– Sergejau, esate kiek netipiškas Lietuvos vairuotojas ta prasme, kad automobilį nuomojatės, o ne turite nuosavą. Kodėl nusprendėte taip pasirinkti?
– Pastaruoju metu vis keičiu mašinas, dabar jas iš tiesų nuomojuosi. Neseniai vairavau 2019 metų „Volkswagen Passat“, vėliau kelis mėnesius važinėjau tokiu pat, tik 2020-ųjų gamybos. O dabar vairuoju hibridinį „Toyota RAV4“.
Esu daugiavaikis tėtis, turiu tris vaikus, tad man reikia talpesnės mašinos, todėl vairuodavau universalus, o dabar – visureigį. Kai turėjau daugiau laisvo laiko, mėgau lankytis gamtoje, važiuoti į žvejybą ir būdavo svarbu, kad į automobilį tilptų visi daiktai. Pamenu, kadaise turėjome „Volvo S60“ sedaną – gale sėdintis vargšelis vaikas būdavo apkrautas daiktais.
Automobilį nuomotis nusprendžiau todėl, kad man pasiūlė geras sąlygas. Supratau, kad labiau apsimoka nuomotis, nei turėti ir prižiūrėti savąjį. Nereikia galvoti apie draudimą, remontą, padangas, tepalus – viskas pagalvota už mane.
Aš jiems tik pervedu pinigėlius, ir tiek. Taip automobilius nuomojuosi jau pusantrų metų. Žinoma, galiu investuoti didesnę pinigų sumą ir nusipirkti savo, bet tuomet prasideda visokios nesąmonės. Svarbiausia, kad mašina tarnautų tau, o ne tu jai.
– Kaip jums sekasi vairuoti hibridinį visureigį?
– Pirmą kartą vairuoju hibridą. Pastebėjau, kad tai ekonomiškas automobilis, 3–4 litrais taupesnis už „Volkswagen Passat“, taip pat aukštesnis, visai kitoks pravažumas su keturiais varomaisiais ratais.
Neseniai važiavome į stovyklą ir kiek pametėme kelią, navigacija parodė blogą maršrutą ir teko pravažiuoti pro tokias vietas, į kurias „Volkswagen Passat“ nebūčiau net drįsęs važiuoti. „Toyota RAV4“ tas vietas įveikė, be to, ir prie šaligatvių nebijai arčiau sustoti. Atrodo, kad tai smulkmenos, bet kai jos susideda, atsiranda didžiulis skirtumas.
– Mėgstate vokiškus ir japoniškus automobilius?
– Esu vokiškų automobilių gerbėjas. Galvojau rinktis universalą „Audi A6“. Man patinka vokiškų automobilių garso izoliacija, jų stabilumas ir kaip įsibėgėja. Žinoma, visų naujų mašinų kokybė stipriai pagerėjo, jos daug geriau atrodo, maloniau jomis važiuoti.
Labiausiai man patinka „Mercedes-Benz“ – jauti, kad tai geras daiktas. Žinote, kai palygini originalų laikrodį ir jo kopiją, jauti svorio skirtumą. Taip ir dėl mašinų – man vokiškos atrodo patvaresnės, tvirtesnės.
Bet patinka ir dabartinis automobilis „Toyota RAV4“.
– Turite tris vaikus, kokį požiūrį į eismą jiems skiepijate?
– Vienam berniukui bus septyneri, kitam šių metų spalį – dveji, o dukrytei bus vieni. Kai pats buvau jaunas, vairavau BMW, „Mercedes-Benz“, turėjau ir motociklą. Man patikdavo automobiliai su galingais varikliais, bet vėliau gyvenime susidėliojau prioritetus. Pasakiau sau, kad nesiruošiu tapti kotletu kelyje, nes mano gyvenimo tikslai daug aukštesni. Nuo tos dienos pradėjau vairuoti labai atsakingai, stengiuosi neviršyti greičio.
Žinoma, sulaukiu ir baudų, pavyzdžiui, kai mieste būna pastatytas ženklas su 30 kilometrų per valandą greičio ribojimu, o iškart už jo – trikojis greičio matuoklis. Tai yra nesąmonė ir dėl to nuobaudų gauna daug vairuotojų.
Bet apskritai stengiuosi laikytis Kelių eismo taisyklių. Su žmona netgi ginčijamės prie vairo. Ji sako, kad su manimi važiuoti nuobodu. Ji nori važiuoti greičiau, o aš mėgaujuosi vairavimu. Štai ji iš kiemo išvažiuoja kaip per lenktynes, tenka pasakyti pastabų.
– Ar pykstatės su žmona dėl vairavimo, galbūt mėgstate vienas kitam nurodinėti, kaip reikia važiuoti?
– Kartais būna. Ji man sako, jog aš šiurkščiai stabdau, aš jai priekaištauju, kad per daug spaudžia greičio pedalą, mėgsta greitai lėkti, ypač jei mašina gali greitai važiuoti.
Mūsų šeimoje yra du automobiliai, prieš porą metų žmonai nupirkau universalą „Kia Optima“.
– Kovojant ringe galioja griežtos taisyklės. Kelyje taip pat turime laikytis aiškiai surašytų Kelių eismo taisyklių, bet yra nemažai vairuotojų, kurie jų nesilaiko. Kaip manote, kodėl?
– Gal tai nemažai susiję ir su mūsų mentalitetu. Kai kurie vairuotojai principingai važinėja nusižengdami taisyklėms ir galvoja ne kaip jų laikytis, o kaip apeiti.
Pamenu, prieš 15 metų atvykau pas pažįstamą į Tauragę ir jis važiuojant man pasiūlė atsisegti saugos diržą. Nustebęs pasiteiravau, kam to reikia, o jis atsakė: „Pareigūnai manys, kad nevietinis.“ Yra taisyklės ir yra nuostatos. Taisyklėms kartais žmonės nusižengia, bet kai kurie turi nuostatas, kad negalima nusižengti, ir tuomet nenusižengia.
Žinote, ir pats jaunystėje buvau toks, kad jei man ką sakydavo, stengdavausi daryti priešingai. Labai liūdina, kai žmonės persistengia.
– Kokie vairuotojai kelyje jus erzina labiausiai?
– Negaliu skųstis nė vienu, viskas priklauso nuo situacijos. Jei koks vairuotojas nuvažiavo neparodęs posūkio, dar nereiškia, kad jis nežino, kur yra posūkio svirtelė. Galbūt tas žmogus kur nors skuba, yra susimąstęs, užsimiršo – juk būna visokių situacijų, o mes jų nežinome, galbūt jis tikrai labai vėluoja arba kas nors atsitiko.
Žinoma, eisme yra mėginančių nemandagiai įlįsti prieš kitus. Gali pykti, rodyti principus, bet tokiems vairuotojams nieko neįrodysi. Aš į viską, ypač kelyje, stengiuosi žiūrėti paprasčiau. Man juoką kelia tie vairuotojai, kurie mėgina pasivyti, išsakyti pastabas.
– Ar jums yra tekę susidurti su agresyvaus vairavimo apraiškomis? Kuo baigėsi tokie konfliktai kelyje?
– Yra buvusi juokinga situacija kelyje, kai mane prisivijo, šaukė, keikėsi. Atsidariau langą ir pažiūrėjau tam vairuotojui į akis. Staiga stojo tyla, žmogus sutrikęs ištarė: „Sveiki, Sergejau.“
Turiu prisipažinti, kad ir kitą nemalonią situaciją turėjau, kai važiuodamas iš toli rodžiau posūkį, bet manęs principingai nepraleido, neleido persirikiuoti. Tuomet į konfliktą nesileidau, bet tam žmogui pasakiau: „Elgiesi kaip visiškas asilas, negalima taip daryti.“ Nesuprantu tokių žmonių, kurie piktybiškai elgiasi, aš visuomet stengiuosi praleisti kitus vairuotojus.
– Kas jums padeda automobilių spūstyse ir konfliktinėse situacijose neprarasti kantrybės?
– Dažnai važiuodamas automobiliu klausausi garsaknygių. Sukelti konfliktą daug smegenų nereikia. Smegenų reikia, kad būtum nugalėtoju konfliktui dar net neprasidėjus. Stengiuosi ramiai į viską reaguoti, nes kitiems tu nieko neįrodysi.
Prasidės konfliktas, kitas vairuotojas ims agresyviai važiuoti, o tu, negalėdamas nusileisti, liksi kalčiausias. Įsivėlus į konfliktą viešojoje erdvėje vėl pasigirs komentarai, kad kovos menų atstovas – agresyvus, kris šešėlis ant šio sporto. Aš to tikrai nenoriu. Apmaudu, kad kai kurie žmonės patys nėra tokie šventi, kaip bando atrodyti.
– Bet kelyje dar daug tokių kovotojų. Sėdi automobiliuose ir jaučiasi visagaliai, nebaudžiami.
– Taip, jie sėdi savo kapsulėje ir jaučiasi neliečiami. Žinote, kovos menai mane išmokė pagarbos kitam, kelyje – lygiai taip pat. Kiekvienoje situacijoje reikia pasimatuoti to žmogaus batus. Kartais geriau praleisti agresyvų vairuotoją, nes ir pačiam taip bus paprasčiau, jei tiesiog važiuosi savo keliu.
– Gal jūsų kantrybę ugdė ir uostamiesčio, iš kurio esate kilęs, ramybė?
– Eismas Lietuvos didmiesčiuose skiriasi, bet gal kaip tik sunkiau Vilniuje tiems, kurie atvyksta iš kitų miestų, – čia eismas daug intensyvesnis. Atvykęs čia paskęsti spūstyse. Kai augau Klaipėdoje, jaunimas buvo aršesnis, labai norėjosi visiems viską įrodyti. Bet dabar mano gyvenimo standartai pasikeitę.
– Jūsų automobilyje yra pakabutis – pirštinaitės. Mieste galima pastebėti daug automobilių su tokiomis pirštinaitėmis arba pakabučių su japonų drabužiu kimono. Ar Lietuvoje turime tiek daug kovotojų?
– Pats žinau ne vieną žmogų, kuris užsikabinęs pirštinaites, bet su boksu, o kai kurie apskritai su sportu neturi nieko bendro. Matyt, jiems tai prideda kokių nors karmos taškų.
Aš pats šį talismaną turiu bemaž 13 metų, kai vieną pirmųjų kartų nuvykau į užsienį kovoti. Dabar jau tų pirštinaičių dirbtinė oda nusilupusi, bet šį pakabutį vežiojuosi kiekviename automobilyje, kai tik jį pasikeičiu.
Taip pat su manimi visuomet keliauja nebekvepiantis kvėpiklis su Vyčiu. Čia tas pat, kaip atsikraustyti į naują butą, bet pasiimti savo patalynę. Dar ant automobilio yra priklijuotas lipdukas su užrašu „Team Kuvalda“.
