Buvusį krašto apsaugos ministrą esame įpratę matyti su kostiumu, rimtai kalbantį spaudos konferencijose. Tačiau jo gyvenime dabar yra kitas, daug ramesnis etapas, bet ne mažiau įkvepiantis pokalbiui apie tai, kaip po aukšto karjeros skrydžio galima rasti būdų judėti į priekį.
„Visada buvau įsitikinęs, kad judėjimas mums naudingas, – apie savo dabartinę aistrą – dviračius – pasakojo R.Karoblis. – Tik anksčiau ne visada pavykdavo. Judėti mane įkvėpė dar vaikystėje Kazimieras Ilginis, Panevėžio mėgėjų dviratininkų ir bėgikų idėjinis vadas, per savo gyvenimą dviračiu nuvažiavęs atstumą iki Mėnulio ir atgal. O aš studijų laikais šiek tiek pabėgiodavau, bet vėliau sportą užmečiau.
Sakiau, kad bėgsiu, kai sueis trisdešimt, – atidėjau. Pradėjau važinėti dviračiu – sutrukdė šaltasis sezonas. Pervažiavau gyventi į naują šalį – vėl kitos problemos. O dabar pasižiūriu į pasą ir matau, kad atidėlioti daugiau neišeina. Reikia sėsti ant dviračio ir judėti.“
Įdomiausia tai, kad jo pastarųjų dvidešimt penkerių metų gyvenimo istorija nepanaši į ilgą seriją atidėliojimų. Vos sulaukęs trisdešimties jis jau dalyvavo derybose dėl Lietuvos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) ir tapo nuolatiniu mūsų atstovu prie PPO.
Dar po dešimtmečio jam buvo patikėtos Lietuvos nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje pareigos labiausiai įtemptu pirmininkavimo Europos Sąjungai metu.
O prieš penkerius metus R.Karoblis prisiėmė dar didesnį gyvenimo iššūkį ir tapo krašto apsaugos ministru.
Tačiau mūsų pokalbis sukosi ne apie darbus diplomatinėje ir valstybės tarnyboje. Labiausiai buvusius ir esamus kolegas stebina pastaruoju metu jau nuolatinis tapęs vaizdas – dviratį minantis, gerokai lieknesnis ir sportiškesnis buvęs ministras, dabar einantis ambasadoriaus ypatingiems pavedimams pareigas Užsienio reikalų ministerijoje.
„Kai pastarąjį kartą tikrinau statistiką, šiemet jau buvau nuvažiavęs 11 tūkstančių 500 kilometrų. Manau, kad tarp mėgėjų dviratininkų Lietuvoje pagal nuvažiuotą atstumą esu pirmajame dešimtuke. Bet metai dar nesibaigė“, – lyg rimtai, lyg ir juokais sakė R.Karoblis.
Diplomato žemas balso tembras, dalykiška kalbos maniera dažnai sukuria rūstoką įspūdį, tačiau geriau jį pažįstantys žino jo draugišką ir linksmą būdą.
„Bandau atvėsti“, – vasario mėnesį savo feisbuko paskyroje rašė R.Karoblis ir prisegė keletą nuotraukų iš pasivažinėjimo dviračiu spaudžiant 12 laipsnių šalčiui.
Neabejotinai tai šmaikšti užuomina į tuomet nesmagią situaciją, kai kadenciją bebaigiančiam ministrui buvo atsakyta ambasadorystė Lietuvos diplomatinėje atstovybėje ir pasiūlyta šiek tiek atvėsti.
Natūraliai atrodytų, kad intensyvios treniruotės dviračiu prasidėjo baigus ministro kadenciją Krašto apsaugos ministerijoje, bet R.Karoblis minti dviratį pradėjo gerokai anksčiau.
„Dviračiu į darbą kartais važinėjau Ženevoje, šiek tiek Briuselyje, bet tik šiltuoju sezonu. Jeigu būdavo mažiau nei 8 laipsniai šilumos, sakydavau, kad jau nebe sezonas, kad jau griebia prie bronchų. Vilniuje vis sakydavau „reikia, reikia, reikia važiuoti“, bet tuomet iškilo kitokie klausimai – kur susirasti dušą, kur pasidėti kostiumus, kaip pasikeisti marškinius, nes jei jau mini dviratį sistemingai, reikia juo važiuoti ir į darbą“, – pasakojo diplomatas.
Jis juokėsi prisiminęs, kiek laiko užtruko rasti visus sprendimus: „Krašto apsaugos ministerijoje reikėjo porą šimtų metrų paėjėti iki dušo, tad teko į darbą atsivežti ir šlepetes, ir šortus.“
R.Karoblis pripažino gyvenimo būdą pakeitęs ne be gydytojų įsikišimo.
„Kasmetis sveikatos patikrinimas parodė, kad ne viskas gerai, buvau pasiųstas ištirti išsamiau. Kraujospūdis buvo padidėjęs stiprokai, cukraus kiekis kraujyje per didelis, priešdiabetinė būklė. Tapo aišku, kad reikia ką nors daryti. Sutapo tas dviratis. Tada ir paėmiau tempą tokį, kokį ir buvau suplanavęs“, – prisipažino R.Karoblis.
Tas tempas iš pradžių buvo kelionės dviračiu iš namų į darbą ir atgal, po 10 kilometrų į vieną pusę. Kartkartėmis prisijungdavo prie Kaune gyvenančio brolio šeimos.
„Po to jau pats savarankiškai myniau Vilniaus apylinkių takeliais, miškais, kalneliais. Žiūriu, kad per vieną išvažiavimą įveikiu 60 kilometrų. Toks buvo pirmas pusmetis, kitą pusmetį – jau daugiau ir dažniau.
Poilsiaudamas Palangoje nuvažiuodavau iki Smiltynės ir atgal – 80 kilometrų. Nuo Palangos iki Papės į šiaurę – vėl 80 kilometrų. Paskui prasivažiavau Rokiškio rajone – pirmas šimtukas per pusdienį. Taip ir prasidėjo ilgesnės distancijos. O šią vasarą – 256 kilometrai per dieną dviejų dienų 380 kilometrų „Baika Tour“ trasa iš Klaipėdos į Vilnių, – pasakojo R.Karoblis ir pasidžiaugė, kad po metų medicininė patikra parodė visiškai kitokį rezultatą – kraujospūdis susitvarkęs, cukraus kiekis kraujyje normalus. – Esu bene geriausios formos nuo pilnametystės.“
R.Karoblis atsikando gabalėlį pyragaičio, kurį užsisakė prie kavos, ir merkdamas akį leido suprasti, kad dietos jam nė motais: „Valgau, ką noriu, gal tik kokį pusantro karto daugiau.“
Dvidešimt numestų kilogramų stebina daugelį.
R.Karoblis pasakojo, kad klausimų apie mistinę ministro dietą žurnalistai atsiųsdavo net krašto apsaugos ministro spaudos atstovei.
Tuomet R.Karoblis juokais atsakydavo, kad ta dieta yra kiaulienos kepsnys ir du bokalai alaus prieš miegą, tačiau dabar į sveikatos klausimus žiūri kiek rimčiau.
„Žinoma, kad numynęs 60 kilometrų per dieną, iš kurių paskutiniai dešimt būna į Jeruzalės Vilniuje kalniuką, galiu sau leisti šiek tiek daugiau. Organizmas irgi siunčia signalus, ko jam reikia.
Gydytojai gūžteli pečiais, kai mato, kad kai minu ant medicininio testavimo dviračio, pulsas nesiekia 145 kartų per minutę, bet vis tiek rekomenduoja važinėti atsargiau“, – diplomatas pripažįsta, kad į gydytojų patarimus atsižvelgia rimtai, renkasi optimalų, širdžiai mažesnį krūvį, stengiasi, kad pulsas neperžengtų 130 kartų per minutę. Žinoma, būna visko, ypač per varžybas arba įkalnėje.
Žiūrint į įtemptas ministrų dienotvarkes sunku įsivaizduoti, kad ten dar galima įterpti kažkiek laiko sportui, bet R.Karoblis laiko stokos klausimą sprendė paprastai.
„Darbas prasideda nuo aštuonių, dar šiek tiek pasiruošti reikia prieš darbo pradžią. Tą dešimt kilometrų nuvažiuoti dviračiu trunka pusvalandį, greičiau nei automobiliu ir nereikia sėdėti spūstyse. Tik tiek, kad reikia du kartus apsirengti. Manau, kad laikas – ne problema.
Tai drausmės ir organizuotumo klausimas, – sakė R.Karoblis ir pridūrė, kad net komandiruotėse nebūna ypatingų trikdžių. – Kelios valandos atsiras visada. Kaip pavyzdys yra mano komandiruotė Los Andžele, kur Ronaldo Reagano bibliotekoje dalyvavau nacionalinės gynybos forume. Renginys baigėsi vakare, o skrydis į Lietuvą – tik kitą dieną po pietų. Tad lieka dar pusdienis paminti Ramiojo vandenyno pakrantės dviračių taku.“
Drausmingas požiūris į įsipareigojimą sportuoti rodo tvirtą charakterį ir stiprią valią. Bet R.Karoblis savo ryžto kasdien minti dviratį nesureikšmina.
„Valios reikia pirmas dvi savaites, galbūt mėnesį. O po to, jei važiuoji kasdien, tai tampa įpročiu. Laikau dviratį garaže, ten pat, kur ir automobilį. Tik tiek, kad automobilis yra apkrautas dviračio reikmenimis, užtruktų laiko jį atsikapstyti, – bet kokiu oru dviratį minantis R.Karoblis kilometražą sumažina tik per didžiuosius šalčius. – Kai buvo 18 laipsnių šalčio, be saulės ir viskas braškėjo, maršrutą trumpinau iki 7 kilometrų ir važiavau link centro Kalvarijų gatve tiesiai, niekur nesidairydamas.“
Ar Lietuva kitokia, jei ją matai ne pro automobilio langą?
„2020 metų pavasarį, dar ministraudamas, turbūt pirmą kartą gyvenime pamačiau visą pavasario kaitą – kaip šyla oras, kaip pradeda žydėti žibuoklės, ožkabarzdžiai, kaip skleidžiasi pirmieji pumpurai.
Pamačiau, koks Vilnius kalvotas ir gražus. Apvažiavau Valakampius, Verkius, Pavilnį, Aukštuosius ir Žemuosius Panerius. Kai važiavome 100 kilometrų taku aplink Vilnių, kaip tik buvo šiltas, giedras rugsėjis – puikus metas apvažiuoti visas spalvingas Sapieginės kalvas ir atodangas“, – prisiminė diplomatas.
Daug valandų Lietuvos dviračių takuose, plentuose ir bekelėse praleidžiantis R.Karoblis gali įvertinti eismo sąlygas, sukurtas šalies dviratininkams. Jis gyrė Vilniuje neblogai plėtojamą dviračių takų infrastruktūrą, tačiau nepraleido progos priminti, kad darbas dar nebaigtas.
„Reikėtų pabaigti trūkstamas grandis. T.Narbuto gatvėje yra pavojingas ruožas – ten dviračių take nemažai žmonių patyrė traumas. Daug kur trūksta patogių užvažiavimų ant bordiūrų, ypač senuosiuose dviračių takuose – ties kiemais ir mažareikšmėmis gatvėmis. Tai nėra didelių investicijų klausimas. Manau, kad trijų žmonių brigada per dieną sutvarkytų bent kelis tokius bordiūrus“, – įsitikinęs R.Karoblis.
Jis nevengia važiuoti užmiesčio keliais ir bekelėmis ir džiaugiasi, kad vairuotojai jau gerokai pakantesni dviratininkams. Diplomatas renkasi kelius, kuriuose eismas yra ne toks intensyvus.
Pavyzdys – Trakai. Yra programėlės, kuriose gausu pasiūlymų, kaip galima į juos nuvažiuoti saugiau. Dviračių taku galima pasiekti Grigiškes, nuo ten iki Lentvario maždaug 5 kilometrus važiuoti plentu, kuriame eismas labai nedidelis, o ten jau netoli Trakų dviračių takas.
Kai žmogus per mėnesį numina apie 1300 kilometrų, nejučiomis kyla mintis paklausti, ar neliūdna būna vienam, be kompanijos. Į mano tiesų klausimą: „Tai su kuo važiuojate?“ ateina lygiai toks pats tiesus atsakymas: „Su dviračiu.“
Daug sportiškos bendrystės R.Karoblis atrado buvusiame darbe, Krašto apsaugos ministerijoje.
„Su kai kuriais kolegomis iš savo komandos Krašto apsaugos ministerijoje esame važiavę į dviračių žygį nuo Lietuvos ir Latvijos pasienio palei Baltijos jūrą link mūsų sienos su Rusija Nidoje.
Tąsyk grįždami sugalvojome pokštą – 20 valandą 10 minučių ties Parnidžio kopa Nidoje nusprendėme, kad spėsime į paskutinį tą vakarą pėsčiųjų keltą Smiltynėje, išplaukiantį 22 valandą 14 minučių. Ir ką gi, spėjome. Į keltą įlėkėme likus minutei iki jo išvykimo“, – prisiminė R.Karoblis.
Panašu, kad diplomatinę karjerą į darbą su kariškiais laikinai iškeitęs R.Karoblis nevengė nei profesinių, nei jautrių fizinės formos iššūkių.
„Jie visi kariai, nemažai sportuojantys, stiprūs, bet jeigu nevažinėja dviračiais ilgesnių atstumų, įgūdžių turi mažiau. Kai kuriuos jų esu aplenkęs. Bet jeigu tas karys sėdi ant dviračio dvi savaites, tai kitą važiavimą jo jau nebepaveju“, – palygino R.Karoblis.
Vis dėlto ambasadorius pripažino, kad dviračiai yra kolektyvinis sportas. Prisijungęs prie Karių asociacijos keliautojų klubo projekto apvažiuoti Baltijos jūrą su klubo komanda keliavo antrajame 1100 kilometrų etape – nuo Lenkijos ir Vokietijos sienos palei Baltijos jūrą į Vokietiją, Daniją ir Švediją.
„Šie žygiai turi nemenką patriotinę gaidelę, prasidėję nuo iniciatyvos savaip įprasminti Lietuvos Respublikos šimtmetį. Tradiciškai jie prasideda startu Valstybės dieną iš S.Daukanto aikštės, važiuojame su trispalve, klubo vėliava ir daug Vyčio vėliavų.
Pakeliui ieškome su Lietuva susijusių vietų, susitinkame su lietuvių bendruomenėmis, aiškiname vietos žmonėms apie žygio prasmę, supažindiname su Lietuva“, – pasakojo R.Karoblis.
Panašu, kad tokio lygio įsipareigojimą dviračių sportui lemia ne vien tvirta valia. Geriau pažvelgus visuose ligšioliniuose R.Karoblio darbuose valstybei vyrauja stiprus atsakomybės jausmas ir nemenka patriotizmo dozė. Tačiau krašto apsaugos ministro postas patriotizmą ir tarnystės jausmą kilstelėjo dar aukščiau.
„Ta tarnystė jau yra tapusi gyvenimo būdu. Mano paradoksas – dar studijų laikais sakiau, kad į valstybės tarnybą neisiu niekada, o tai darau jau per 25 metus. Žinau, ką turime padaryti dėl valstybės tikslų. Jei nepavyks – bus gėda ir man asmeniškai, ir Lietuvai“, – prisipažino jis.
Pastaruoju metu profesiniu požiūriu ramesnis periodas nėra vien stovėjimas vietoje. „Po trylikos metų intensyvaus darbo atėjo kitas etapas, ramesnis pačiam sau. Bet kuriuo atveju tikiuosi, kad tai – tik etapas ir mano žinios ir patirtis ateityje galės būti panaudotos“, – vylėsi R.Karoblis.
Šiuo metu ambasadoriaus ypatingiems pavedimams pareigas Užsienio reikalų ministerijoje einantis ir ES institucinius ir jos perspektyvų klausimus kuruojantis R.Karoblis mato galimybę nerti giliau į vieną iš jam gerai pažįstamų sričių Europos Sąjungos politikoje.
Kad pasibaigus vienam svarbiam etapui gyvenimas nesustoja, diplomatas įrodo savo pavyzdžiu ir darbe, ir mindamas dviratį, ir skirdamas daugiau dėmesio savo sveikatai: „Mano pagrindinis linkėjimas visiems – visada judėkite į priekį.“
