– Kadangi esate ekonomistas, tikriausiai ir asmeniniame gyvenime daug skaičiuojate. Ar automobilius įsigyjate taip pat viską gerai pasvėręs, o gal kartais juos perkate impulsyviai?
– Kaip ir dėl bet kurio kito pirkinio, perkant automobilį dirba du smegenų pusrutuliai – emocinis ir racionalusis, o galutinis rezultatas yra kompromisas.
Kuo žmogus mažiau patyręs, kuo mažiau padaro namų darbų prieš priimdamas sprendimą dėl automobilio įsigijimo, tuo emocinis pusrutulis vyrauja labiau nei racionalusis. Taip nutikdavo ir man pirmųjų pirkinių atveju, bet ilgainiui įtaką didino racionalumas. Žinoma, emocinė dedamoji taip pat labai svarbi žmogaus gyvenime. Jei įsigyjant daiktą kyla gerų emocijų, tai irgi naudinga.
– Kokie buvo pirmieji jūsų vairuoti automobiliai?
– Anksti gavau vairuotojo pažymėjimą, turiu netgi C kategoriją – galėčiau vairuoti ir sunkvežimį.
Tiesa, tai teko daryti tik dukart.
Pirmasis mano vairuotas lengvasis automobilis „Audi 80“, žmonių vadinamas „bulka“. O mes ją vadindavome bolidu. Tai buvo ne mano nuosavas, bet šeimos automobilis. Tais laikais tai buvo standartinis automobilis, juo labai daug keliavau, jis buvo patvarus.
Mokiausi Rygoje, vėliau pagal „Erasmus“ programą išvykau į Lenkiją, Krokuvą. Visose šiose kelionėse mane lydėjo „Audi 80“.
Teko nemažai pakeliauti po Latviją, Estiją, Lenkiją, Slovakiją, nuvažiuoti iki pat šiaurinio Europos taško. Tas automobilis buvo vokiškos kokybės simbolis, nes dėl jo faktiškai nekildavo didesnių iššūkių.
Pirmasis mano pirkinys buvo dešimties metų senumo „Nissan Almera“. Sprendimą įsigyti šį automobilį Utenos turguje nulėmė du trečdaliai emocijų ir trečdalis racionalumo.
Rinkausi pagal tai, kiek tuo metu turėjau pinigų. Dėl to vėliau susidūriau su daugybe iššūkių, variklis dažnai gesdavo, prakiuro duslintuvas. Bet tuo metu man šis automobilis atrodė labai gražus, nors juo toli keliauti nerizikuodavau.
Vėliau įsigijau „Audi“, „Citroën C4“. Perkant pastarąjį automobilį vėl buvo nemažai iššūkių, nes tik įsigijęs ir nuvežęs į servisą išgirdau, kad jis buvo daužtas, turi defektų, kurie nebuvo atskleisti perkant.
Žinoma, serviso meistrai ramino ir tikino, kad viską sutvarkys, o automobilis esą bus kaip naujas, bet man vis tiek liko kartėlis, kad pirkau tarsi katę maiše.
Kai sukūriau šeimą, ieškojome patikimo automobilio. Pasirinkome „Mercedes-Benz“. Tai buvo geriausias kainos ir kokybės santykis, o sprendimą nulėmė du trečdaliai racionalumo ir trečdalis emocijų.
Dabar automobilius perku vadovaudamasis labiau racionalumu ir mažiau emocijomis, nors jos taip pat svarbios.
Tačiau, kalbant apie automobilius ir vairavimą, dažniausiai gyvenamąją vietą rinkdavausi šalia darbo, kad apskritai nereikėtų važinėti. Man patikdavo eiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu – tai darydavau net žiemą.
Kai gyvenau kitose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje, Prancūzijoje ar Šveicarijoje, neturėjau automobilio. Kai gyveni mieste ir esi jaunas, automobilio nelabai ir pasigendi. Tai labiau šeimai reikalingas daiktas.
– Tačiau lietuviai sunkiai save įsivaizduoja be automobilio, šeimos neretai jų turi kelis. Kaip manote, kodėl mes taip prisirišę prie automobilių?
– Turiu prisipažinti, kad kai po klajonių po pasaulį grįžau į Lietuvą, irgi buvau sugalvojęs automobiliu važiuoti į darbą. Tai truko kelias savaites. Lietuvoje galbūt yra toks įpratimas ar nusistovėjusios socialinės normos – jei vyksti į darbą, dažniausiai važiuoji.
Lietuviams automobilis yra tarsi laisvės simbolis, nors daugelyje kitų valstybių jis yra labiau našta, nebent turi labai daug pinigų, stovėjimo vietą. Aš pats bėgant laikui supratau, kad į daugybę vietų galima nueiti pėsčiomis arba nuvažiuoti dviračiu, – nebūtina visur vykti automobiliu.
Žinoma, bent vieno automobilio šeimai tikrai reikia. Nesąmones šneka tie, kurie tikina priešingai. Nė viename didesniame mieste nesu matęs mažų vaikų, važinėjančių metro ar dviaukščiais autobusais. Išvykoms ar kitiems reikalams šeimai reikia automobilio.
– Kokie kriterijai svarbūs renkantis automobilį?
– Viskas priklauso nuo poreikių. Kadangi turiu šeimą, svarbu automobilio talpa – tiek salono, tiek bagažinės, kad tilptų vežimėlis.
Kadangi važinėju ir kartais, man svarbu vairavimo komfortas. Nelakstau, neviršiju greičio, bet mėgstu, kai automobilis paspaudus greičio pedalą važiuoja.
Deja, nemažai miesto visureigių dabar pagaminti taip, kad paspaudus greičio paminą jie pirmiau pagalvoja, o tik vėliau, kai galbūt jau nebereikia, pradeda greitėti. Suprantama – gamintojai nori, kad CO2 emisija būtų mažesnė.
Kalbant apie kriterijus, svarbu ir estetika. Juk gyvename vieną kartą, todėl norisi, kad būtų gražu, malonu, jauku. Man nelabai patinka grubūs, tamsūs automobiliai, turintys daug ryškaus plastiko.
Svarbu ir ekonomiškumas. Prieš penkerius metus įsigydami automobilį pasirinkome benzininį variklį, nes dyzelinio jau nenorėjome. Be to, dyzeliniai automobiliai brangesni. Šito nelabai kas pastebi. Per metus turi nuvažiuoti pakankamai kilometrų, kad apsimokėtų vairuoti tokį automobilį.
– Būdamas finansų ekspertas turbūt nuolat sekate ir degalų kainas?
– Tikrai ne. Mes nedaug važinėjame, kartais mašina stovi visą savaitę, į darbą ja nevažiuojame. Mieste naudojuosi paspirtuku arba automobilį nuomojuosi. Taip patogiau: nuvažiuoju į reikiamą vietą, palieku nuomotą automobilį, grįžti galiu, kaip tik sugalvoju, nereikia mokėti už stovėjimą.
Prie mano darbo smarkiai apmokestintos stovėjimo vietos, todėl geriau rinktis kitus kelionės būdus.
– Ar esate vadinamasis benzingalvis, ar pasisakote už elektromobilius?
– Benzino kvapas nėra blogas, jis netgi malonus ir nostalgiškas. Kitaip nei dyzelio, nes jo, ypač degančio, kvapas tikrai prastas. Man patinka ir benzino kvapas, ir tas, kurį užuodžiame atvykę į geležinkelio stotį.
Vis dėlto labiau esu už elektromobilius. Turbūt kitas mano automobilis bus varomas elektra, tačiau dar reikia palaukti, nes kol kas nėra tokio automobilio, kuris kaina ir savybėmis atitiktų mano lūkesčius.
Dabar esame tarsi įstrigę – lyg ir galėtume įsigyti elektromobilį, bet verčiau dar palaukti keletą metų. Vis dėlto elektromobilius vairuoti smagiau – geras pagreitėjimas, tyla, ekologiškumas.
– Nejau ir kartus vairuoti maloniau elektrinius nei benzininius?
– Kol kas dar nėra išplėtotų technologijų – elektriniai kartai gali būti mažose trasose po stogu, nes elektra nedraugauja su vandeniu.
Taigi kartodromams ilgesnėse trasose neapsimoka įrengti elektrinių kartų. Bet visi vienodai gerai važiuoja – važinėju tiek vienais, tiek kitais.
– Kada susidomėjote kartais?
– Pirmą kartą pavažinėti kartais mane 10–12 metų nusivedė tėvai, bet reguliariai treniruotis dar nebuvo sąlygų, tėvai neturėjo tiek pinigų.
Bet mėgdavau žaisti kompiuterinius žaidimus, formulę ir ralį. O kai atsirado galimybių, daugiau kartodromų, pradėjau važinėti tikrais kartais. Bet, aišku, amžius buvo toks, kad šiuo sportu buvo galima užsiimti tik mėgėjiškai.
Apie 5–6 metus organizavau ir bankų čempionatus, dalyvaujančiųjų būdavo gal net 12 vienu metu.
Tada patobulėjau, daug treniravausi, subūriau komandą, kuri kelerius metus iš eilės tapo čempione. Pradėjau dalyvauti ir kitose varžybose, bet tam reikia skirti labai daug laiko. Atsirado doktorantūra, studijos, vaikai... Tačiau jei neskirsi daug laiko, rezultatai nebus geri.
Dabar pasivažinėju kartais kartą per mėnesį, kortas sumaišė ir pandemija. Bet neblogai sekasi, talentas taip greitai nedingsta.
– Ką išmokote vairuodamas kartus?
– Mintys susikoncentruoja tik į vairavimą, negali galvoti apie kitus dalykus, visuomet reikia stebėti aplinką. Tai leidžia atsiriboti nuo kitų minčių ir darbų. Be to, išmoksti ir daug praktinių dalykų, todėl gatvėse važiuoji ramiau, būni išsikrovęs.
Lietuva daro didelę klaidą, kad neskatina tokių dalykų. Čia susirenka įvairios publikos, net ir mėgstančios palakstyti keliuose. Vis dėlto net ir tie patys kiečiausi trasoje labai greitai pamato, kad nėra tokie jau ir kieti, jiems trūksta vairavimo įgūdžių, o ir išsikrauna.
Dalis padaro nemažai klaidų, atsimuša į kitus, gauna pastabų, išmoksta laikytis atstumo. Tai yra dviguba nauda – ir nebelaksto gatvėmis, ir pagerina vairavimo įgūdžius.
Deja, mes neturime tiek daug infrastruktūros, kiek turi kitos užsienio šalys. Pavyzdžiui, į Niurburgringo trasą Vokietijoje gali atvykti bet kas.
– Koks esate vairuotojas, ar sulaukiate nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus?
– Sulaukiu, bet labai retai. Dabar gavau kelias dėl „užmigusio“ greičio matuoklio pajūryje, apie kurį plačiai rašė spauda.
Kartais būna pristatyta nesąmoningų arba vienas kitam prieštaraujančių kelio ženklų, todėl paskambinu ir pasiteirauju, koks atitinkamame kelio ruože yra leistinas greitis.
Esu sąmoningas vairuotojas, niekada neaptaškau pėsčiųjų, gyvenamojoje zonoje važiuoju tik leidžiamu greičiu. Juk jei tėvai važiuoja su vežimėliu, nemandagu pralėkti dideliu greičiu – galbūt tame vežimėlyje vaikas miega.
Lietuvos vairuotojams dar trūksta kultūros, empatijos. Galbūt vairuodamas kartus ir išmokau tos empatijos ir supratimo, ką darys kitas eismo dalyvis, koks bus jo veiksmas.
Dėl to gyvenime esu laimėjęs daug pergalių. Jei du priekyje pradeda kovoti, kartais verta išlaukti, kada tu tuos besipešančius galėsi aplenkti ir tapti pirmas.
