– Motociklininkai nekantriai laukia šiltojo sezono, kad galėtų kuo greičiau leistis į kelią. Jūs esate vienas tų, kurie neįsivaizduoja šio laiko be išvykų motociklu.
– Tikrai taip. Smagu, kad jau panaikinti absurdiški reikalavimai dėl žieminių padangų. Dėl to nebereikia žiūrėti į kalendorių, kada galėsi pradėti važinėti motociklu. Dabar užtenka įvertinti eismo bei oro sąlygas, o tada, jei yra galimybių, noro, poreikio, sėdi ir keliauji.
Žiemomis motociklą laikau pas bičiulį, kuris turi dirbtuves ir priglaudžia manąją transporto priemonę. Šaltuoju metų sezonu kyla viena ar kita idėja, kaip galima ką nors patobulinti ar suremontuoti, padažyti, pakeisti, tad darbuojamės.
– Prieš aštuonerius metus išleidote knygą apie motociklizmo istoriją Lietuvoje, suorganizavote ne vieną ralį „Aplink Lietuvą“, vyksta nuolatiniai filmavimai, per kuriuos dvirate transporto priemone keliaujate po Lietuvą ir užsienio šalis. Iš kur ši didelė aistra motociklams?
– Neturiu atsakymo. Turbūt tai kompleksinis dalykas, atitrūkimas nuo visko, žinoma, dalis laisvės pojūčio. Būtent tas nepriklausomumas man labiausiai ir patinka. Nemoku važiuoti gaujoje, esu individualistas. Man patinka sustoti ten, kur noriu, važiuoti tokiu greičiu, kokiu noriu.
Štai važiuoju pro Pagėgius, pamatau motelį ir sustoju jame pernakvoti. Tokiu būdu man norisi pratęsti kelionę, o tas buvimas kelyje yra atskira egzotika. Motociklizmo esmė, mano supratimu, ir yra ne vykimas iš vieno taško į kitą, bet buvimas kažkur per vidurį visomis prasmėmis. Tai – laikas sau. Nesakau, kad taip išvalau galvą, nes tuo metu mano galvoje kaip tik būna daug minčių.
– Šiame skubančiame pasaulyje didelė prabanga pabūti vienam, nelėkti kažkur lyg akis išdegus.
– Taip. Kai turi tris vaikus, jau vien pabūti vienam yra prabanga. Todėl esu labai dėkingas žmonai, kad ji mane išleidžia į tokias keliones.
Kartą norėdamas prasiblaškyti išvykau pasivažinėti motociklu ir netikėtai atsidūriau Klaipėdoje, nors neturėjau pasiėmęs net dantų šepetėlio. Vis dėlto gali užeiti į artimiausią parduotuvę ir problemos nebelieka.
– Keliaujant motociklu daug daiktų su savimi nepasiimsi – dėtuvė juk nėra tokia didelė. Kaip sekasi su tuo tvarkytis?
– Kai buvau ekspedicijoje Irane, nufotografavau, kiek nedaug žmogui reikia, – vienas cilindrinis krepšys ir kuprinė. Tai buvo tris mėnesius trukusi kelionė, todėl, pasirodo, tiek žmogui ir užtenka.
Esame apsikrovę daiktais, kurie mums atrodo labai svarbūs. Grįžus namo pirmomis dienomis buvo labai keista, kad rytą gali atsidaryti stalčių ir išsitraukti švarių drabužių, – kelionės metu nuo to atpranti ir suvoki, kad tavo higieninis minimumas daug mažesnis nei spinta.
Tai grąžina į realybę – supranti, kad yra didelis daiktų perteklius. Kalbant apie drabužius: turi šilto vandens, muilo, tad gali tuos kelis drabužius išsiskalbti, o artimiausioje parduotuvėje įsigyti, ko trūksta.
– Vis dėlto ne vieną kelionės motociklais atgrasytų dėl orų – nėra malonu važiuoti per lietų ir vėją.
– Yra labai geras motociklininkų posakis: jei nevažiuoji per lietų – nevažiuoji apskritai. Jei mėginsi važiuoti tik properšomis, kai šviečia saulė, prarasi visą esmę ir tik galvosi, ar iš debesies bus lietaus, ar ne. O juk tas lietus vasarą būna šiltas, jį labai greitai išdžiovina – kaip sakoma, nervina tiktai pirmąsias 15 minučių. Tai nėra musoniniai lietūs, kurie trunka savaites.
Lietuva maža, atstumai nedideli ir visada rasi, kur išsidžiovinti drabužius.
Tai – ne Laukiniai Vakarai, kuriuose artimiausia degalinė yra tik už kelių šimtų kilometrų. Mūsų šalis labai patogi keliauti – praėjusią vasarą buvo galima pamatyti daug motociklų gatvėse, žmonės atrado įvairių maršrutų. Viliuosi, kad ir aš su dokumentiniais filmais „Istorijos perimetrai“ galėjau pasufleruoti, kur galima važiuoti.
– Kur drieksis jūsų keliai šiemet?
– Tęsiasi filmavimai, turiu sumanęs projektą išmatuoti, kiekgi iš tikrųjų buvo tų kilometrų Baltijos kelyje. Kalbėdami apie jį žmonės įvardija, kad Baltijos kelio ilgis siekė apie 600–650 km, bet tas apytikslis skaičius „apie“ manęs netenkina ir aš noriu sužinoti, kiek tiksliai tų kilometrų būta.
Štai ir suskaičiuosiu nuo tos vietos, kur stovėjo pirmas žmogus prie Gedimino pilies Vilniuje, iki paskutinio žmogaus prie Ilgojo Hermano bokšto Taline. Taigi akylai stebėsiu spidometrą ir vyksiu tiksliu maršrutu.
Iš esmės tai yra tęstinis projektas, nes kartą šį maršrutą jau įveikiau, o dabar, važiuodamas antrą kartą, viską filmuosiu. Labai laukiu šios kelionės, tai bus smagus pasivažinėjimas, nes ir kelias nuo Vilniaus iki Talino labai gražus. Nesustodamas galėtum nuvažiuoti per dieną, bet kadangi viską filmuosiu, kelionė užtruks ilgiau.
Projektas vadinsis „Laisvės kilometrai“ – tai bus toks smagus pažaidimas su žmogaus atmintimi. Man atrodo, svarbu to nepamiršti.
– Baltijos kelyje buvote ir 1989-ųjų rugpjūtį?
– Taip, man tuomet buvo 16-a. Tiesiog į Baltijos kelią vyko bendraklasio tėvai ir pasiėmė mūsų draugų būrelį. Pamenu, kad stovėjome kažkur prie Panevėžio.
Pamačius nuotrauką atgyja prisiminimai, bet kažkokio išsamesnio paveikslo atmintyje neišlikę. Praėjusiais metais dalyvavau ir Laisvės kelyje, filmavau. Tai man buvo kažkas visiškai nepatirto ir tai reiškia, kad nemažai dalykų iš praeities bėgant laikui užsimiršta.
– Ar į šią kelionę leisitės tuo pačiu motociklu?
– Tuo pačiu, kuriuo įveikiau ir „Istorijos perimetrus“ – „Triumph Scrambler“. Jį įsigijau labai netikėtai prieš šešerius metus. Man kilo idėja Lietuvoje surengti džentelmenų ralį. Ši akcija vyksta visame pasaulyje ir skirta prostatos vėžio prevencijai, būna renkamos lėšos. Tos idėjos man pasirodė įdomios, tuomet susisiekiau su organizatoriais ir įgijau teisę organizuoti šį renginį Lietuvoje.
Į šį ralį bičiulis buvo atvažiavęs motociklu, o jo numeris buvo su dviem raidėmis BR ir skaičiumi, kurie sutapo su mano žmonos gimtadienio diena. Bičiuliui tariau: šis motociklas labai aiškiai nori atsidurti pas mane, nes tau netinka nei skaičiai, nei raidės.
Galiausiai įkalbėjęs draugą įsigijau motociklą. Tai – darbinis arkliukas, kuriuo išmaišiau visą Lietuvą, dar truputį patobulinau, o kad jo negąsdintų žvyrkeliai, uždėjau kitas padangas ir motociklas be didelių staigmenų mane visur vežioja.
– Kiek metų apskritai vairuojate motociklus?
– Vairuoju nuo 16-os, buvo studijų pertrauka, tad iš viso motociklu keliauju jau pusę savo amžiaus.
Džiaugiuosi, kad motociklas pamažu nustoja tapti statuso ženklu, o vis labiau tampa rekreacine transporto priemone. Trūksta tik infrastruktūros.
Pavyzdžiui, suprantama, kad daugeliui verslų dėl pandemijos dabar yra sudėtingas metas, o motociklininkai galėtų verslams padėti, jei būtų daugiau dviratėms transporto priemonėms pritaikytų pakelės kavinių, motelių. Kai dabar sunkiau išvykti į užsienį, tautiečiai atostogauja Lietuvoje, tad ir daugybė motociklininkų, kai bus galimybė keliauti tarp visų savivaldybių, čia važinės.
– O kokiu automobiliu važinėjate kasdien?
– Turiu 2019 m. benzininį „Toyota RAV4“. Kai turi didelę šeimyną, reikia talpesnio automobilio ir pagal tai renkiesi. Didesnio pravažumo mašina taip pat patogiau keliauti po Lietuvą.
– Ne vienas dabar svarsto: vis dar rinktis benzininį arba dyzelinį, o gal pasidaryti hibridinio arba elektromobilio. Kaip jūs sprendėte šią dilemą?
– Taip, ir aš ją turėjau, kai 2019-aisiais pirkau automobilį. Svarsčiau, pirkti hibridą arba elektromobilį, mat tikrai norisi būti draugiškam aplinkai, tačiau esame tokiame taške, kai nors ir labai norime, dar nelabai galime.
Teko išbandyti hibridinį automobilį ir dar nelabai supratau jo naudos, mat už tokį tenka mokėti brangiau, tačiau įkrovimo stotelių dar nėra tiek daug.
Tas kompromisas turėtų būti abipusis – jei renkuosi tokį automobilį, turi būti koks nors apčiuopiamas rezultatas arba maksimalus patogumas.
Norėtųsi vienu ypu nuvykti elektromobiliu iš Vilniaus iki Palangos, tačiau kol kas ir to padaryti nepavyksta. Kai nereikės daryti kompromisų, pasirinksiu tokią mašiną.
