– Žydrūnai, ar tiesa, kad mėgstate talpesnius ir didesnio pravažumo automobilius?
– Vertinant visą vairavimo stažą automobilių turėjau daug ir įvairių, o gal pusė jų buvo didesnio pravažumo.
Taip jau susiklostė, kad su visureigiais pradėjau keliauti tuomet, kai man reklaminiais tikslais pasiūlė važinėti „Volkswagen Touareg“, – galiūną norėjo persodinti iš lengvojo automobilio į visureigį.
Ilgainiui atsirasdavo daugiau reklaminių sutarčių, ir taip daugybę metų vairavau visureigius. Ar pats būčiau pasirinkęs vairuoti visureigį, nežinau, bet taip jau nutiko. Bet man jie visai patiko ir dabar važinėju visureigiu „Jeep Grand Cherokee“. Kadangi gyvenu už miesto, o šią žiemą buvo iškritę labai daug sniego, man didesnio pravažumo automobilis netgi reikalingas.
– Ar turite pamėgęs kokią nors automobilio markę?
– Nesu prisirišęs prie kokios nors markės, nes manau, kad yra daug gerų automobilių gamintojų, kiekvienas turi kokių nors pliusų ir minusų. Man patinka elektromobiliai „Tesla“, „Jaguar“, visureigiai visi patinka. Patiktų vairuoti amerikietišką sunkvežimį – kai nuvykstu į Jungtines Amerikos Valstijas, su draugais važinėjame dideliais sunkvežimiais.
Mūsų keliuose tokių nelabai yra, gal net sudėtinga čia būtų jais važinėti, nes Lietuvoje keliai siauresni nei Amerikoje. Tad net nekilo minties tokio įsigyti, bet jei gyvenčiau Amerikoje, tikrai važinėčiau tokiu automobiliu.
– Esate kilęs iš Biržų, čia prabėgo jūsų vaikystė, baigėte mokslus. Kokios transporto priemonės žavėjo tuomet? Apie ką svajojote, kai buvote mažas vaikas, paauglys?
– Kai buvau mažas, neteko garbės pamatyti labai tiek daug automobilių, kiek jų visokių yra dabar. Atpažindavome gatvėje važiuojančius „Zaporožec“, „Moskvič“, „Žiguli“ ir „Volga“. Be abejo, mus, vaikus, žavėjo ir sunkvežimiai.
Mano tėvas dirbo autobuso vairuotoju, tai man su juo būdavo smagu važiuoti į reisus, o kartais ir pavairuoti autobusą parke. Mane žavėjo didesni automobiliai.
Senelis remontuodavo automobilius po avarijų, o aš būdamas vaikas ateidavau į svečius padėti. Ten dirbau nemažai – teko ardyti, tvarkyti, glaistyti, šveisti ir dažyti nemažai automobilių.
Kartais pas senelį matydavau atvažiuojant tais laikais įdomesnių automobilių, pirmas matytas užsienietiškas automobilis buvo „Ford Granada“. Tai man atrodė kaip koks stebuklas.
Kai atsivėrė sienos, sulaukėme nepriklausomybės ir į Lietuvą plūstelėjo daugiau įvairių automobilių, kiekvienas senas laužas atrodė labai neblogai. Prisimenu, kaip kaimynai nusipirko „Opel Ascona“ – seną modelį, visišką laužą, bet mums tai atrodė labai graži ir gera mašina.
– O kada pirmą kartą rankose laikėte jau savo automobilio raktelius?
– Mano pirmasis automobilis, kuriuo mokiausi vairuoti ir pradėjau važinėti, buvo trečias „Žiguli“, o pirmasis įsigytas automobilis buvo 1982-ųjų „Opel Ascona“. Pamenu, kaip jos pirkti važiavome su mama iš Biržų į Vilnių. Tuomet nusipirkti automobilį mums padėjo Vilniuje gyvenantis dėdė.
Šiuo automobiliu grįžau iki Biržų, juo važinėjau porą metų ir tai buvo mano pirmas automobilis.
Aišku, tai buvo ne mano svajonių automobilis, bet buvo geras kainos ir kokybės santykis, kokį sau tuomet galėjau leisti. Bet gana gerai tuomet tarnavo.
– Kas lengviau – automobilį vairuoti ar jį traukti?
– Man vienodai – ir tai, ir tai neblogai darau. Aišku, vairuojant reikia būti susikaupus, laikytis Kelių eismo taisyklių, akylai stebėti, kad į tavo automobilį neįvažiuotų kitas eismo dalyvis, visuomet žvilgčioti į galinio vaizdo veidrodėlį, o kai trauki kokį vilkiką, žiūri tik į priekį, atgal dairytis nereikia.
– Esate tempęs įvairiausių transporto priemonių. Ką tempti lengviausia ir sunkiausia?
– Lengvuosius automobilius tikrai lengva patempti, bet varžybose retai juos tempiame, o jei tai darome, tai kelis lengvuosius automobilius. 2013-aisiais esu pasiekęs pasaulio rekordą patempęs 12 automobilių, bet sunkiausia iš tikrųjų traukti, lyginant svorį ir tempimą, traktorių.
Tai daryti be galo sunku – juk jų visa transmisija nepritaikyta riedėti, turi kartu traukti visus dantračius, guolius. Nėra taip, kad esant laisvam bėgiui pastumsi traktorių ir jis lengvai riedės.
Pavyzdžiui, 12 tonų sveriantį vilkiką su priekaba tempti yra vienas malonumas, o traktorius nerieda, neįsibėgėja, tad turi labai sunkiai dirbti. Netgi 40 tonų sveriantis lėktuvas gana gerai rieda, aišku, svarbu, kad nebūtų priešpriešinio vėjo ir būtų lygi vieta. Lėktuvus tempiame oro uostuose.
Esu traukęs ir laivus jūroje, tai yra truputį komplikuotesnis traukimas. 2010-aisiais Radviliškyje esu traukęs 136 tonas sveriantį šilumvežį ir pasiekęs Lietuvos rekordą. Bėgiais tas svoris ganėtinai lengvai rieda, aišku, tikrai sunki pradžia.
– Vaikai mokyklose kartais nusprendžia papokštauti – pernešti į kitą vietą direktoriaus automobilį. Koks jūs buvote jaunystėje, ar tekdavo patraukti kokį automobilį?
– Kai pradėjau savo treniruočių karjerą Biržuose, eidavau pėsčiomis iki sporto klubo. Tekdavo pereiti beveik visą miestą ir dažnai žiemą matydavau užklimpusius žmonių automobilius. Jie vis prašydavo manęs padėti išstumti.
Taigi nekart tai ir dariau, o šiemet teko garbė ir pačiam atsidurti dideliame griovyje, ir man žmonės padėjo išstumti automobilį.
– Kokia būna žmonių reakcija, kai pamato jus prie vairo, – nustemba, išsigąsta? Juk esate atpažįstamas žmogus.
– Žmonėms smagu, kai atpažįsta, jiems kyla daug klausimų. Kartais sėdint prie vairo žmonės pamojuoja, nors dabar gal mažiau, nes vairuoju neženklintu automobiliu. 10 metų važinėjau automobiliu, kuriame būdavo parašyta, kad jis yra mano, dėl to kildavo daugiau reakcijų.
Šiuo metu vairuoju vieną automobilį, anksčiau turėjau du – vieną asmeninį, kitą – reklaminį. Svarstau įsigyti dar vieną, nes dabartinį vairuoju nuo 2016-ųjų ir jau esu nuriedėjęs daug kilometrų.
– Kur tiek daug važinėjate?
– Per metus vidutiniškai nuvažiuoju 60 tūkstančių kilometrų. Vykstu į treniruotes Birštone, Vilniuje, Molėtuose, varžybas, be to, pastaraisiais metais gyvenu už miesto, sodyboje, tad iš to ir susidaro nemažai kilometrų.
Užmečiau akį į kalendorių ir pamačiau, kad varžybos suplanuotos įvairiausiose vietose – nuo Molėtų, kuriuose gyvenu, iki Šiaurės Lietuvos, pajūrio.
– Ką visuomet su savimi vežiojatės?
– Priklauso nuo to, kur važiuoju. Jei į treniruotę ar varžybas, turiu krepšį su visa ekipuote, taip pat gėrimų, man svarbu, kad automobilyje visuomet būtų daug vandens. Jei važiuoju kur nors darbo reikalais, visuomet pasiimu maisto.
– Koks esate vairuotojas ir ką dažniausiai veikiate vairuodamas – klausotės prieš varžybas motyvuojančios muzikos, o gal kaip tik važiuojate tyloje?
– Dažniausiai darau tris dalykus – kartais tiesiog apgalvoju įvairias situacijas, darbus, važiuodamas priimu sprendimus, nes tai puikus laikas pamąstyti. Kadangi iki darbo tenka važiuoti 30–40 minučių, rytą arba vakare vairuodamas naudojuosi laisvų rankų įranga ir paskambinu, kam reikia, nes kai dirbu ar sportuoju, negaliu kalbėti telefonu.
O kai nereikia nei skambinti, nei ko nors apgalvoti, dažniausiai klausausi žinių arba kokių nors laidų iš „YouTube“ kanalo, žinoma, be vaizdo. Tai dažniausiai būna informacinės pokalbių laidos.
– Ar esate kelyje turėjęs kokių nors konfliktinių situacijų?
– Esu taikus žmogus, tad negerų situacijų nekyla. Kai važiuoji normaliai, nelabai ir susiduri su kitais eismo dalyviais. Aš ką nors praleidžiu, kiti mane praleidžia, baisių avarijų nesu patyręs.
Vieną kartą nutiko juokingesnė istorija – man nepatinka, kai žmonės šiukšlina per langus mėtydami nuorūkas, šiukšles, tad pamatęs, kad sankryžoje stovinčio automobilio vairuotojas išmetė nuorūką, kitoje sankryžoje privažiavęs sustojau šalia, atsidariau langą ir pasakiau: „Apsisukite, sugrįžkite atgal ir paimkite tą numestą nuorūką.“
Būna, kad žmonės ginčijasi, neklauso, bet manęs tąkart vis dėlto paklausė: nuvažiavo, apsisuko, paėmė nuorūką – žiūrėjau pro galinio vaizdo veidrodėlį. Smagu, kad paklausė, ir, manau, nebemėto šiukšlių per langą.
– Vis pasigirsta kalbų, kad ketinate baigti sportininko karjerą. Kada iš tikrųjų žadate tai padaryti?
– Kada baigsiu sportuoti, žmones visada domino. Jei pasklaidytumėte spaudos archyvus, rastumėte tokių klausimų nuo kokių 2008-ųjų, bet kaip nebaigiu, taip nebaigiu tos karjeros.
Iš tiesų karjera artėja prie pabaigos, šiemet jau bus 30-as sezonas, planuoju dalyvauti varžybose, joms ruošiuosi. Vis dėlto 30 metų dalyvauti galiūnų varžybose yra didelis stažas ir labai didelis krūvis organizmui.
Taigi manau, kad tai būtų tokios aktyvios karjeros pabaiga. Ar visai nebedalyvausiu varžybose – tai klausimas.
Galbūt kokiose nors varžybėlėse, jų pasiilgęs, kada nors ir dalyvausiu, nes visiškai mesti sportuoti tikrai neketinu, kaip kai kurie pasielgia.
Sportuosiu, tik mažesniais krūviais ir nesiruošiu pasiekti ypatingos sportinės formos. Sunku numatyti viską į priekį, gal šiemet pasieksiu tokią formą ir labai gerai jausiuosi, todėl dalyvausiu varžybose ir toliau. Bet aišku, kad organizmui jau norisi poilsio ir motyvacijos pradeda stigti, nes kai esi viską laimėjęs daugybę kartų, o traumos palieka pėdsakus, pasiekti pasaulio rekordus sunku, todėl prievartauti organizmo nesinori.
– Dėl dviejų dešimčių pasaulio rekordų jūs jau esate įsirašęs savo vardą į sporto pasaulio istoriją. Ar esate sau atsakęs, kam jų siekėte?
– Taip, mane labiausiai skatino ir motyvavo noras būti vis stipresniam. Varžybose norėjau pakelti vis didesnius svorius, kopti į sportinės karjeros aukštumas. Aišku, norisi būti geriausiam, varžytis su kitais sportininkais, bet pagrindinis varžovas esi pats sau.
Noras rengtis varžyboms, kiekvieną treniruotę pakelti vis didesnius svorius ir yra sporto žavesys.
– O su kokiais rūpesčiais ir sunkumais kovojate gyvenime?
– Kiekvienas žmogus nori tobulėti. Reikia mokytis iš savo klaidų, nes visi klystame, ir norisi tų klaidų nekartoti, eiti į priekį.
Ne paskutinėje vietoje ir pasaulio suvokimas, analizavimas, kas esi, kokia linkme juda žmonija. Dažnai mąstau, analizuoju ir domiuosi tokiais dalykais. Kovoti yra gana sunku, nes pasaulyje daug chaoso, bet jis turi savo sistemą, o su sistema kovoti be galo sunku, vienas nepakovosi.
Esu dalyvavęs ir politikoje, o su mano charakteriu, požiūriu tikrai sunku rasti daug bendraminčių ir nuveikti didelius darbus. Man svarbu, kad ko nors ėmęsis būtum tiesos, gėrio pusėje, o žmonės dažniausiai kokių nors darbų imasi vedami ne bendro gėrio, o labiau savų interesų.
Neminėsiu žmogaus pavardės, bet vieną kartą į mane, kaip sporto klubo vadovą, kreipėsi paramos vienas asmuo. Tai buvo jaunas žmogus, ir aš jam padėjau, nes tai buvo puikus projektas, nesavanaudiškas, susijęs su jaunimu. Vėliau su tuo žmogumi atsidūrėme Vilniaus miesto savivaldybėje ir pastebėjau, kad jis – tas, kuriuo anuomet net žavėjausi, – balsuoja visiškai ne taip, kaip reikėtų miestui, bendram interesui, o kaip reikia artimiems draugams.
Tada nusvyra rankos ir supranti, kad labai sunku išlikti žmogumi, kuris galvotų apie visus, ne tik apie save. Žinoma, visi viduje kovojame – daryti tik sau ar visiems. Bet juk reikėtų tą egoizmą prislopinti.
Esu nemažai rinkimų dalyvavęs, matęs, kaip kuriamos strategijos. Tokias revoliucijas kaip Sąjūdis, Prancūzų revoliucija įgyvendina idealistai, o vaisiais naudojasi egoistai.
– Turite ir savo verslą. Kaip pandemija atsiliepė jūsų sporto klubams?
– Pandemija mums kainavo – iš trijų sporto klubų liko du. Tikimės išsilaikyti, kol kas gavome tik mažą dalelytę subsidijų. Labai sunki situacija, kol kas atvėrėme duris tik Molėtuose.
Vilniuje sporto klubą žadame atidaryti nuo birželio 1-osios. Norime daugiau palengvinimų, kol kas apribojimai griežti. Aišku, ir vasara sporto klubams – ne pats tinkamiausias metas, bet reikia ištverti iki rudens tikintis, kad verslas jau nebus stabdomas.
12
Tiek lengvųjų automobilių vienu metu varžybose patempė lietuvių galiūnas Ž.Savickas ir pasiekė pasaulio rekordą.
