– Vladimirai, vairuojate hibridinį miesto visureigį. Kas lėmė šį pasirinkimą?
– Anksčiau apskritai nesigaudžiau automobilių klausimais. Dabar irgi nevadinčiau savęs žinovu, bet maždaug prieš penkerius ar šešerius metus ėmiau domėtis, bandyti, skaityti, analizuoti, lyginti. Išbandžiau nemažai įvairių modelių, perskaičiau daug straipsnių, peržiūrėjau krūvas vaizdo apžvalgų.
Prieš septynerius metus persėdau iš hečbeko į miesto visureigį ir atgal (tiksliau, ne atgal, o žemyn, arčiau asfalto) grįžti kol kas neplanuoju. Ne todėl, kad pasidaviau mados įtakai, o todėl, kad man patogesnė ir malonesnė paaukštinta sėdėjimo pozicija ir didesnis pravažumas labai svarbus.
Laisvalaikiu mėgstu keliauti ir braidyti po girias, ieškoti senesnių, brandesnių miškų, didesnių masyvų, o miesto visureigis su ne mažesne kaip 18 cm prošvaisa ir padoria geometrija, varomas keturiais ratas, kur kas geriau tinka duobėtiems miško keliukams, baloms, šaknims ir purvynams įveikti nei sedanas ar hečbekas.
Žemas automobilis man nebepatogus. Ne tik miške, bet ir mieste, ypač tolimose kelionėse. Tas jausmas, kai jūsų sėdmenys kone braukia asfaltą ir žvyrą, o į pasaulį žvelgiate sėdėdamas ant grindų, nėra tai, kas teiktų didelį malonumą. Aukštesniame automobilyje mažiau pavargstu, kai tenka gerą pusdienį ar visą dieną vairuoti, ir tai – taip pat nemenkas privalumas.
Yra žmonių, kuriems būtinai reikia ne mažiau nei 300 arklio galių, prestižinio gamintojo ir modelio. Galiu suprasti tuos, kurių verslo pobūdis, pareigos reikalauja parodomosios prabangos, bet man nereikalingas automobilis, kuris parodytų padėtį visuomenėje.
Kaip ir lenktyniauti padedanti galia, nes paprasčiausiai nelenktyniauju, nespaudžiu iki galo akceleratoriaus pedalo, kai sankryžoje užsidega žalias signalas, ir pavojingai nemanevruoju autostradose, žūtbūt lenkdamas važiuojančius antrąja juosta 145 kilometrų per valandą greičiu.
– Ar norėtumėte kada nors vairuoti elektrinį automobilį?
– Netrokštu, bet jei po kelerių metų toks automobilis galės nuvažiuoti didesnį atstumą be įkrovimo, jei įkrovimo vietų bus daugiau, o įkrovimo laikas trumpesnis, ko gero, rinkčiausi elektromobilį.
– Kiek automobilių jau teko pakeisti, kaip dažnai tai darote?
– Kas kelerius metus, išskyrus vieną atvejį, kai iš salono pirktą „Mitsubishi Outlander“ pakeičiau į kitą po devynių mėnesių, nes norėjau geresnės komplektacijos.
– Koks yra jūsų svajonių automobilis? Kokį įsigytumėte, jei neribotų finansai?
– Turiu įvairių svajonių, bet tarp jų nėra automobilio. Tiesiog nesvajoju apie daiktus. Jei manęs neribotų finansai, mano finansus paimtų žmona ir sugalvotų, ką su jais daryti. Ji tikrai neleistų už tuos finansus pirkti brangesnio automobilio.
O mane visiškai tenkina tas, kuriuo dabar važinėju. Ir net teikia džiaugsmo, nes yra toks, kokio norėjau kaip daikto patogumui ir darbui, o ne svajonės.
– Kaip žmogaus profesija ar darbas nulemia automobilio pasirinkimą? Ar pagal tai kada nors rinkotės automobilį?
– Niekada pagal profesiją nesirinkau ir net neįsivaizduoju, kaip tai galėtų atrodyti mano atveju. Darbas, tikiu, gali lemti pasirinkimą, bet net iš esmės vienodi ar labai panašūs dviejų žmonių darbai gali lemti visiškai skirtingus pasirinkimus.
Ir abu turės paaiškinimą, kodėl jų pasirinkimas toks, o ne kitoks. Net ir renkantis automobilį pagal darbo pobūdį kiekvienu konkrečiu atveju bus daugybė įvairių veiksnių ir jų derinių. Vargu ar yra viena taisyklė.
– Kaip įvertintumėte automobilių kaitą – ar jie tapo patvaresni, įdomesni, išmanesni ir gražesni, ar kaip tik, priešingai, prastesnės kokybės?
– Automobiliai, kaip ir daugelis kitų pramonės prekių, gaminami taip, kad labiau trauktų akį, džiugintų naujausiomis technologijomis, lepintų patogumu, bet tarnautų trumpiau. Patvarumo atžvilgiu situacija, manau, blogėja.
Na, ir minėti ekologiniai reikalavimai, žinoma, kenkia automobilių galiai. Man atrodo, kad ta galia, kurią anksčiau buvo įmanoma išgauti iš standartinio atmosferinio variklio, dabar išgaunama nebent įjungus „Sport“ režimą ar gamintojui padidinus suspaudimo laipsnį.
Parašo tiek ir tiek kilovatų ir arklio galių, bet kai spaudi akceleratorių, stebiesi: kur tos galios dingsta? Toks įspūdis, kad kas penktas ar kas ketvirtas techniniame pase įrašytas „arklys“, užuot traukęs automobilį, stovi vietoje, garsiai prunkščia ir žvengia iš naivaus vairuotojo.
– Kaip dažnai ir kur keliaujate automobiliu po Lietuvą ir užsienį? Į kokias vietas jums visada smagu sugrįžti?
– Keliauju neretai. Man patinka senesni ir didesni miškai, kurių Europoje beveik neliko, tad tenka paieškoti. Atostogauti su žmona irgi vykstame automobiliu. Pastaruoju metu vasaros atostogas leisdavome Kroatijoje – tarp Splito ir Dubrovniko. Pavažinėjame ir po Vidurio Europos miestus, sostines.
Kalbant apie gamtą, itin gražių vietų pavyko rasti Slovėnijoje, Lenkijos Pakarpatėje, Rumunijoje. Bet miškus visur, išskyrus Slovėniją, negailestingai kerta, situacija baisi.
Žaliasis kursas europiečiams įdomus tol, kol galima dusinti automobilių variklius visokiais „Euro 6“ standartais ir didinti taršos mokesčius. O kai reikia ginti miškų likučius nuo pramonės godumo, europiečių žaliasis ryžtas išgaruoja.
Lietuvoje situacija irgi baisi. Apie tai nemažai kalbėjo ir rašė Andrejus Gaidamavičius, mano geras pažįstamas šviesaus atminimo ornitologas Algirdas Knystautas, kiti gamtininkai, gamtosaugininkai. Paskaitai internete kokį straipsnį su gražaus miško aprašymu, nuvažiuoji ten, o randi tik jaunuolyną ir kirtimus.
Neseniai su draugu nuvykome į Kėdainių rajoną. Parašyta, kad ten senovėje ošė didelė giria, dabar liko tik jos likučiai, bet juos esą verta pamatyti, nes dar likę gražaus miško. Tačiau, kaip mums papasakojo vietos žmonės, tame miške per pastaruosius porą metų iškirsta viskas, kas jame buvo gražaus. Pavaikščiojome ir patys įsitikinome.
– Kiek per metus nuvažiuojate kilometrų?
– Karantino ribojimų laikais – nedaug. Nors šiemet nuo kovo nuvažiavau 15 tūkstančių. Man atrodo, kad vidurkis – apie 25 tūkstančius kilometrų per metus.
– Ar esate nakvojęs automobilyje? Ar patogiau palapinėje gamtoje?
– Kai turėjau „Mitsubishi Outlander“, maniau, kad galėsiu jame nakvoti, nes bagažinės ilgis ištiesus galines sėdynes net kiek didesnis už mano ūgį – regis, 180 centimetrų. Bet vienam neteko papulti į tokias situacijas, kad reikėtų nakvoti automobilyje. Su bendražygiais yra tekę.
Sykį su žurnalistu Virginijumi Savukynu artėjant nakčiai negalėjome rasti nakvynės vietos miškinguose Lenkijos Beskiduose. Blaškėmės, ieškojome, artėjo vidurnaktis. Sakau: „Virgi, gali tekti mums miegoti bagažinėje.“ Jis piktai į mane pažiūrėjo ir atkirto: „Aš su tavimi vienoje bagažinėje nemiegosiu.“
