug ko mokytis iš naujo.
Geriausia, kai automobilis būna garantinis ir apdraustas. Kadangi esu medikas, o ne techninės srities atstovas, prižiūriu tik tiek, kiek suprantu. Apie rimtesnius gedimus praneša mašinos kompiuteris, tuomet vykstu į automobilių servisą.
– Kadaise automobilio bagažinėje vežiodavotės metalinę plokštę, o ko dabar joje visada yra?
– Dezinfekcinio skysčio, medicininių veido kaukių ir drėgnų higieninių servetėlių, kurios praverčia išėjus iš prekybos centro. Taip pat ir nosies purškalas su jota karageninu. Grįžęs namo automatiškai nusiplauni rankas muilu, o įsėdęs į automobilį pasinaudoji servetėlėmis arba dezinfekciniu skysčiu. Žinoma, dėl dažno jo naudojimo gali sausėti rankų oda, todėl reikėtų į tai atkreipti dėmesį.
Kai lankiausi pas Amerikos lietuvius, Los Andžele teko pasivažinėti kartu su jais. Pamenu, kaip sėdant į automobilį jie klausdavo, ką gersiu – sulčių ar vandens, ir būtinai įteikdavo maišelį šiukšlėms išmesti. Kiekvienas turėdavo po savo maišelį ar popierėliui, ar obuolio graužtukui. Man įstrigo tokia vairavimo kultūra.
Apskritai esu skrupulingas vairuotojas ir jei automobilyje būtų garsiakalbis, ko gero, visuomet reaguočiau pamatęs, kaip kas nors važiuodamas per langą išmeta nuorūką ar kitokią šiukšlę. Gali būti net ir prabangus automobilis, bet kartais žmonės klaidingai įsivaizduoja, jog yra vadinamasis elitas ir gali elgtis, kaip išmano. O elgesys kelyje daug ką atskleidžia.
