– Vytarai, apkeliavote tiek skirtingų žemynų ir šalių, įgyvendinote galybę projektų, bet dabar daug savo laiko skiriate sodybai Dzūkijos miškuose. Gal ir kelias į šią vietą jums mieliausias?
– Iš tiesų mėgstu tą atkarpą nuo Vilniaus iki sodybos. Visada važiuoju pro Varėną, ne pro Alytų. Man šis kelias nenuobodus ir beveik visą laiką juo važiuodamas esi tarp miškų. Daug kartų esu juo keliavęs ir gerai jaučiuosi.
Smagu, kad netoli Merkinės žvyrkelį pakeitė asfaltas, vietos žmonės tai vadina amžiaus projektu ir dabar labai džiaugiasi naujuoju keliu. Tas kelias labai smagus, vingiuotas, kalnuotas, žodžiu, įdomus, jame kadaise vykdavo ralio etapai.
Turi atidžiai jame vairuoti ir nesidairyti į šalis, nors labai norisi, nes ten retai būna taip, kad važiuodamas nepamatytum stirnos ar kitokio gyvūno, gražūs kraštovaizdžiai.
– Vykstant į sodybą, ir dar per miškingas vietoves, reikia ir didesnio pravažumo automobilio. Ar tokį ir vairuojate?
– Taip, pastaruosius trejus metus vairuoju „Land Rover Defender 110“ – senąjį klasikinį kampuotą modelį. Su juo žiemą neturėjau vargo, nors vieną kartą buvau stipriai užklimpęs, ištraukė traktorius.
Bet daugybę kartų mano automobilis kaip traktorius traukė kitus. Tai stiprus, aukštas neįtikėtino pravažumo automobilis. Mano kraštuose, kur stovi sodyba, yra sudėtingesnių atkarpų, tenka įveikti ir upelį, smėlynus, žiemą – pusnynus, tad miško keliukams šis automobilis labai tinkamas.
– Išbandėte daugybę skirtingų transporto priemonių. Ar esate kokios nors markės ar automobilio tipo gerbėjas? Kaip apskritai rinkdavotės turėtus automobilius?
– Daugelis automobilių į mano rankas patekdavo atsitiktinai – būdavo, kad likdavau be mašinos, reikėdavo kitos, ir kartais parduodavo koks nors draugas. Štai turėtas „Mercedes-Benz“ atsidūrė iš bendradarbio, tai buvo fantastiškas automobilis su 3 litrų varikliu, o pirmasis mano įsigytas buvo „Ford Escort“ – niekuo neišsiskiriantis automobilis.
Man patinka visureigiai, bet ne asfaltiniai, o tikri visureigiai, žinoma, senesni, kampuoti, kurie galbūt net neturi gerų aerodinaminių savybių. Nesu greičio mėgėjas, man labiau rūpi automobilio pravažumas, nes važiuoju su daugybe mantos, todėl man reikia talpaus, didelio automobilio, kad būtų daug erdvės ir virš galvos, ir iš šonų.
– Sodyboje auginate vištų. Nejaugi ir jas atsivežėte turimu visureigiu?
– Taip, ir jas, ir dar daug visko. Esu miesčionis, bet kaimo matęs. Pirmą kartą prie vištų reikėjo priprasti, buvo baugu jas kišti į dėžes ar maišus.
Galvojau, kaip jas vežti, bet, pasirodo, viskas labai paprasta – įsidedi į bulvių maišą, jos jame nurimsta, ir ramiai pervežus išleidi. Paprastas procesas.
O legendiniu turėtu „Mercedes-Benz“, kuris liko Afrikoje, uošvijoje esu suvežęs bulves iš arimų. Vėlavo traktorius, o vyko intensyvus bulviakasis, todėl sėdau prie vairo.
Tame „Mercedes-Benz“ buvo hidraulinė pakaba – gali krauti, kiek tik nori. Atsimenu, tikrai patogiai važiavau tais arimais, o atlenkus sėdynes ir bulvių tilpo nemažai.
Tai buvo nuostabus automobilis, kaip namas ant ratų. Jame ir miegodavau išvykęs žvejoti.
– Žinau, kad turite ir traktorininko pažymėjimą, kiek jo prireikė? Kadaise dalyvavote traktorininkų lenktynėse.
– Egzaminus, kad įgyčiau traktorininko pažymėjimą, laikiau dėl projekto – Didžiųjų traktorių lenktynių ir tiesiog kaifuoju prisiminęs važiavimą traktoriumi, tai buvo kažkas tokio... Gal keistai skamba, bet nauji traktoriai – kaip kosminiai laivai. Smagu aukštai sėdėti, turi labai gerą matomumą, erdvu, įspūdingas pravažumas.
Naujesniuose traktoriuose yra kondicionierius, radijo imtuvas – kartais automobilyje nebūna taip gerai kaip traktoriuje. Tik viena bėda: jei nuspręsite įsigyti traktorių – jis prastai važiuoja asfalto danga. Bet pasukus į laukus, bekelę – nerealus jausmas, važiuoja kaip žvėris.
Prisimenu, kad važiuodamas traktoriumi su savimi turėjau žingsnių matuoklį ir jau po poros valandų supypsėjo, kad nuėjau 10 tūkstančių žingsnių, savo dienos normą. Laikrodžiui atrodė, kad visą dieną žingsniuoju, nors iš tikrųjų supausi traktoriaus sėdynėje.
– Šiuolaikiniai traktoriai išties modernūs, retai išvysi laukuose „Belarus“.
– Taip, sparčiai mažėja, ir širdis dėl to džiaugiasi. Šiuolaikiniai traktoriai kur kas geresnės kokybės. Lietuvoje jau daugiau traktorių, kurių nereikia palikti neužgesintu varikliu, jaudinantis, kad vėliau jo neužkursi. Daugelis nustebtų sužinoję, kiek dabar yra įvairiausių markių ir modelių traktorių.
Pamenu, kartą užsukome pas ūkininką Suvalkijoje. Žiūriu, už daržinės stovi keturi traktoriai, vienas kombainas, dar kažkokia technika. Aš jam sakau: oho, brač, kiek daug pas jus technikos. O jis man sako: čia dar mažai, čia dar nieko. Suprask, kad tiek yra visiškai normalu.
– Gal ir pačiam naudinga ūkyje turėti kokį traktoriuką?
– Kol kas traktoriaus tikrai neplanuoju pirkti, dar per mažą ūkį turiu. Jis daugiau stovėtų, nei būtų naudojamas. Bet kai su kolega Martynu Starkumi buvome Aliaskoje, pas vienus žmones matėme galingą keturratį, tokį miniatiūrinį traktorių, kuriuo tempėme rąstus ir netgi banginio stuburo slankstelį, kuris buvo faktiškai nepajudinamas. Nežinau, kiek jis svėrė, buvo išmestas ant kranto.
Tas keturratis turi didžiulę galią, apie tokį pagalvoju, nes sodyboje žiemą prireikia išstumdyti sniegą, nutempti kokį nors akmenį ar ką nors parvilkti. Jis būtų tinkamas daugybei darbų.
– Jūsų automobilyje turbūt galima rasti nemažai praktiškų ūkyje įrankių. Ką visuomet su savimi vežiojatės?
– Atspėjote, mano automobilyje visuomet yra kirvukas – maža kada prireiks. Taip pat visuomet yra žibintuvėlis, peilis. Šie keli dalykai visada keliauja su manimi.
– Dažnai gaminate, turite ir savo radijo laidą. Kokiame automobilyje patogiausia tai daryti kelionių metu?
– Šiuo klausimu neprilygstamas „Volkswagen Kombi“, hipių automobilis, kuriuo keliavome Pietų Amerikoje ir buvome pavadinę „Snaige“. Tai neįtikėtinai ergonomiškas automobilis, bet juo patogu ne tik važiuoti, bet ir gyventi, gaminti valgį. Atsilenki stalą, pasistatai primusą ir gamini. Man šis senasis automobilio modelis, tebegaminamas Brazilijoje ir Meksikoje, neįtikėtinai patogus. Suprantu, kodėl hipiai juo važinėdavo.
– O kokiame žemyne ar šalyje patogiausia keliauti automobiliu?
– Pirmoje vietoje yra Šiaurės Amerika – geri keliai, geros apgyvendinimo paslaugos, įrengtos stovyklavietės. Gali nesukti galvos, kad nerasi kur nakvoti. Dar pridėčiau Australiją ir Kanadą.
– O jums dar yra kur keliauti ar jau viskas atrodo pamatyta, išgirsta, išragauta?
– Kuo daugiau keliauji, tuo tas pasaulis atrodo didesnis. Sunku nusistatyti ribas, žmogaus gyvenimo neužteks visur apsilankyti. Mane dabar labiau domina salos nei žemyninės dalys, nes jau buvo įprasta važiuoti, o norisi paplaukioti, panardyti. Žinoma, tik nardyti taip pat būtų monotoniška, o pasakyti žiūrovams nieko negali, nebent parodyti.
– Prieš penkerius metus esate rašęs apie lietuvių vairavimo ydas. Ar kas nors pasikeitė per šį laiką mūsų šalies keliuose?
– Kadangi nemažai važinėju tarp Vilniaus ir Varėnos, pastebiu beprotišką mėginimą aplenkti susidarančias automobilių kolonas. Tai pavojinga tiek tam, kuris lenkia, tiek kitiems eismo dalyviams.
Atvažiuojant priešpriešiniam automobiliui jie įkiša snapą į tą koloną, o tuomet visi iš paskos važiuojantys turi staigiai stabdyti. Gerai, jei visiems užtenka dėmesio ir yra pastabūs, o juk gali įvykti avarija. Tai yra didžiulė problema.
Gal daug kas man nepritars, bet labai džiaugiuosi, kad atsirado daugiau vidutinio greičio matuoklių ir tie lakūnai priversti važiuoti lėčiau. Lietuvoje dažnas savaitgaliais nuvažiuoja 100 ar 200 kilometrų. Kiek minučių laimi lėkdamas tokį atstumą? Ar verta dėl 5–10 minučių rizikuoti sutrumpinti savo gyvenimą?
– Kaip manote, kur jie taip skuba? Nori greičiau užsikurti šašlykinę ar parodyti, kad neva yra viršesni, greitesni už kitus?
– Turbūt abu šie dalykai. Būkime vargšai, bet teisingi – daugelis mūsų automobiliuose jaučiasi kaip uždaroje erdvėje, kurioje keikiasi, apkalbinėja kitus eismo dalyvius baisiausiais žodžiais, lieja emocijas. Ne tik moterys, bet ir vyrai rodo visokius ženklus ir agresyviai manevruoja.
Galiausiai, kai pamatai, kad iš tų automobilių išlipa koks 130 centimetrų su batais ūgio žmogelis, pasidaro dar keisčiau. Manau, kad šios savybės įaugusios į kraują ir vis dėlto teisingas tas posakis, kad Lietuvoje vyksta karas keliuose, nes kažkodėl būtent čia lietuviai išlieja emocines nuoskaudas.
Žinoma, palyginti, kaip mūsų eismas atrodė anksčiau, daug kas pasikeitę. Jau daugiau žmonių įleidžia kitus eismo dalyvius į juostą, padėkoja, yra supratingesni. Dabar situacija kur kas geresnė ir norisi, kad ji dar gerėtų, – juk visi esame vieno eismo dalyviai, reikia labiau gerbti vienam kitą.
