– Ar tiesa, kad norėdamas išpuoselėti sodybą ir pastatyti reikalingų pastatų pardavėte turėtus senovinius automobilius? Juk tą kolekciją kaupėte ne vienus metus.
– Turėjau nemažai automobilių, bet didžiąją dalį iš tiesų pardaviau. Kai tapau sodybos gyventoju, man netenka daug važiuoti, nes čia tiek darbų, kad visi festivaliai nuėjo į penktą planą.
Kita vertus, automobiliams taip pat reikia priežiūros, skirti daug darbo ir laiko, jei nori, kad jie būtų techniškai tvarkingi, juo labiau – gražūs.
Taigi jau aštuntus metus tvarkausi sodyboje ir tiek laiko beveik visiškai neskiriu dėmesio automobiliams, nors čia dar likę trys senoviniai – du „Mercedes-Benz C216“ ir vienas „Mercedes-Benz W123“, pagaminti nuo 1977 iki 1982 metų.
Anksčiau turėjau porą „Volga“ (GAZ-21), autobusiuką „Barkaz B1000“, „Volkswagen Beetle“, „Polski Fiat“, 1956-ųjų „Ford Customline“. Buvau prikaupęs automobilių, bet kai statyboms reikia daug lėšų, teko su dalimi šių transporto priemonių atsisveikinti.
– Jiems skyrėte tiek lėšų ir laiko, tad atsisveikinant turbūt plyšo širdis?
– Tiesiog supranti, kad gyvenimas nestovi vietoje, keičiasi tavo prioritetai ir tas gyvenimo etapas baigėsi.
Kita vertus, supranti, kad senų automobilių liga tavyje dar yra ir tu jos visiškai neišgydysi. Dabar žmonės pradeda vertinti tai, ką turi, ir ypač tai, kas yra iš seniau.
– Gal sodybą reikėjo paversti senienų muziejumi?
– Automobilių kapinyno savame kieme juk nedarysi, mašinos turi būti po stogu, nes lietuviškas klimatas negailestingas seniems automobiliams. Taigi reikia turėti, kur juos laikyti, o jeigu neturi, geriau atiduoti į geresnes rankas, kad geriau jomis pasirūpintų.
Kai parduodavau automobilius, aišku, pasidomėdavau, klausdavau, ką ketina su jomis daryti.
Žinau, kad vienas automobilis išvyko į Vilkaviškį, kiti į Kauną, Klaipėdą, Vilnių, Druskininkus. Trispalvis autobusiukas buvo perdažytas. Svarbiausia, jog automobilis gyvuotų toliau, o kad pasikeičia šeimininkas, – ne gyvenimo pabaiga.
– Kaip apskritai susidomėjote kolekcionavimu?
– Tai buvo mano, kaip dainininko, įvaizdis: retro dainos – retro automobiliai. Kai gyvenau pas tėvą, jis turėjo didelį garažą, kuriame galėjau krapštytis.
Pirmą „Volga“ pats išardžiau, remontavau, paruošiau dažyti, nors dažė specialistai.
– Ar esate skaičiavęs, kiek pinigų išleidote antikvariniams automobiliams?
– Sunku pasakyti, anais laikais stengdavausi restauruoti automobilius pats, bet vis tiek vieno remontas kainuodavo mažiausiai nuo 10 iki 15 tūkst. litų, o dabar net neskaičiuoju.
Kai įvedė eurą, neinvestavau apskritai. Net nebesidairau kolekcinių automobilių, nes jiems reikia paskirti laiko ir turėti vietos. O kai gyvenu sodyboje, kurioje tiek darbų, nėra kada net pagalvoti apie kokias nors turistines keliones.
– Jūsų kieme liko trys „Mercedes-Benz“. Juos išsaugosite ar taip pat parduosite?
– Norėtųsi pastatyti atskirą garažą ir ten juos laikyti, kad būtų po stogu. Turimo garažo per mažai einamiesiems reikalams. Tada būna sudėtingiau, nes kaskart tenka išvairuoti automobilį. Galbūt viena mašina galėtų būti mažiau, bet kol kas pernelyg daug problemų dar nesukelia. Viena jų stovi garaže, kita – tvarto pašiūrėje.
– Mačiau, kad vieną automobilį laikėte ir šiltnamyje.
– Taip, vieną žiemą laikiau, nes juk tuomet šiltnamyje nieko neaugini, tad gali laikyti automobilį. Rudenį nugrioviau senos malkinės pastatą ir nebuvo kur statyti, todėl įvairavau automobilį į šiltnamį.
– Kokiu automobiliu leidžiatės į kasdienes keliones? Ūkio darbams reikia talpios ir patvarios transporto priemonės.
– Mano ūkio darbams skirtas antros kartos „Renault Espace“.
Jame mažai elektronikos, o kai jos nėra, tai ir negenda. Tai geras arklinis automobilis, palyginti nėra žemas, viduje telpa didelis tūris.
Kai išimu galines sėdynes, galiu parsivežti bet kokį baldą, pavyzdžiui, lovą ar sofą. Tai man labai padeda, kai vežuosi ir visokias statybines medžiagas, ypač jei jos didelės. Į šį automobilį galiu prisikrauti pusantro kubinio metro polistireno.
Pavasarį ir žiemą ant ratų uždedu grandines ir turiu dar didesnį pravažumą, automobilis neužsikasa vietoje. Žinoma, varomieji du, o ne keturi ratai, tad visko nutinka.
Šį pavasarį „Renault Espace“ ištempiau iš miško sausuolius, nulūžusius medžius. Elektrikai nupjovė nemažai medienos, nes dėl iškritusio gausaus sniego nemažai medžių buvo išlaužyta. Automobiliu ištempiau 6 metrų ilgio rąstus, o vėliau iš jų galėsiu prisipjauti lentų.
– Tai kaip jums tas karantinas? Vieni užsidarę dirba iš namų, o jūs vienkiemyje statote namus. Akivaizdu, kad turėjote ką veikti.
– Ta Pandoros skrynia buvo labai plačiai atidaryta ir tapo aišku, kad nieko nesuvaldysi be vakcinų. Manau, kad stabdyti žmonių gyvenimą buvo klaida.
Stabdyti gyvenimą reikėjo didžiausioms rizikos grupėms, bet jauni žmonės, kurie gali, turėjo dirbti. Dabar, kai atsiras kokia nors naujų paslaugų galimybė, visi naudosis vienu metu. Jei trumpam sustabdai upelį, po to kyla tik didesnė banga.
O aš negaliu skųstis. Gaila, kad nebuvo šventinių svečių, nes mano kaimo sodyba pritaikyta jubiliejams, krikštynoms, mažoms vestuvėms. Dėl to šiek tiek labiau susispaudus teko gyventi šį laikotarpį, kita vertus, kai nėra svečių, niekas neblaško ir gali dirbti darbus, statyti, įsikurti.
Žiemą įrenginėjau kultūros centrą, žiemos sodą, o šiuo metu vyksta pasirengiamieji darbai scenai statyti.
Susipjoviau medieną ir jau išbetonavau polius, toliau reikės tęsti betonavimą. Norisi surengti draugų festivalį.
– Ar kas nors padeda dirbti? Galbūt tie draugai, kuriems ruošite festivalį?
– Dažniausiai dirbu vienas, nieko nesamdau, nes nėra už ką ir samdyti, o tie, kurie kaime nedirba normalių darbų, apskritai niekam tikę. 15x15 cm skersmens sijas užsikeldavau vienas ant namo karkasinio sienų.
Žinoma, kai keli gegnes, reikia daugiau žmonių, nes būdamas viršuje negali matyti, ar dedi lygiai. Tokiu atveju pas mane atvažiuoja tėvas arba abu broliai ir padeda.
– Jūsų gyvenimas apskritai pasisuko nuo didelio viešumo iki kasdienybės vienkiemyje atokiau žmonių. Jūs to ir norėjote?
– Tai buvo mano svajonė turėti savo sodybą, ramiai gyventi, dirbti, statyti, kurti. Kai buvau Seimo narys, dalį atlyginimo atsidėdavau santaupoms, kad vėliau turėčiau pradinį kapitalą statyboms.
Čia, kur gyvenu, yra mano protėvių sodyba, mamos tėviškė, tad labai natūralu, kad ėmiausi dirbti.
Džiaugiuosi, kad sodyba liko neparduota ir neapleista, ir giminaičiams smagu čia atvažiuoti, pabūti.
Čia nėra visiškas užkampis. Žmonių nematau tik šiokiadieniais, o savaitgaliais pas mane atvažiuoja svečių.
Kai baigsis karantinas, bus ir komercinių svečių, o dabar darbo dienomis aš statau.
– Dabar esate Trakų rajono savivaldybės tarybos narys, o ar norėtumėte grįžti į Seimą, didžiąją politiką?
– Viskas priklauso nuo žmonių – kaip jie apsispręs, taip ir bus. Gali labai norėti, bet jei negali, tai nieko ir nebus.
Vis dėlto reikia turėti daug pinigų, kad į ją prasimuštum, arba prisitrinti prie partijos vadovybės. Reitingo numeris vis tiek labai daug reiškia.
