– Beata, turite gražią didelę šeimą, galbūt ir automobilį vairuojate talpesnį?
– Žinoma, didelei šeimai reikia talpaus automobilio. Kai pradėjau tokio ieškoti, supratau, kad ne toks jau didelis pasirinkimas.
Tikrai sunku rasti tinkamą septynvietį automobilį. Net ir iš jų daugelis per maži, nepatogūs sėdėti.
Anksčiau vairavau „Land Rover Discovery“ visureigį, nors jame taip pat nebuvo daug vietos. Vėliau dairiausi į amerikietiškus automobilius, bet jų importavimas man nėra priimtinas.
Galiausiai išsirinkau „Audi Q7“, jis man pasirodė talpiausias. Tai geras pasirinkimas, nors, tiesą sakant, dabar tikrai nevažinėjame daug. Karantino metu automobilis dažnai stovi apsnigtas ir nejudinamas. Šeimoje netgi galėtume išsiversti su viena mašina.
– Sugrįžkime į ankstesnius laikus, kai įgijote teisę vairuoti. Kokia buvo pirmoji jūsų nusipirkta mašina?
– Tai buvo mano svajonių automobilis – tokia kvadratinė „Fiat Panda“ su dviem atidaromais stoglangiais. Labai mylėjau šį automobilį, netgi buvau jį pavadinusi „Braške“.
Kainavo nedaug. Kai pradėjau vairuoti, studijuodama žurnalistiką važinėdavau juo į paskaitas. Tas automobilis man kelia daug gerų prisiminimų.
– O vairavimo pamokos? Kaip sekėsi įveikti pirmuosius kilometrus?
– Vis dar atsimenu savo vairavimo instruktorių Algį. Jis buvo linksmas žmogus, niekada nepamiršiu jo pasakotos vienos gyvenimiškos istorijos.
Tais laikais per televiziją buvo transliuojamas serialas „Ir turtuoliai verkia“. Instruktoriaus namuose televizorius blogai rodė, tad jis turėjo stovėti balkone ir iškėlęs rankas laikyti anteną, kad žmona galėtų pažiūrėti tą serialą.
O vairuoti man sekėsi įvairiai, nes jaučiau didelį stresą, buvo baisu.
Bet paskui išmokau, o dabar vairuoju nebesusimąstydama. Kaip mano tėtis sakydavo: sesuo Odeta gimė vairuoti, o Beata išmoko.
– Ilgus metus gyvenote tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės. Vairuodavote ir ten?
– Gyvendama Londone automobilių esu turėjusi nemažai. Vairuotojo pažymėjimą gavau dar 1998-aisiais – kokia senovė! Taigi turiu įspūdingą vairuotojos stažą, nors egzaminą išlaikiau tik iš trečio karto.
Automobilius man visuomet pirkdavo tėtis, o kai ištekėjau – vyras. Grįžus į Lietuvą pirmasis mano pačios išsirinktas ir nusipirktas automobilis buvo sportinis „Mini Cooper“ – nuostabus.
Dabar vairuoju didelį, kuriame jautiesi komfortiškai, bet mano širdis labiau linksta prie mažesnių automobilių.
Tad galbūt vėliau turėsiu dar vieną tokį mažylį.
– Ar automobilyje yra kokių nors daiktų, kurie visuomet keliauja su jumis?
– Neturiu jokių talismanų, bet mano automobilyje, kaip ir kiekvienos mamos, pilna visko: knygučių, batukų, žaisliukų, netgi butelių su vandeniu, skanėstų, žurnalų.
Manau, supratote – jame galima gyventi.
– O kokios mašinos niekuomet nepirktumėte?
– Net jei iš dangaus nukristų milijardai, niekada nepirkčiau automobilio, kuris labai brangus ir atkreipia dėmesį.
Man automobilis nėra statuso ženklas, o tik transporto priemonė, turinti man tarnauti. Tiesą sakant, perku tokį, kuris būtų mažiau pastebimas, nes tikrai nenoriu į save atkreipti dėmesio, kurio ir taip gaunu užtektinai. Automobiliu stengiuosi važinėti kukliai ir eisme neišsiskirti iš kitų.
Tikrai žinau, kad kita mano mašina bus elektromobilis. Kai vieną mano automobilį tvarkė autoservise, gavau pakaitinį „Volkswagen“ elektromobilį. Man taip patiko juo važinėti! Aš esu mažų automobilių vairuotoja.
– Ar dažnai keliaujate automobiliu po Lietuvą ar užsienio šalis?
– Man labai patinka vairuoti, tai darydama pailsiu, ypač jei važiuoju ilgesnį atstumą viena arba jei kartu važiuojantys vaikai miega. Man tuomet – meditacijos, ramybės laikas.
Važiuodama mėgstu klausytis radijo laidų, muzikos, garsinių knygų. Žinoma, patinka būti ir keleive.
Kai vairuoja vyras, galiu skaityti knygą ar daryti kitus darbus.
Esu gana lėta ir rami vairuotoja – tikrai ne ta, kuri drąsiai lenkia ir lekia. Nežinau ir jokių ypatingų triukų, nesivaikau ekstremalių pojūčių. Pamenu, kaip kadaise buvo pakvietę į pasivažinėti Rygos trasoje – nuo to intensyvaus lėkimo net supykino.
Kalbant apie keliones, prisimenu, kaip su tėvais automobiliu esame važiavę į Lenkiją, Čekiją. Norėčiau, kad tokių kelionių būtų daugiau, ypač vasarą. Žinoma, mums, turint didelę šeimą ir šunį, reikėtų nuomotis automobilį, kad būtų patogu važiuoti.
Tai turėtų būti mikroautobusas, nes mano septynviečio neužtenka, o vyras turi penkiavietį automobilį.
Esame važiavę automobiliu į Jungtinę Karalystę ir iš ten grįžę. Tai puikiausi prisiminimai ir tikrai norėčiau daugiau pakeliauti automobiliu. Tik dabar tai padaryti labai sudėtinga dėl karantino ribojimų, atšiaurios žiemos.
– Ar jums patinka, kaip vairuoja mūsų tautiečiai? Gal yra kur pasitempti?
– Eismo kultūra tikrai gerėja ir yra teigiamų pokyčių. Aš irgi nesu šventoji, susinervinu prie vairo, bet kuo toliau, tuo mažiau. Jei ką nors kelyje praleidžiu, nusišypsau ar padarau kokį kitą gerą dalyką, mane apima geras jausmas. Tokie dalykai gali daug reikšti ir kitiems – žmonės tuomet kitos nuotaikos atvyksta į darbą.
Kas tikrai išveda iš pusiausvyros ir ko niekada nemačiau Anglijoje – kai privažiuoja ir mirksi šviesomis, kitaip agresyviai elgiasi kelyje. Gyvendama užsienyje nė karto nesusidūriau su agresyvaus vairavimo apraiškomis. Deja, bet Lietuvoje agresyvios vairavimo kultūros dar yra.
Kadaise žadėjau rašyti atsiliepimus į socialinį tinklą, kaip kas vairuoja, nes tikrai pastebiu įžūlių, nemandagių vairuotojų. Mums stinga pasitikėjimo savimi, o tai virsta agresija, savo automobilio greičio demonstravimu.
Bet džiaugiuosi, kad tokių kelių gaidelių – vis mažiau.
