– Stanislavai, kaip pamėgote tokias mašinas?
– Daugeliui gali atrodyti, kad aistra amerikietiškiems automobiliams atsiranda pakeliavus po Ameriką. Tačiau kai pirmąkart nuvažiavau į JAV ir grįžau į Lietuvą, ta aistra vos nenumirė.
Vaikas, kuris tiki pasakomis ir staiga išvysta realų pasaulį, dažnai nusivilia. Aš pamačiau, kad tų mašinų, kurios man atrodė labai gražios ir retos, Amerikoje yra daugybė, jos stovi kiemuose nereikalingos ir rūdijančios. Tad po kelionės į šią šalį mano aistra šioms mašinoms kurį laiką buvo dingusi.
O ji kilo, kai įsigijau pirmą amerikietišką automobilį – 1985-ųjų „Buick Riviera“. Jo atsiradimo istorija buvo tokia, kad turėjau draugę, pas kurią Lazdynų mikrorajone eidavau per kiemus. Man tuomet buvo devyniolika ir vieną dieną pamačiau stovintį amerikietišką automobilį su užrašu „Parduodu“, taip pat buvo nurodytas telefono numeris.
Paskambinau tam žmogui, o jis sako: „Pirk, jei tik nori, bet ši mašina ryja daug benzino.“ Buvęs savininkas nedaug ja važinėjo. Taip už 2000 dolerių nusipirkau „Buick Riviera“.
O su pirmu automobiliu – kaip su pirma meile: kas vėliau gyvenime įvyksta, lygini su pirmąja.
– Kadaise ir savo butą Vilniuje pardavinėjote kartu su šiuo automobiliu.
– Taip, nors šio automobilio istorija baigėsi dar įdomiau, o jos pabaiga lėmė naujos istorijos pradžią.
„Buick Riviera“ turėjau bemaž 15 metų. Gyvenau Senamiestyje, vėliau – kitur, ir tas automobilis visur mane vežiojo. Iš pradžių tai buvo pagrindinė mano mašina, kuria keliavau į koncertus ir darbus. Vėliau su šeima nusipirkome namą, gimė pirmas vaikas, o mašinai stovint kieme po kiek laiko pastebėjau, kad kažkas viduje lupasi. Dar po metų pamačiau pirmąsias rūdis ir atėjo toks metas, kai tas automobilis pradėjo kelti problemų.
Aš laikiau „Buick Riviera“ iš keistos, sunkiai paaiškinamos pareigos: pirmasis automobilis, todėl maniau, kad reikia jį išsaugoti. Pamenu, kai prie namo statęs tvorą žmogus vis dairėsi į tą mašiną. Pasakiau: galiu tau nemokamai ją atiduoti, jei pažadėsi, kad ją mylėsi, rūpinsiesi ir prikelsi antram gyvenimui. Tikėjausi, kad atidaviau į geras rankas.
Tačiau praėjus porai metų skelbimų portale pamačiau tą mašiną – parduodama. Surūdijusi, triskart baisesnė, nei buvo pas mane. Ir nors tai tik automobilis, o ne žmogus ar gyvūnas, pasijutau labai blogai, pradėjo graužti sąžinė.
– Jautėtės apgautas?
– Ne, dėl to nelabai išgyvenau. Tiesiog nesu linkęs ieškoti kitų kaltės, labiau siekiu pamatyti savo. Tai buvo mano kaltė, kad ta mašina nepasirūpinau, o vėliau jau būtų buvę sudėtinga ją sutvarkyti.
Tai buvo postūmis naujam kvėpavimui.
– Kokį automobilį įsigijote vėliau?
– Neseniai nusipirkau 1955-ųjų „Cadillac Fleetwood 60 Special“, taip pat turiu 1960-ųjų „Lincoln Continental MK 5“. Tačiau čia kalbame tik apie istorinius automobilius, o šiaip amerikietiškos mašinos mane lydi visą gyvenimą. Jų turėjau daug – „Lincoln Navigator“, „Jeep Commander“, „Dodge Challenger“. Prie retro grįžau praėjusiais metais.
– Klasika brangiai kainuoja: tokie automobiliai yra puiki investicija, tačiau jiems reikia skirti ne tik daug laiko, bet ir pinigų.
– Kainuoja, bet pirkti S klasės „Mercedes-Benz“ ar naują BMW tikrai ne pigiau. Kas tikrai kainuoja – laikas, nes pats turi ieškoti detalių, padangų, stengtis nupirkti jas pigiau, atsivežti iš Lenkijos kokį nors retą dalyką.
Bet amerikietiškos mašinos apskritai kur kas pigesnės nei europietiškos. Kai turėjau 3,6 l variklio 2016-ųjų „Dodge Challenger“, jis atrodė labai įspūdingai, puikiai važiavo, o iš viso kainavo 13 tūkst. eurų. Už tiek nenusipirksi nieko ypatingo europietiško, o čia gali turėti įspūdingą, savitą automobilį.
Todėl amerikietiškos mašinos kainuoja daug laiko ir meilės, o pinigų atžvilgiu brangesni europietiški automobiliai. Bet čia kiekvienam savo.
– Jūs pats remontuojate, restauruojate savo automobilius ar turite meistrą?
– Dažnai bendrauju su žmonėmis, kuriems taip pat patinka tokie automobiliai: vieni tvarko kėbulus, kiti variklius. Ir pats kiek galiu, tiek tvarkau.
– Ryga turi automobilių muziejų, o štai Lietuvos ralio legenda Stasys Brundza prieš kiek laiko pardavė savo sukauptą išskirtinių automobilių kolekciją, neslėpdamas nusivylimo ir apgailestavimo, kad Lietuvai šie eksponatai esą nereikalingi. Gal svajojate įkurti tokį muziejų?
– Nežinau, kur yra to nesupratimo šaknys, nes tai buvo rimta kolekcija ir norėjau, kad jai būtų atsiradusi vieta kur nors kitur, nebūtinai Vilniuje. Tai išskirtiniai egzemplioriai, jų vertė kasmet augo ir po vieno kito dešimtmečio tai būtų tapę labai rimtu europinio lygio muziejumi.
Beje, kai supratau, jog pirmuoju savo amerikietišku retro automobiliu nebesinaudoju, susiradau S.Brundzos telefoną ir jam paskambinau. Klausiau, ar galėtų jį pasiimti. O jis sako: viskas baigta.
Buvo beprotiškai gaila, nes jo automobilių į „Litexpo“ rūmus pažiūrėti važiuodavau kartą per porą mėnesių. Gaila, kad taip nutiko, išties labai nedaug žmonių automobilių istoriją vertina rimtai ir supranta, kas tai yra.
– Ar domitės įsigyto automobilio istorija, tarkime, kas jį vairavo?
– Man svarbiausia yra kontekstas. Domina, kodėl toks automobilis atsirado, kaip sukurtas konkretus modelis. Tai įdomiausi man dalykai, kurių Lietuvos funkcionieriai nematė S.Brundzos muziejuje: kad automobilis yra neatsiejamas nuo tam tikro laikotarpio.
Kažkas vyksta, amerikiečiai nuskraidina žmogų į Mėnulį, pradeda formuotis aviacinės pajėgos, atsiranda reaktyviniai naikintuvai... Ir visa tai daro stiprią įtaką automobilių pramonei.
Šiais laikais sunku rasti naujų automobilių, į kuriuos galėtum besti pirštu ir pasakyti, kad štai šitas po 50 metų bus istorinis. Pažiūrėjus į mano elektromobilį „Chevrolet Volt“ tampa visiškai akivaizdu, kad po pusės amžiaus iš jo galėtų likti tik rėmas, nes skarda yra itin plona.
O kas vairavo konkretų automobilį, dažniausiai nėra prasmės ieškoti, nes mašinas perku ne būdamas Amerikoje, o Lietuvoje, tad tiesos niekas nepasakys.
Tačiau pasitaiko įdomių radinių. Kai atkeliavo „Lincoln Continental MK 5“, supratau, kad jis galbūt turėjo tik vieną savininką. Dėtuvėje radau nuo 1974-ųjų sukauptų kvitų, lipdukų, bylojančių, kad automobilis buvo viename ar kitame autoservise, parodoje.
– Ką planuojate su savo istoriniais automobiliais daryti vėliau?
– Rezgasi mintis iš šios artimos ir man labai mielos veiklos kurti verslą. Galbūt galima pradėti nuomoti juos visokiems filmavimams, vestuvėms.
Akivaizdu, kad šis pomėgis kainuoja, o aš daug lėšų neturiu. Negaliu pasiimti 100 tūkst. eurų ir įsigyti penkių mašinų, nes žmona mane papjaus. Aš norėčiau tuos senovinius automobilius įvairuoti ir į miegamąjį, miegoti su jais, bet tai nelabai įmanoma. Taigi jie turės atidirbti įdėtus pinigus, palaikyti santarvę šeimoje ir įtikinti žmoną, kad čia yra ne šiaip geležiukai, o pinigai.
– Apie kokią kitą senovinę mašiną svajojate?
– Norėčiau įsigyti 1964–1965 m. „Lincoln Continental“. Tai retas ir vertingas modelis, kabrioletas. Tokiu važiuodamas buvo nužudytas ir JAV prezidentas Johnas F.Kennedy.
– Su klasikiniais automobiliais išvykstate pasivažinėti greičiausiai specialiomis progomis. Kuo važinėjate kasdien?
– Tiek aš, tiek žmona – „Chevrolet Volt“. Jie abu taip pat yra iš Amerikos.
Manau, kad elektromobilizacija neišvengiama.
Džiugina ir tai, kad naujausi tokie automobiliai yra patogūs, juose įrengta gera garso izoliacija, įdiegtos išmaniosios technologijos. Kasdien važinėti neįsivaizduoju geresnio pasirinkimo nei elektromobilis.
– O kaip įvertintumėte Lietuvos automobilių parką? Sostinės mikrorajonuose matyti, kad net ir prie apgriuvusių daugiabučių stovi prabangūs automobiliai – tai rodytų, kad dažnam lietuviui svarbiau automobilis nei būstas, daugelis renkasi važinėti senesne, bet didesne, galingesne mašina.
– Tai, matyt, buvo ne tik mano, bet ir kitų problema. Prabangūs automobiliai padeda pakelti savivertę. Dėl kažkokio sovietinio konteksto, kuris vis dar plevena tautos sąmonėje, ar dėl kitokių priežasčių kartais jaučiamės nevisaverčiai. Tuomet žmogus iš paskutinių pinigų perka kuo prabangesnį, galingesnį automobilį, kad jam pavydėtų aplinkiniai.
Vis dėlto įsitikinimas, kad automobiliai padeda pakelti savivertę, gajus tik iki tam tikro amžiaus. Vėliau kriterijai keičiasi. Ir man panašiai atrodė iki trisdešimtmečio, o paskui supratau, kad turiu kur kas geresnių savybių.
Įdomu, kad važiuojant amerikietišku retro automobiliu tau niekada niekas nepavydi. Vaikai mojuoja, suaugusieji prieina pakalbėti. Šie automobiliai kelia šypseną ir meilę, norą bendrauti. Visai kitaip dėl galingų ir prabangių naujų automobilių – žmonėms jie sukelia pavydą ir baimę, neretai tokių vengiama. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Norėčiau, kad mūsų keliais važinėtų kuo daugiau automobilių, turinčių dvasią, idėją. Manau, kad ir „Citroën“ yra ne ką mažiau išskirtinis ir įdomus nei mano „Cadillac“ – tiesiog reikia puoselėti istoriją.
Gaila, kad dabar beveik nėra gražių automobilių, jie tapo kasdieniu, buitiniu daiktu nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Automobilių pramonėje niekas nebekuria meno, todėl laikotarpis nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų yra labai svarbus. O juk lietuvių garažuose dar yra daug senovinių, išskirtinių automobilių. Labai norėčiau, kad jie gatvėse būtų labiau matomi.
