– Irena, praėjusių metų rudenį neslėpėte pykčio dėl naujosios kilpinio eismo tvarkos Vilniaus senamiestyje. Tuomet teigėte, kad verslus žlugdo ne tik koronavirusas, bet ir nepatogus susisiekimas, stovėjimo vietų trūkumas ir kilpinis eismas. Ar pati jau pripratote prie kitokio eismo miesto širdyje?
– Yra geras posakis: „Šuo ir kariamas pripranta.“ Aš dabar visiems sakau, kad jei norite važiuoti į Senamiestį, skambinkite, labai smulkiai papasakosiu, kur ir kaip važiuoti, statyti automobilį. Per šiuos metus išstudijavau visus niuansus.
– Bet kiekvienam klientui, kuris atvyksta į jūsų restoraną, juk nepapasakosi kelionės maršruto. Kiek tai jūsų verslui sukelia nepatogumų?
– Verslui, aišku, sukelia daug nepatogumų, nes netgi mano draugai nelabai nori atvažiuoti iki „Amatininkų užeigos“. Daugeliui neaišku, kaip atvykti ir kur pastatyti mašiną.
Galiu pasakyti, kad sumažėjo į restoraną atvykstančių Vilniaus gyventojų srautas. Atsižvelgiant į tai, kad neturime turistų, išvis bloga situacija. Juk ilgai buvome ir uždaryti. Tačiau nieko tokio, laikomės, nebankrutuojame.
– Ar priimant tokius svarbius sprendimus, keičiant eismo tvarką, kuri neigiamai atsiliepia verslams, savivaldybės atstovai tariasi su verslininkais?
– Šį pusmetį man teko dažnai būti Santariškėse. Manau, kad Vilniaus senamiestyje reikia įvesti tokią pat sistemą – įvažiavai, nuskaitė numerius, išvažiavai – susimoki. Nebent esi gyventojas ir tuomet nereikia mokėti.
Ir jokių problemų nebūtų, nereikėtų važiuoti tų didžiausių kilpų, neterštume oro. Tokia sistema juk galioja ir kai kuriuose prekybos centruose.
Tokiu atveju į Senamiestį įvažiuotų tik gyventojai ir tie, kurie nori praleisti vakarus, užsukti į parduotuvę.
Mes juk turime ir gerai veikiančią parkavimo programėlę. Yra sakančių, kad vyresnioji karta esą nemoka naudotis telefonais, bet netgi mūsų senoliai, ypač per pandemiją, tapo labai išmanūs ir naudojasi telefonais bei kompiuteriais.
Į Santaros klinikas atvyksta žmonės iš įvairiausių regionų ir visokių amžiaus grupių – jokių problemų nėra: už automobilio stovėjimą susimoka arba prie automato, arba telefonais.
– Ar valdžia informavo verslininkus?
– Gal kas nors ir buvo skelbta, bet aš nežinojau, gal per mažai domėjausi. Buvo laikotarpis, kai daug laiko praleidau užsienyje, spėjau iki pandemijos pamatyti pasaulio, o dabar laiminga sėdžiu ir negaliu atsidžiaugti nuostabia Lietuva.
– Ar keliaujate automobiliu po Lietuvą ar Baltijos šalis?
– Viena pirmųjų mano kelionių bus į Jūrmalą. Paprastai važiuojame su draugais, kurie nuveža ir parveža. Vasarą dažniausiai leidžiu Lietuvoje, ne veltui pietiečiai skuba pas mus į svečius, tikiuosi, ir šiemet sulauksime turistų iš šiltesnių kraštų, nes pietuose per karšta. O žiemą aš pati vykstu į tolimus kraštus.
Kai prasidėjo pandemija, iš pradžių buvo labai sunku, nes buvau suplanavusi daug kelionių. Tikiuosi, greitai vėl galėsiu keliauti po pasaulį. Tai vienas didžiausių mano pomėgių, gal net vienintelis.
Bet dabar visai kitaip matau ir Lietuvą, mūsų šalis yra nuostabi. Pandemijos metu daugiau laiko praleidau šeimos burbule, daug bendravome.
– Kiek jūsų gyvenime apskritai svarbus automobilis?
– Automobilis man ne tik laisvalaikio, bet ir darbo įrankis. Mėgstu vairuoti, greitai važiuoti, save labai stipriai auklėju, kad neviršyčiau greičio. Aš esu už mandagų vairavimą.
Smagu, kad ir vairavimo kultūra Lietuvoje keičiasi į gera, vairuotojai vienas kitą jau praleidžia ir retai kada signalizuoja. Vairavimo etika bent jau Vilniuje stipriai gerėja.
– Paminėjote, kad mėgstate vairuoti greitai. Ar dažnai sulaukiate nuobaudų?
– Ne, aš esu drausminga vairuotoja. Labai stipriai save perauklėjau.
– Kas visuomet yra jūsų automobilyje?
– Karantino metu atsirado dezinfekcinio skysčio, jis automobilyje – matomiausioje vietoje. Taip pat visada įdėta atsarginių kaukių ir vyno atidarytuvas, nes staiga nuvažiuoji į svečius ir neturi. Aišku, servetėlės, skėtis, vanduo.
– Kokį automobilį šiuo metu vairuojate?
– „Audi Q5“. Mėgstu galingus automobilius, šeimoje pradėjome nuo „Moskvič“, jis turėjo slapyvardį „Stalino džiaugsmas“. Tai buvo toks automobilis su kuprele, labai senas.
Vėliau važinėjome vienu kitu „Žiguli“, o mano pirmasis asmeninis buvo BMW, antras – sportinis BMW. Esu turėjusi ir mažą visureigį, o kai jau reikėjo didesnio automobilio, atsirado „Audi Q5“.
Šis automobilis universalus, juo galima nuvažiuoti į sodybą, patogiai pastatyti Senamiestyje, kuriame kartais tenka užlipti ir ant šaligatvio. Senamiestis turi savo specifiką, tad geriau truputį aukštesnis automobilis.
– Kadaise turėjote ir sportinį „Jaguar“. Koks jo likimas?
– Ir dabar tebeturiu. Jo kaina tuoj pradės kilti, kaip antikvarinio. Kol nebankrutavome, automobilis stovi garaže ir laukiame, kada pradės brangti, – verslininkai juk mąsto apie viską. Šis automobilis tvarkingas, prižiūrimas, bet labai retai juo važinėju.
– Ar turite mėgstamų markių?
– Neturiu. Jei atsirastų man tinkamas gero pravažumo, net ir žiemą, elektromobilis, su malonumu pasikeisčiau.
Tiesa, manau, kad jį įsigyti man dar per anksti, nes noriu, kad pagerėtų jų kokybė.
Neturiu kur skubėti, be to, ir nėra tiek pinigų, kad galėtume švaistytis. Neaišku, kokie bus kiti metai, galbūt vėl būsime uždaryti.
Vis dėlto dažniausiai automobilius perku mažiausiai dešimtmečiui, ir dabartinė turima „Audi“ yra 2009 metų.
Nesu linkusi jų dažnai keisti, kai renkuosi, tai darau labai kruopščiai. Tas automobilis, kuris man patinka, lieka ilgam. Laikausi principo, kad pigus daiktas yra pigus, juo ilgai nepasinaudosi. Nors dabar tobulėja ir pigesnės mašinytės, mano patirtis su brangesnėmis tikrai atsiperka.
Apskaičiuokite, kiek metų jau turiu „Audi“, o „Jaguar“ – dar ilgiau. Daug kas klausia, kodėl neperku naujo automobilio, o aš atsakau, kad man nereikia, nes turima mašina puikiai atlieka visas jai priskirtas užduotis. Ji gerai važiuoja, dėl jos neturiu problemų, tad kodėl turėčiau keisti?
Dabar tokia vartojimo kultūra pasaulyje – daiktai keičiami kas kelerius metus.
Aš laikausi kitokio principo. Kai manęs klausia, iš kur turiu tiek suknelių, atsakau: jas turėjau ir prieš dvidešimt metų, išsitraukiau – ir vėl kaip naujos. Taip ir dėl mašinų.
