– Pernai pavasarį nutarėte parduoti savo 2007-ųjų „Volvo XC90“ visureigį. Kaip karantino metu sekėsi rasti pirkėjų?
– Iš pradžių skelbimą įdėjau savo paskyroje socialiniame tinkle, vėliau jį publikavo naujienų portalai. Tą pirmąjį savaitgalį, kai pasirodė skelbimas, susidomėjimas buvo didžiulis.
Ironiška, kad tą patį savaitgalį viskas užsidarė ir prasidėjo karantinas. Maniau, kad pirkėjų nebus, todėl teks eksploatuoti ir apdrausti du automobilius, nes jau buvome įsigiję kitą mašiną. Tačiau po mėnesio, kai jau buvo galima pildyti sutartis, atvyko žmogus, jam automobilis iš karto patiko ir jį nupirko.
– Kiek laiko vairavote tą mašiną?
– Buvome labai prisirišę prie jos, važinėjome 12–13 metų ir pardavėme liūdėdami. Automobilis buvo geros būklės: ir meistrai girdavo, kad gerai išlaikytas.
Sakoma, kad šių automobilių varikliai atlaiko iki milijono kilometrų – greičiau kėbulas surūdys, nei variklis bus sudrožtas. Tačiau jau morališkai norėjosi atsinaujinti. Įsigijome naują automobilį, bet toli nepabėgome – vėl „Volvo“.
– Jums patinka skandinaviškas minimalizmas?
– Mums abiem su Violeta patinka „Volvo“ dizainas, detalės. Žinoma, naujasis „Volvo XC60“ nuo ankstesnio skiriasi kaip diena ir naktis važiuoklės atžvilgiu.
„Volvo XC90“ buvo lyg laivas, toks plaukiantis automobilis, o šis – judresnis, staigesnis, griežtesnis. Šiek tiek mažesnę mašiną pasirinkome todėl, kad kartu vežiojamės ir šunį, o jam sunkiau įšokti į didesnę transporto priemonę. Bet tai optimalus variantas: esu aukštas, tad man į tokį automobilį patogiau įlipti nei į kokį sedaną.
Iš pradžių dairėmės ir naujesnės „Škoda“, buvome nuvykę apžiūrėti. Dairėmės ir „Audi A6“, „Toyota Avensis“, ieškojome pažįstamų, kurie pargabena automobilius iš Vokietijos.
Vis dėlto džiaugiuosi, kad įsigijome šį, nes „Volvo“ ir labai saugus, ir kokybiškas automobilis. Radome patinkantį, su maža rida, tad ir griebėme.
– Abu dalijatės vienu automobiliu?
– Turėjome du – „Volvo“ ir BMW, bet supratome, kad vienas automobilis nuolat stovi, rūdija.
– Kadangi visur esame kartu, turime tokį pat darbą, supratome, kad nėra prasmės laikyti dviejų automobilių, mokėti už draudimą, eksploataciją. Tad nusprendėme abu parduoti ir nusipirkti vieną naujesnį.
– Jums automobilis yra ir darbo priemonė – važiuojate į koncertus, filmavimus, kitus renginius.
– Taip, mašina mums yra būtinybė. Svarbu, kad ji būtų patogi važiuoti, nepaskaustų nugaros, turėtų autopiloto funkciją. Būtinai atsižvelgiame ir į saugumą.
Kartais per dieną nuvažiuojame ir 500–700 km, automobilyje tenka praleisti daug valandų.
– Kiek apskritai esate pakeitę automobilių?
– Kadaise turėjau visureigį „Santana“, ilgai vairavau „Ford Sierra“ – su grupe „Bavarija“ tai buvo labiausiai eksploatuotas automobilis, juo įveikėme daugybę kilometrų.
Dar vairavau „Renault Laguna“, „Peugeot 205“. Galiausiai įsigijome 5-osios serijos BMW ir vėliau – minėtus „Volvo“.
Pavairavus visureigį ir vėliau įsėdus į žemesnį sedaną atrodo, kad sėdi kaip karte. Būna, kad pasiilgsti kitokio važiavimo, tačiau labiau mėgstu aukštesnius automobilius – patogiau įlipti ir išlipti, norisi, kad galva neįsiremtum į lubas.
Pamenu, 2009-aisiais vykome koncertuoti į Kanadą, o mano svajonių automobilis tada buvo klasikinis „Jaguar“. Kai lankėmės pas Toronto lietuvius, jie kaip tik tokį turėjo ir pasiūlė išbandyti. Įsėdus mano galva įsirėmė į stogą, todėl ant sėdynės reikėjo šiek tiek atsigulti. Supratau, kad tai negali būti svajonių mašina.
– Ar dažnai atostogoms renkatės keliones automobiliu?
– Ankstesnė mūsų mašina buvo septynvietė, joje buvo ir DVD, tad vaikai galėdavo žiūrėti filmukus. Juo nemažai keliaudavome kartu ir su brolio šeima. Praėjusi vasara buvo darbinga, tad tikrai daug važinėjome po Lietuvą. Naujuoju „Volvo“ keliauti kol kas nebuvo progos, nes karantinas.
– Ar vairavimas jus abu įkvepia kūrybai? Gal važiuodami tokius ilgus atstumus sukuriate ir naujų dainų?
– Mums vairavimas tikrai yra repeticijų laikas, dainuojame naujus kūrinius, apšildome balso stygas. Kadangi kelionės automobiliu būna ilgos, su Violeta žaidžiame tokį žaidimą – stengiamės kuo greičiau atspėti, kokia daina skamba per radiją. Violetai sekasi geriau, ji yra dirbusi ir radijo stotyje, jos muzikinis skonis platesnis, tad dažniau laimi. Bet būna, kad naktimis, kai dažniau leidžiamos soulo stiliaus dainos, man atspėti pavyksta geriau.
– Kokie jūs esate vairuotojai?
– Visiškai nechuliganiški, nemėgstame skraidyti. Saugumas mums visada prioritetas. Kai turėjome BMW, anksčiau gal kiek ir paspausdavau, bet tikrai nedaug. Ką pakeis, ar važiuosi 130, ar 160 km/val. greičiu?
Bet esame pabambantys, ypač kai iš ramesnės Klaipėdos, kur nėra spūsčių ir iš vieno miesto galo iki kito nuvykti gali per 15–20 minučių, atvažiuojame į Vilnių ir atsiduriame spūstyje. Tuomet būna, kad nelaiko nervai, viskas erzina.
Vis dėlto yra eismo skirtumų tarp mūsų šalies miestų. Sostinėje nemažai automobilių nardo tarp juostų, kartais atrodo, kad visų vyrų žmonos gimdo ir jie lekia į ligonines.
Pasitaiko, kad kitas automobilis užlenda prieš pat nosį. Tuomet pradedi bambėti ir klausti savęs: kas čia vyksta?
Žinoma, sostinėje eismas gerokai intensyvesnis, automobiliuose žmonėms tenka praleisti daugiau laiko, tarp darbų vaikus vežioti į darželius, mokyklas, būrelius. Bet mums būtų gaila gyvenimą leisti vien mašinoje, tad pasirinkome uostamiestį, kuriame viską gali pasiekti greičiau.
– Ar mėgstate vienas kitam aiškinti, kaip ir kur reikia važiuoti?
– Oi, būna, pasakome vienas kitam, ką neva reikėjo daryti. Kai vairuoju aš, bamba Violeta, ir atvirkščiai.
Tuomet ji liepia man vairuoti pačiam. Bet juk taip elgiasi daugelis porų, tokie ir mes.
– Ar gaunate baudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus?
– Sulaukiame. Tarkime, važiuoji vėlyvą vakarą, nepastebi, kad prasidėjo miestelis, ir viršiji greitį 10–20 km.
Tokių minimalių nusižengimų pasitaiko, bet didelių nuobaudų neturime.
– Esate kelyje atsidūrę ekstremalioje situacijoje?
– Tenka vairuoti įvairiomis eismo sąlygomis, keičiantis orams. Prieš porą metų su Violeta vykome į vienos televizijos laidą. Nors išvažiavome anksčiau, patekome į pūgą.
Ties Šilale yra vadinamasis Bermudų trikampis, kai oro sąlygos gali stipriai pasikeisti. Tuomet siautėjo tokia pūga, kad negalėjome aplenkti kitų transporto priemonių, ir apskritai nebuvo matyti, kur kelias, kur šalikelė. Skambinome į televiziją, informavome, kad neatvyksime, tačiau nuvažiavus dar šiek tiek kilometrų oras staiga pasikeitė – toliau kelias buvo sausas.
– Gal vairuodami laikotės kokių nors prietarų?
– Dabar su Violeta, jei koncertas baigiasi naktį, namo grįžtame tik kitą dieną. Anksčiau vis tiek važiuodavome net ir vidury nakties, tačiau baisu dėl į kelią įšokančių žvėrių – nesinorėtų, kad kelionė baigtųsi nelaime.
Kartą su muzikantais važiuodami išsinuomotu autobusiuku šalikelėje pamatėme briedį. Net pašiurpome pagalvoję, kas būtų nutikę, jei gyvūnas būtų įžengęs į kelią.
– Ką nuolat vežiojatės su savimi?
– Neseniai Violeta nusipirko nedidelį rankinį siurblį: būna, kad važiuojant į sodą ir atgal jo prireikia. Žiemą visuomet vežiojamės langų gremžtukų, automobilyje yra ir mėgstamų kompaktinių diskų. O daugiau – tik tai, ką privalu turėti automobilyje iš būtinų daiktų.
