Visuomet pasitempęs, rimtas ir susikaupęs – tokį R.Petkevičių pažįsta žiūrovai iš televizijos ekranų.
Panašus jis ir vairuotojas, nelinkęs dažnai keisti turimų automobilių ir atsakingai žiūrintis į eismą. Maža to, Vilniuje gimęs ir užaugęs žinių vedėjas gali gerai įvertinti, kaip augo ir keitėsi mūsų šalies sostinė.
„Gal niekas manimi nepatikės, bet gerai prisimenu, kaip kadaise atrodė Kalvarijų gatvė. Kai buvau mažius, maždaug penkerių metų, mama mane rogutėmis atsitempdavo į Kalvarijų turgų.
Vienoje jo pusėje, pamenu, stovėdavo ūkininkų arkliai su prie galvų pririštais maišais ir ėsdavo avižas. O visas Vilnius kvepėjo žemo oktano benzinu. Tą kvapą čia vaikščiodamas prisimenu iki šiol“, – pripažino R.Petkevičius.
– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė Vilnius? Štai vis aptarinėjamos naujos transporto rūšys – metro, tramvajus.
– Manau, kad reikia mažinti automobilių skaičių. Vis dėlto ir jų išlaikymas nemenkai kainuoja, jei nori, kad būtų techniškai tvarkingi. Manau, kad mieste neturi būti kledarų, kiti persėda į viešąjį transportą – turiu ir taip pasielgusių kolegų. Aš esu už tai, kad mažiau žmonių važinėtų automobiliais po vieną, nes iš to kyla spūstys, ir kad naujėtų automobilių parkas.
Dėl karantino dar pats nespėjau įvertinti Senamiesčio kilpų, tik kartą važiavau taksi ir vairuotojas paburnojo dėl naujos eismo tvarkos. Man patikdavo užsukti į Senamiestį, išlįsti į Savičiaus gatvę, bet jei dabar kur nors negalima sukti, vadinasi, negalima.
O Vilniuje man patinka ir greitieji autobusai, ir maršrutų tinklas. Būna, kad ir pats važinėju viešuoju transportu. Žinoma, ir jis galėtų atsinaujinti – Kaunui šiuo klausimu sekasi gal geriau.
Štai Vilniuje yra dar nemažai važinėjančių „Škoda 15Tr“ troleibusų – prisimenu juos net ne nuo studijų, bet nuo mokyklos laikų.
Vis dėlto manau, kad metro šiam miestui nereikalingas, nes tam netinkamas sostinės planas.
– Esate gal netipiškas vairuotojas, mat ne vienas keikia, kad eismo juostos atiduodamos tik autobusams.
– Stengiuosi nevažiuoti piko metu, bet suprantu, kodėl keikia. Išties reikia skirti daugiau savo laiko, jei patenki į spūstis. Jei eismas nėra intensyvus, iš darbo Žirmūnuose į namus Naujamiestyje grįžtu per 12 minučių.
– O ar yra tekę dėl spūsčių pavėluoti vesti žinias?
– Ne. Į darbą atvykstu po pietų ir pradedu ruoštis žinioms. Iki 2006-ųjų dirbau LRT ir šalia gyvenau, tad apskritai eidavau pėsčiomis – pasiekdavau darbovietę įveikęs porą kiemų.
– Koks dažniausias jūsų maršrutas? Jūsų šeimai priklauso buvęs Alekniškio dvaras, kuriame auginate įvairiausias gėles. Tikriausiai dažnai vykstate į šią vietą.
– Taip, labai paprastas maršrutas – Širvintų rajonas, Alekniškio dvaras. Kartu su pussesere ir pusbroliu esame jo savininkai, tai yra tėvo palikimas. Iki šios vietos – 55 kilometrai: 50 kilometrų greitkeliu ir 5 kilometrai į šoną. Tas maršrutas – labai patogus. Vilniuje dažniausias maršrutas yra nuo darbo iki namų.
– Gal jau esate nusprendęs, kur praleisite vasaros atostogas? Ar planuojate kur nors vykti automobiliu?
– Esu automobiliu nuvažiavęs iki Gdansko, taip pat Saremos salos Estijoje. Vis dėlto tokios kelionės – nemažas iššūkis, bet smagu į jas leistis. Jaunystėje esu nuvažiavęs iki Kroatijos.
O dabar atostogos dar nesuplanuotos, nes niekada nežinai, kas gali pasikeisti dabartiniu metu. Su kolegomis darbe esame apsitarę, kada maždaug kas eis atostogauti, bet neturiu jokių konkrečių planų.
Žinoma, man visai patiktų automobiliu nuvažiuoti į mūsų ar Latvijos pajūrį. Smagu, kad Lietuvoje nėra toks intensyvus judėjimas kaip Pietų valstybėse. Pasirodysiu patriotas, bet man smagu keliauti po mūsų šalį, ypač aplankyti Dzūkiją. Kuo tai blogiau už Los Andželą Amerikoje?
Taigi dar nesuplanavau, kur keliausiu per vasaros atostogas, bet apskritai vairuoti man patinka. Mašiniukas – mano koplyčia, kurioje rytą ir vakare susidėlioju savo mintis.
– Ką jūs vairuojate?
– Turimą „Toyota Auris“ vairuoju jau 13 metų ir reikėtų galvoti apie pamainą. Nusipirkau naują, bet įveikus 260 tūkstančių kilometrų prireikė keisti variklį – turėjau brangų remontą. Dabar jau galiu važiuoti toliau, nors laiku keičiau tepalus, filtrus, dėliojau autoservise tuos antspaudėlius, bet štai variklis ėmė ir subyrėjo. Nežinau, kiek patikima ši garsioji markė. Apskritai esu ekonomiškesnės klasės šalininkas – man geriau vairuoti naujesnį, bet mažesnį automobilį nei dėvėtą tanką.
Prieš tai bemaž 20 metų važinėjau „Toyota Corolla“. Ją daužtą pirkau už 1 tūkstantį JAV dolerių ir dar tiek reikėjo įdėti į jos remontą. Vėliau ją perdažiau iš raudonos į garstyčių spalvą. Pardaviau už 1 tūkstantį litų.
Pamenu, kaip pusę metų pavydėjau LNK žinių vedėjui Gintarui Deksniui naujo automobilio – pats važinėjau su beveik 20 metų senumo.
Pusmetį skaičiau skelbimų portalus, rinkausi, kol galiausiai įsigijau benzininę „Toyota Auris“ su 1,6 l varikliu ir mechanine pavarų dėže. Kitos galbūt norėčiau su automatine.
– O ar norėtumėte turėti autonominį automobilį, kurio nereikėtų vairuoti, arba savo asmeninį vairuotoją, kuris galėtų jus visur vežioti?
– Pirmą kartą girdžiu tokį klausimą dėl vairuotojo – per visus savo gyvenimo metus niekada nepagalvojau, kad taip kada nors galėtų būti. Man tai atrodo kaip kokia ponybė. Vieno, ko neturiu, – tai pavydo jausmo.
Esu toks primityvus, kad nesvajoju apie kokį „Maserati“, nes man jo įsigyti neleistų ir finansinės galimybės. Kaip ir nesvajoju atostogauti ten, kur negaliu.
Įdomus klausimas dėl asmeninio vairuotojo, bet net nežinočiau, kaip reikėtų su juo bendrauti. Sakyčiau: eik pažiūrėti krepšinio, futbolo, pagrybauti, ir paleisčiau jį, nes man būtų nesmagu, kad mane kas nors veža.
Bet galbūt norėčiau turėti elektrinį automobilį. Vienas mano kolega tokį turi, davė man išmėginti aikštelėje. Savanorių prospekte, kur gyvenu, įrengta ir įkrovimo stotelė, tad galbūt būtų visai įdomu vairuoti tokį automobilį.
– Eteryje esate pasitempęs ir rimtas. O koks esate vairuotojas ir kaip prižiūrite automobilį?
– Vairuodamas mėgstu tylą, nors kartais paklausau radijo programos „Klasika“, važiuodamas į darbą – žinių. Bet niekad vairuodamas garsiai nesiklausau muzikos. Darbe virš galvos kabo keli televizoriai, rodantys skirtingus kanalus, tad triukšmo ir taip per akis.
Visuomet norėjau, kad mano automobilis būtų tamsus iš išorės ir šviesus iš vidaus. Kartą per metus atlieku cheminį valymą, o šiukšlynas automobilyje man labai nepatinka. Automobilį pats nusiplaunu savitarnos plovykloje.
Tiesa, praėjusių metų lapkritį pas mus užklydo katinas, nuvežiau jį paskiepyti pas veterinarą. Jo vardas – Kanapė. Mes visuomet manėme, kad tai – katė, nors iš tiesų tai katinas. Ir papasakojau veterinarui, kaip jis elgiasi: tai prie priekinio automobilio stiklo būna, tai prie galinio.
O man veterinaras sako: „Rokai, tu negali leisti taip lakstyti katinui, nes gali nubausti policija, tai blaško dėmesį.“ O aš nežinojau, kad dėl automobilyje lakstančio katino gali sulaukti priekaištų iš pareigūnų. Gyveni ir mokaisi.
– Ar esate prietaringas kelyje? Ar nusispjaunate per petį, jei kelią perbėga katė?
– Ne. Tačiau nenorėčiau, kad juoda katė perbėgtų man kelią.
